VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

04.01. Apie šilkmedžius, vapsvas ir tautos imunitetą etc.

Aleksandras Kavoliūnas

 ,,Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jono 10, 10). Tokia yra Rašto vieta apie tuos, kurie mėgsta naudotis kitų darbo vaisiais.

Bet… Čia turimas ir dvasinis aspektas – kalbama apie nematomo pasaulio kunigaikštį: ,,Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti“ (1 Petro 5, 8).

Kaip ir ką tas vagis iš nematomo pasaulio atima? Džiaugsmą, viltį, ramybę, svajones etc. Gali atimti sveikatą, finansus ar net gyvybę… Ypač, jei mes įklimpę okultizmo labirintuose, tokiuose kaip astrologija, burtai, Urantijos knyga, būrimai kortomis, New Age judėjimas, Kabala, Taro kortos, Reiki, joga bei įvairios Rytų religijos, įskaitant ir Jelenos Blavatskajos teosofijąbei Jelenos ir Nikolajaus Rerichųrytietiškus motyvus, į kurį įeina ,,Agni Jogos“ arba ,,Gyvosios Etikos“ mokymas. Šis mokymas – taivieni iš didžiausių dvasinių nuodų, kurių pasekmes žmonija jaučia virš šimto metų ir dar tebejaus ne vieną dešimtmetį. Beje, ir mūsų Seimas jais jau apsikrėtęs…

Šiek tiek apie šį dvasinį užkratą… Teosofijos draugija buvo įkurta 1875 metais Jelenos Blavatskajos pastangomis. Ji save laikė pranaše, mediume, per „Didžiąją baltąją broliją“ kontaktuojančią su viso ,,kosmoso būties esmėmis“.

„Didžioji baltoji brolija“, anot J. Blavatskajos, yra dvasiniai žmonijos vedliai, kurie per mediumus nurodo naujos epochos galimybę Žemėje.

Pagrindinis J. Blavatskajos veikalas yra „Slaptoji doktrina“, naudojama ir šiandien viso pasaulio teosofų ir jų pasekėjų. J. N. Rerichai yra XX a. pirmosios pusės teosofai, savitai interpretavę kai kuriuos J. Blavatskajos mokymo aspektus.

Štai, kur nugrybavo kai kurie iš mūsų gerbiamų Seimo kultūros komiteto narių...

Apskritai, tai J. Blavatskajos bei jos pasekėjų J. ir N. Rerichų deklaruojamos vertybės tiek atitinka Kristaus mokslą, kiek darvinizmas Šventąjį Raštą. Gal dar per švelniai pasakyta…

Beje, teosofija yra daugelio okultinių mokymų įsčios. Tarp jų yra ir gnosticizmas. Svarbiausia jo paradigma, jog egzistuoja slaptos galios ar žinios, kurių pagalba patiriamas dvasios nušvitimas.

Koks katalikų bažnyčios požiūris į teosofiją? Tai mokymas apie žmogaus suabsoliutinimą ir savęs padarymą stabu, t. y. iškėlimą virš Dievo ir Jo Kristaus. Todėl jis visiškai priešingas krikščionybei, skelbiančiai išgelbėjimą Jėzuje Kristuje.

***   

Bet grįžkim pastiesos ištroškusius tautiečius. O tiesa yra tokia: ,,Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“ (Kolosiečiams 2, 8 ).

Kodėl? Todėl, kad nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo (Jėzaus Kristaus), kuriuo turime būti išgelbėti. (Apaštalų darbų 4, 12).

Na, o dabar apie imuninę (tautos ir žmogaus) sistemą. Kaip jau minėjau, didžiausi jos alintojai yra nedėkingumas, nuolatinis murmėjimas, nepasitenkinimas ir nerimas bei įvairios pasikartojančios psichiką sekinančios stresinės situacijos…

Pastebima vos ne priklausomybė nuo nerimo, lyg Stokholmo sindromas, kai tampi kankintojo draugas, kur nutinka net taip, kad aukos palaiko savo skriaudėjus ir netgi ima juos ginti. Tokį elgesį pastebėti galima tiek šeimose, tiek darbovietėse ir net... tautose.

