VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

03.29. Malda Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus Kelyje

Marija Tebėraitė

 

Kelias jau pramintas, nebijok, širdie, aukos,

Kelias jau pramintas, nebijok, širdie, aukos,

Tau neteks kančia didesnė už tą, kuri Golgotoj,

Nebus kančia didesnė už tą, kuri Golgotoj.

 

Kelias jau pramintas, meile dek širdie!

Ir atnešk save kaip auką prie Didžiojo altoriaus,

Atnešk save kaip auką prie Didžiojo altoriaus.

Atnešk.

(A.Joknytė)

Neseniai žiūrėjome lietuvišką filmą „Išeiti iš namų“ - apie visiems žinomą kalnų sporto meistrą Algimantą Jucevičių, dažnai mūsų Kalvarijų parapijos vaizdinguose kampeliuose vasarą rengiantį pėsčiųjų poilsinius, o žiemą „Snaigės“ žygius. Jo nuomone, didžiausia pergalė žmogui yra išeiti iš namų, t.y. pakilti iš įprastos komforto zonos.

Šventasis Tėvas Pranciškus teigia, kad Gavėnios laikotarpis skirtas žmonėms atlikti kelionę pačiu sunkiausiu maršrutu – nusiimti kasdienybės sandalus, užkopti į savo pačių širdies kalną ir pajusti Kūrėjo darbų grožį savyje, nušluostyti bėgimo sustingusiu laiku dulkes.

Kun. Stanislovas Kiškis knygoje ,,Vilniaus Kalvarijos“, 1940 m., rašė: „1655 m. rugpjūčio mėnesį didžiulė rusų caro Aleksiejaus kariuomenė įžengė į Vilnių: pačiame mieste tais metais žuvo apie 25000 žmonių. Šešerių metų rusų šeimininkavimas Lietuvoje atnešė daug sunaikinimų, pvz. Katedroje buvo laikomi arkliai, sugriautos bažnyčios ir maras vėl pasirodė. Tik 1660-61 metais Lietuvos etmonui Mykolui Pacui pavyko rusus iš Vilniaus išvyti.Vilniaus vyskupas Jurgis Bialozaras(1661-1665), atspėdamas viso krašto nuotaiką, ryžosi įamžinti atminimą išgyventų nelaimių ir Dievo grąžintos taikos: Verkių kalnuose (kurie nuo Jogailos laikų priklausė Vilniaus vyskupams)įrengti Kalvarijas, t.y. Kryžiaus Kelią identišką žingsniais ir pėdomis keliui Jeruzalėje, kuriuo Kristus ėjo, kentėjo ir mirė.

XVIII amžiaus relikvijorius su Šv. Kryžiaus medžio relikvija

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia

XXXV Kryžiaus Kelio stotis. Šventojo Kryžiaus atradimas

XXXIV Kryžiaus Kelio stotis. Viešpaties Jėzaus Kristaus kapas

XXXIII Kryžiaus Kelio stotis. Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus. Autorės nuotraukos

Aleksandras Sapiega baigė pradėtą darbą ir 1669 m. gražiame miške jau stovėjo koplyčios, o ant aukščiausio Kalvarijos kalno , primenančio Golgotos kalną, – Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia.

Tikimasi, kad ir ateities dienų laimėjimuose ir pavojuose lietuviai uoliai palaikys savo tėvų pamaldumą ir papročius, semsis jėgų asmens, šeimos ir tautos gyvenimo kryžiui nešti.“

Močiutės pasakojimai

Kai išvažiavau studijuoti į Vilnių, močiutė vis primindavo man, kad aš pažiūrėčiau, ar ,,bolševikai“ susprogdino visas Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus Kelio koplyčias, o gal dar kažkas likę. Aš pamėgindavau eiti į mišką, rasdavau vietas, kur akmenukais buvo išdėlioti kryžiai ir pasodintos kuklios gėlytės. Bet aš manydavau, kad tai slapti partizanų kapai. Paklausti nebuvo ko, o pas kunigus nedrįsdavau nueiti.

