VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

03.29. 2019-ieji – Žemaitijos metai. Dorai atlaikė gyvenimo negandas

Julius Norkevičius

 

Neslėpsiu: mane žemaitį iš Telšių, pamalonino Seimas, paskelbęs 2019-uosius Žemaitijos metais. Į tai labai operatyviai atsiliepė Lietuvos paštas. Jis sausio pirmosiomis dienomis išleido į apyvartą 1,05 euro pašto ženklą „Pirmajam žemaičių paminėjimui istoriniuose šaltiniuose – 800 metų“. Tai tik pirmoji kregždė.

Vyriausybė patvirtino Kultūros ministerijos pateiktą Žemaitijos metų minėjimo 2019 metais planą. Jame numatytais kultūriniais, moksliniais, istoriniais, edukaciniais, pažintiniais renginiais, projektais ir kitomis veiklomis bus pažymimas Žemaitijos vaidmuo valstybės gyvenime per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį, išlaikant prigimtinę savastį, tarmę, papročius ir tradicijas, atspindinčius regiono savitumą. Planuojama ir pašto ženklų, proginių vokų serija. Sulauksime sukakčiai skirtos monetos, atminimo ženklo. Jubiliejiniais metais besidomintiems paminėto regiono istorija, jo gerbėjams jau rengiami reprezentaciniai leidiniai „Žemaitija“, „Žemaitija istoriniuose Europos žemėlapiuose“ lietuvių ir anglų kalbomis, Jono Drungilo monografija „Lenkų bajorų integracija Žemaitijoje: migracija, kalba, atmintis XVI–XVIII a.“ bei į lietuvių kalbą išversta knyga „Žemaičių kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose“.

Vokas žemaičiams

Pašto ženklas. Lietuvos pašto archyvo nuotr.

 Žemaitijos vėliava

Sukakčiai paminėti vyks nemažai konkursų, festivalių, kitų renginių. Daugelis jau pradėti. Seimas, istorinėse Žemaitijos ribose esantys rajonų centrai priims kilnojamąją parodą „Žemaitija istoriniuose Europos žemėlapiuose“. Ją lydės pranešimai, diskusijos krašto tapatybės, istorijos temomis. Ji ne vienintelė. Parengtos parodos: „Virsmas žemaičiais: archeologijos apžvalga“, dokumentų ir leidinių ciklas „Iškiliausi Žemaitijos rašytojai“, „Gyvas žemaičių žodis“.

Baigiamasis Žemaitijos metų akcentas – iškilmingas minėjimas Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Telšiuose vyks didelė šio krašto folkloro šventė.

Tiesa, keturtomio „Mūsų Lietuva“ autorius Bronius Kirklys rusų kronikoje aptiko žemaičių vardo paliudijimo kitą datą. Pagal ją sukaktį galima paankstinti dvejais metais. Tai 1219* m. dvidešimt dviejų lietuvių kunigaikščių ar šiaip jau kilmingųjų, tarp kurių ir žemaičių kunigaikščiai Erdvilas ir Vikintas, pasirašyta sutartis su Volinija.

Seimo nutarimas ragina prisiminti ir jėzuitų misiją Lietuvoje, jos nuopelnus krašto mokslui, švietimui, kultūrai, nes 2019-aisiais sukanka 450 metų, kai Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu įsikūrė Jėzaus Draugija (jėzuitai). Jie 1570 m. įsteigė Vilniaus kolegiją. Po devynerių metų jai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras išdavė privilegijos raštą, o popiežius Grigalius XIII išleido bulę, kuri kolegijai suteikė universiteto statusą. Tai padėjo pamatus Lietuvos švietimo sistemai. 1397 m. pradėjo biografiją rašyti jėzuitų įkurta Vilniuje pirmoji katedros mokykla. Vėliau tokių liaudies švietimo taškų gausėjo. XVII a. Lietuvoje jau veikė dvidešimt jėzuitų įkurtų kolegijų. Ypač išgarsėjo įsikūrusios Kražiuose, Kaune, Vilniuje. Jų auklėtinius vienuoliai mokė lotyniškai ir lenkiškai. Lietuvių kalba kaip mokymo dalykas XVII a. viduryje pradėtas Kėdainių, Biržų, Papilės mokyklose. Šio amžiaus pabaigoje sparčiai mažėjo jėzuitų kolegijų vaidmuo. Iškilo pijorai, kitos vienuolių bendrijos ir jų steigiamos mokyklos.