Tad, kaip apsisaugoti nuo streso apsaugant imuninę sistemą, ir kiek galima to streso leisti? Streso metu išsiskiria adrenalinas. Ne paslaptis, kad adrenalinas ne visada neigiamai veikia. Pvz., sporte suteikia jėgų pergalei pasiekti ar karyboje atremti priešo agresiją. Nors besitęsianti agresija gali ir nualinti, o stresinės situacijos išsekinti, ko pasekmė – ligos… Na, ir nereikia pačiam stengtis būti tuo karklu, ant kurio visos ožkos lipa…

***  

Taigi vagis ateina vogti. Jei žmogus turtingas, o dar ir neapsaugojęs savo turto, grobis bus nemenkas. Mūsų šalį jau puolė ne vienas agresorius įvairiais amžiais bei kalbantis įvairiomis kalbomis. Nors jau daug metų praėjo nuo paskutinių kovų, mes vis skundžiamės, kad sunku, kad nebėra to, nėra ano; buvo taip ir anaip, o dabar kitaip…

Bet ar taip mes jau nieko neturime, tokie vargšai? Jei mes būtume tokie skurdžiai, kokiais save nuolat vaizduojame, ar lįstų pas mus vagys?

Ir ar jau taip blogai? Tikrai, kad ne! Tokia darbšti tauta kaip lietuvių, tiek visokeriopai turtinga, kad tikrai dar galėtų pasidalinti ir su aplinkiniais! Ir ne tik duona, bet ir dvasiniais turtais. Juk parašyta, kad „palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė“ (Mato 5, 3).

Pasvarstykim… Jei tu tuščias indas, tai ką gi iš ten pasisemsi? Na, o jei tavo sandėliuke vien tik voratinkliai, negi tu būsi įdomus vagiui? Ir ką gi vagis iš tavęs peš, jei tu ubagas… Ko ten pas tave ieškoti?

Tokių niekas neliečia ir niekam jie neįdomūs. Vagiama tik pas tuos, kurie kažką turi, kurie turtingi materialiai. Nors vagiama ir dvasiškai...

Šiais ir anais laikais sistema kaip žudė, taip ir tebežudo iškilias asmenybes (pvz., kunigas Juozas Zdebskis). Na, o jei negali nužudyti fiziškai, tai bando sunaikinti dvasiškai. Kaip? Nagi apkalbant, apjuodinant ir visaip kitaip šmeižiant. Iš kitos pusės žiūrint, jei tu nepavojingas, kas gi tave juodins?

Bet jei tu neši šviesą, esi Dievo pasiuntinys, tai tu tampi itin pavojingas priešui. ,,Jūs esate pasaulio šviesa...“ (Mato 5, 14). Jei šviesa kai kuriuos taip akina, tai negi jie nebandys visais įmanomais būdais tą šviesos šaltinį neutralizuoti? Todėl tamsos jėgos taip ir siunta, nes neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalvos! Neįmanoma!

Mūsų tauta todėl ir atgavo Laisvę pirmoji, kad neštų išgelbėjimo bei Evangelijos šviesą kitoms tautoms. Kažkokių ypatingų žemės išteklių ar turtingų iškasenų neturime, bet ką turime, tuo ir dalinamės. Kuo? Dvasiniais lobiais. Kol kas jais dalinasi tik pavieniai asmenys, bet tikiu, kad ateina tas laikas, kai didžioji tautos dalis pakils ir mes tapsime tuo šviesos žiburiu, kokiu mus ragino tapti tautos šauklys Martynas Mažvydas ir kiti.

,,Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mato 5, 15).

Dar 2009 metais rašiau, jog mes privalome suprasti, kad mūsų tautos pašaukimas – tapti tikėjimo doros apaštalavimo švyturiu, kurio spindulys pasiektų ir šiaurę, ir pietus, rytus ir vakarus bei visas aplinkines šalis.

Tad atsakymas į klausimą, kodėl mes nuolat buvome puolami ir ką iš mūsų norėjo pavogti, būtų toks:ryžtą dalintis savo patirtimi, tautos darbštumą, žmonių gerumą, svetingumą, na, ir tai, ką Dievas numatė mums nuo amžių pradžios. O numatė Jis tikrai daug! Visa tai įvairiais amžiais ir buvo bandoma iš mūsų pavogti.