Močiutė nuolat pasakodavo, kaip tarpukario laikotarpiu ji su savo seserimis iš Žiežmarių važiuodavo į Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus atlaidus keturių papuoštų arklių traukiamu gražiu vežimu, į kurį buvo padėtas nešamas Švenčiausios Jėzaus Širdies altorėlis (tai buvo močiutės fundacija), vėliavos, avižų maišai ir kiti pašarai arkliams, susėsdavo pasipuošusios moterys, dažnai ir kunigas klebonas bei vadeliotojas.

Pirmoji nakvynė būdavo Vievio miškuose. Vadeliotojai budėdavo pamainomis, kad „čigonai“ arklių nepavogtų. Maldininkai po vakarienės giedodavo šventas giesmes ir vieną kitą mėgiamą dainą. Kitą vakarą pasiekę Vilnių, arklius su prižiūrėtoju palikdavo prie Aušros Vartų arba prie Žaliojo tilto.

Kryžiaus Kelią pradėdavo nuo Aušros Vartų, būdavo daugybė žmonių. Po Šv. Mišių eidavo iki Šv. Rapolo bažnyčios, jau buvo nešami altorėliai ir vėliavos arba šventieji paveikslai. Toliau kelias vedė Kalvarijų gatve iki Sopulingosios Marijos Koplyčios, o iš ten, kaip mums dabar įprasta, vingiuodavo per mišką link Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios.

Didingas baltas pastatas, iškylantis virš pušų viršūnių, su išlikusiomis koplytėlėmis ir puikios kokybės paveikslais jose (ypatingai Kristaus kapo koplyčia), pastatytas 1662–1669 m., su didele Kristaus skulptūra ir nepaprastai įsimenančiu Golgotos kalno vaizdo paveikslu, sudarė stebuklo įvaizdį.

Tuo laiku (septintajame dešimtmetyje), kai aš pirmąjį kartą lankiau tas vietas, dar nebuvo gyvenamųjų namų kvartalo, o kapinėse, taip buvo kalbama, gyveno benamiai ir nusikaltėliai.

Jubiliejiniai metai

Šie 2019 metai yra Kryžiaus Kelio įsteigimo jubiliejiniai 350 metai. Parapijos klebonas Ruslan Vilkel paskelbė, kad šiais metais kiekvieno mėnesio pirmą šeštadienį 8 val. ryto rinksimės prie Marijos Sopulingosios koplyčios Baltupiuose ir jungsimės maldoje Kryžiaus Kelyje.

Jau ėjome šį Kryžiaus Kelią žiemos mėnesių pirmaisiais šeštadieniais, vadovaujami mūsų klebono, kunigų: Mozės Mitkevičiaus, Mykolo Sotničenkos ir kitų. Buvo tamsa, sniegas, ledu pavirtę takai, šlapdriba, bet palenkusios savo galvas link koplyčių ir takų senos išlakios pušys klausėsi mūsų giesmių ir maldų, kurias vedė, negailėdamas puikaus balso kunigas Mykolas, skaitiniuose vis pridėdamas ką nors naujo iš savo žinių lobyno.

Didelė sėkmė mūsų parapijai, kad mūsų kunigai yra asmenybės, giliai tikintys, šviesūs, nuolat besitobulinantys, turintys drąsos ir jėgų patraukti kitus ir tarpusavyje bendraujantys taip, kaip kalnų viršūnes lankantys žmonės.

Kiekvienas, kas ieško paguodos išbandymų slėniuose, kas nori išspręsti savo vidinius ir išorinius prieštaravimus, kol dar gyvenimo kelias veda į kalną, bent kartą skirkite laiko tylai, o tyloje mums kalba pats Dievas, kuris su mumis eina ir kartoja savo Kryžiaus Kelią.

Taigi „eik, kur nori, ieškok, ko nori, niekur nerasi kilnesnio ir saugesnio kelio, kaip Švento Kryžiaus Kelias.“ (II.12)

 

 

Atgal