Bet mintys traukia grįžti prie Žemaitijos. Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose neaptikau ryškesnės jėzuitų veiklos šiame krašte. Žemaitijoje ir Telšiuose, tituluojamu šio krašto sostine, švietimo baruose ypač aktyvūs buvo bernardinai. Jų rūpesčiu 1612 m. pradėjo veikti mokykla, kuri, ko gero, buvo pirmoji šiame mieste bei visoje Žemaitijoje. 1795 m. bernardinai pradėjo statyti jai dviaukštį mūrinį pastatą, kurį po trejų metų užbaigė. Pagal tuometines sąlygas mokykla aprūpinta geru inventoriumi, mokslo priemonėmis. Pradžioje tai buvo triklasė, bet po dešimties metų išaugo į šešiaklasę. Pokyčiams įtakos turėjo 1793 m. iš Kretingos atkelta triklasė mokyklėlė. Pastiprinta telšiškė mokykla kasmet stiebėsi į gimnaziją. Gausėjo besimokančiųjų skaičius. Jei 1800 m. mokėsi 277 mokiniai, tai po dvidešimt dvejų metų besimokančių vaikų pagausėjo beveik dvigubai (422 mok.). Po 1831 m. sukilimo caro valdžia šią mokyklą uždarė. Ši bausmė nepalietė nuo 1800 m. bernardinų vienuolyne veikusius mokymo kursus auklėtiniams ir kandidatams.

Caro valdžios rykštė nenuslopino žemaičių noro mokytis. 1846 m. Telšiuose pradėjo veikti žydų mokykla. Po aštuonerių metų duris atvėrė mokykla mergaitėms. 1865 m. bajorų vaikus pakvietė penkiaklasė mokykla, kurioje dirbo vienuolika mokytojų. Mieste buvo ir dviklasė mokykla kaimo vaikams, kurią lankė 84 pradinukai. Nuo 1873 m. Telšiuose pradėti rengti rabinai. Ši didžiausia Europoje dvasinė mokykla veikė iki 1940 metų.

Taip pamažu mieste prie Masčio ežero plėtėsi įvairių mokyklų tinklas. Ir Telšiai tapo visos Žemaitijos švietimo centras. Prie jo autoriteto aukštinimo, poveikio žemaičių lavinimui, švietimui didinti daug nuveikė kunigas Motiejus Valančius, ypač jam 1850 m. tapus vyskupu. Jis vykdė veiksmingą blaivybės akciją. Rūpinosi vaikų ir suaugusiųjų švietimu. Siekė, kad parapijos dirbantys kunigai mokėtų savo tikinčiųjų tarmę (kalbą). Ganytojiški laiškai juos įpareigojo mokyti vaikus, steigti mokyklas. Nemokamai dalijo lietuviškas maldaknyges. Tai prisidėjo, kad daugelis vyresniųjų žemaičių, net ir moterų mokėjo skaityti. Šiuo požiūriu Žemaitija ilgą laiką pirmavo. Šios vyskupo veiklos rezultatai akivaizdūs. Pavyzdžiui, Rietavo dekanate 1853 m. mokėsi 11296 vaikai, o po dešimties metų tokių buvo 24330.

Visapusiškas Motiejaus Valančiaus veiklumas siutino carą ir jo valdžią. Pamažu ji stiprino puolimą prieš bažnyčią, visomis išgalėmis slopino jos kultūrą, švietimo veiklą. Neklusnų, veiklų vyskupą iš Varnių perkėlė į Kauną, kad galėtų atidžiai prižiūrėti, kontroliuoti. Bet aukštas dvasiškis rasdavo galimybių ištrūkti iš gubernatoriaus, jo pavaldinių globos. Netekęs tiesioginio bendravimo su tikinčiaisiais, Motiejus Valančius ėmėsi plunksnos. 1848 m. pasirodo knygutė „Žemaičių vyskupystė“, kuri ilgai neprarado savo vertės ne vien Žemaitijoje, kaip kultūros, ypač švietimo istorijos šaltinis. Nemažiau reikšmingas „Pasakojimas Antano tretininko“, kurio skaitiniai nurodo slaptos lietuviškos mokyklos modelį, centrinio veikėjo mokytojo (daraktoriaus) pareigas. Šie metodiniai patarimai labai pravertė spaudos draudimo metais. Savo vaidmenį Žemaitijos lavinimui atliko ir gausi vyskupo didaktinė proza, slaptų leidyklų išspausdinta.

Žemaitijos švietimo plėtotę gerokai pristabdė keturias dešimtis metų užsitęsęs spaudos draudimas. Jis tiesiogiai susijęs su 1863 m. sukilimo malšintojo Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo, švietimo apygardos globėjo I. Kornilovo ir 1863 m. balandžio 4 d. Vilniaus švietimo apygardos mokyklų valdymo taisyklėmis. Jomis vadovaudamasi caro valdžia 1864 m. Lietuvoje uždarė visas lietuviškas mokyklas, uždraustos visos lotynų abėcėle spausdintos knygos ir kiti leidiniai. Leista naudotis tik maldaknygėmis ir elementoriais rusiškomis raidėmis. Pradinės tapo žemaičių vadinamomis graždankomis. Neleista platinti net šešių anksčiau cenzūros aprobuotų lietuviškų knygų. Tarp jų ir M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“. Mokyklose negalėjo dirbti lietuviai mokytojai. Už lietuvišką spaudą ir knygų leidinių platinimą sulaikyta daugiau kaip 3000 žmonių, iš jų apie 2000 nubausti.. Žodžiu, prasidėjo apgalvotas, sąmoningas mūsų tautos rusinimas.

Ir tik 1904 m. lietuviška spauda atgavo laisvę. Iki tol caro valdžia sulaukė devyniasdešimt trijų prašymų panaikinti spaudos draudimą, lengvatų religinio turinio leidiniams. Prašė Lietuvos inteligentija ir valstiečiai. 1905 m. spaudos draudimas atšauktas ir leista lietuviškai mokyti pradinėse. Kaip neprivalomą dalyką vidurinėse mokyklose dėstyti lietuvių kalbą. Savam krašte galėjo mokytojauti ir lietuviai.

Pamažu, nors ir sunkiai pradėjo atsigauti lietuviškas švietimas. Bet dar ir 1918 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovus užgulė nemaža šio darbo našta. Nusimesti ją trukdė mokyklų, ypač pradinių, retas tinklas, savų lietuvių mokytojų stygius. Nors Lietuva laukė ir galybė skubių ūkinių, ekonominių darbų, nepamiršti ir lietuviško mokymo rūpesčiai. Gausėjo pradinių mokyklų tinklas, priimtas privalomo pradinio mokymo įstatymas. Saviems mokytojams rengti įsteigtos septynios mokytojų seminarijos. Tarp jų Žemaitijai Telšiuose.

Telšių mokytojų seminarijos pirmasis pedagogų tarybos posėdis įvyko 1922 m. spalio 1 d. ir aptarė 20 klausimų, visi organizaciniai. Kitą dieną direktorius Juozas Gedminas 14 mokytojų ir 24 I kurso, 18 jaunesniosios ir 12 parengiamosios klasės mokinius pasveikino su pirmąja mokslo metų pradžios švente.

Pamažu seminaristų būrelis kasmet didėjo. Bet šimto beveik neviršijo. Per dešimt ikikarinės Lietuvos metų čia mokytojų profesijai rengėsi apie du šimtai jaunuolių. Tiesa, dėl įvairių priežasčių ne visi įstojusieji baigė seminariją. Pačiais pirmaisiais darbo metais bene trys laidos baigė pagreitintai, per dvejus mokslo metus, nes tada labai stigo pradinių klasių mokytojų. Paskutiniais gyvavimo 1949–1957 metais pakeitus pavadinimą – Pedagoginė mokykla – buvo priimami tik baigę vidurinę mokyklą. Tokių absolventų išleistos trys laidos. Iki mokyklos pavadinimo pakeitimo mokytis buvo priimami baigusieji progimnaziją arba keturias gimnazijos klases. Vėliau septynmečių–aštuonmečių auklėtiniai arba įpusėję mokytis vidurinėje mokykloje. Taigi per visą šios mokyklos gyvavimą baigusiųjų gal iki septynių šimtų priskaičiuotum. Išleista apie 24 laidas. Tačiau Telšių apskrities archyvas saugo 450 seminaristų bylas.

Tiesa, mokytojų seminarija Telšiuose veikė iki 1930 m. Vėliau pradinių klasių mokytojai buvo rengiami Plungėje. Iš čia Seminarija keliavo į Šiaulius. Ir tik 1944 metais ji grįžo į gimtinę. Čia užsibuvo iki 1957-ųjų.

Tvarkaraštyje gal ir nebuvo pavadintų pilietinio, patriotinio auklėjimo pamokų. Bet visa Seminarijos atmosfera, mokytojų nusiteikimas ugdė patriotus. Tai liudija gyvenimo faktai. Šios mokyklos auklėtiniai Antanas Glibauskas, Pranas Bastys, Antanas Klumbys pirmieji pelnė ikikarinės Lietuvos valstybės apdovanojimus – medalius, ordinus. Savotiškai „apdovanojo“ ir pirmoji tarybinė valdžia 1941 m. ištrėmė šešiasdešimt apskrities pedagogų, iš jų keturiasdešimt pradinių mokyklų mokytojų. Beveik tiek pat pirmaisiais tarybiniais metais areštuota. Nemažai iš jų dėl staigiai kilusio karo išvengė tremties, kitų bausmių. Seminarijos auklėtiniai Antanas Dibisteris, Liudas Mikalauskas, miesto pirmosios pradžios mokyklos vedėjas Andrius Čiurinskas – Rainių kankiniai.

Energingas, sportui atsidavęs kaimo mokytojas, buvęs seminaristas Vacys Borusevičius, jau mokydamasis Luokės progimnazijoje, ir vėliau palaikė ryšius su Žemaičių apygardos, jo gimtojo Beibelės kaimo apylinkėse įsikūrusiais miško broliais. Jie lankėsi vaikino tėvų namuose. Vacys nenutraukė ryšių ir tapęs seminaristu. Dažnai iš tėviškės grįždavo su pundu partizanų leidžiamos spaudos, kurią platino bei dalydavo patikimiems mokslo draugams. Į pogrindinę spaudą yra parašęs ir seminaristas Antanas Viktoravičius. Jam pasiūlyta sukurti tekstą būrio dainai.

Išaiškinus Telšių jaunimo pogrindinę organizaciją Sibiro gulagų duonos teko valgyti seminaristams Algirdui Būdai, Juozui Kabailai.

1951 metais į Sibirą iš Varnių rajono ištremtos seminarijos absolventės: Pupinių, Zdoniškės pradžios mokyklų mokytojos Elena Norkienė, Bronė Mėčiuvienė, Medvėgalio, Ąžuolijos pradinėje mokytojavusios Danutė Jasaitytė, Vladzė Pelenaitė. Telšiai priglaudė bėgantį nuo arešto Panevėžio mokytojų seminarijos pogrindinės organizacijos „Pumpuras“ narį Alfonsą Varanauską, kuris vėliau taip ir neišvengė saugumo persekiojimų: 1949 m. nuteistas 25-iems metams. Gulagų vargų, kančių neišvengė ir seminarijos absolventės, miško brolių ryšininkės Zelma Klemanaitė–Sebastijonienė, Jadvyga Butaitė–Žulpinienė

Buvo ir kitoje pusėje kovojančių.  Profesorius Leonas Jovaiša prisimena, kad artėjant antrajai okupacijai sutiko buvusius seminaristus Joną Volotką, Antaną Grudzinską, Alfonsą Vasiliauską tempiančius rusišką sunkųjį kulkosvaidį. Traukė partizanauti. Pirmaisiais pokario metais jie buvo nemaži partijos veikėjai. Šiaulių dienraščio redaktorius, vakarinės mokyklos direktorius (121: 72). Vienas iš Vokiečių okupacijos metais baigusių seminariją A. Rudzinskas perėjo į žurnalistiką, kurį laiką buvo „Pravdos“ korespondentas Lietuvai.

Bet tai buvo mažuma. Daugelis seminarijos auklėtinių dirbo dorai, stropiai mokė pradinukus rašto, skaityti, ugdė jų patriotinius jausmus, meilę savo gimtinei, tėvynei Lietuvai.

Atgal