Todėl neturėtų stebinti, kad mus tiek laiko atakuoja įvairūs užjūrio nedorėliai, nors ir savų netrūksta... Svarbu, kaip pažiūrėsi į tai, kad nuolat puolamas. Kaip įvertinsi sunkias aplinkybes, nuo to ir priklauso, kuo tapsi – pralaimėtoju ar nugalėtoju. Daug kas priklauso nuo požiūrio.

Jei sunkumus priimsi dėkinga širdimi, tapsi dirva, kurioje Dievo Žodžio sėkla prigijusi atneš šimteriopą derlių! Jei nuolat murmėsi ir skųsies savo likimu, tapsi senu niurzga arba nederlinga dirva, rauge kviečiuose. Atėjus laikui raugės bus išrautos ir sudegintos.

***  

Tad... Sunkūs išbandymai bei garbinga kova už savo likimą subrandina vienokias asmenybes, o komforto zonoje ar prie nuolatinio valdžios lovio besistumdančius ir vien tik apie save galvojančius – kitokias. Žmogus, kuris gyvena vien tik sau, dar gyvas būdamas jau yra miręs. Štai kaip!

Nugalėtojai tuo ir pasižymi, kad bet kada pasiruošę atremti bet kokį išpuolį, bet kokią agresiją. Todėl jie ir nugalėtojai! Tautos vedlių ir sąlygos, kuriose formuojamos jų asmenybės, dažnai atšiauresnės, aplinkybės sudėtingesnės bei išbandymai visai kitokio lygio nei kitų…

Žvilgtelkim į anų laikų žymius žmones. Pvz., Emilija Pliaterytė – grafaitė, kilusi iš garsios Pliaterių giminės, 1831 m. sukilimo dalyvė, sukilėlių karinių pajėgų kapitonė, vadinama lietuviškąja Žana d’Ark, taip pat nacionaline didvyre laikoma ir Lenkijoje bei Baltarusijoje. Nežinau tiksliai, kokios aplinkybės ir kaip nukalė šią karžygę, bet neabejoju, jog aplinka, kuri ją subrandino, tikrai kad buvo kupina taurių pavyzdžių, iš kurių ji sėmėsi įkvėpimo ir kurie ją suformavo kaip iškilią savo laiko asmenybę.

Tai pavieniai pavyzdžiai…

***  

O jei tautos mastu… Kodėl puolamas Izraelis? Todėl, kad Dievas pasirinko šią tautą ir turi jai didelių planų. Beje, šią tautą Dievas pasirinko ne dėl kažkokių išskirtinių savybių, o dėl to, kad ji buvo labiausiai persekiojama iš ano meto tautų…

Dievas dažnai išsirenka, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų išminčius. Ir kas pasaulyje žemos kilmės, kas paniekinta, kas yra niekas, Dievas išsirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažkuo, – kad joks kūnas nesigirtų prieš Dievą. (1 Korintiečiams 1, 27–29).

O kadangi tas mūsų jau minėtas nematomas priešas žinojo, kad iš šios tautos turi kilti Mesijas – pasaulio Gelbėtojas Kristus, žmonijos šviesa, ir puolė Izraelį. Ir dabar puolimai tęsiasi, nes Dievas tebeturi planų šiai tautai žmonijos gelbėjimo kontekste. Aplink Izraelį ir aplinkines jam priešiškas tautas sukasi ir suksis pasaulio istorija iki pabaigos, kol Kristus ateis antrą kartą! Amen! Tada Pasaulio laikrodis nustos tiksėti.

Taigi, viena vertus, antpuoliai sekina arba subrandina. Antra vertus, įdomu tai, kad šilkmedį apvaisina vapsvos.

Kas yra šilkmedis? Tai pragyvenimo šaltinis tiems, kurie juos augina. Galima dar paminėti, jog kol gabenamas šilkas pasiekdavo viduramžių Europą, jis tapdavo brangesnis už auksą.

Na, kas yra aukščiausios prabos auksas, kuris išgryninamas iki raudonumo įkaitintoje krosnyje esant aukščiausiai temperatūrai, aiškinti nereikia. Krosnis įkaitinamos ne tam, kad sprogtų nuo karščio, bet kad būtų išvalytas auksas.

Kaip jau minėjau, išbandymai nukala vienokias asmenybes, jų nebuvimas arba komforto zona –kitokias… Dieną naktį gulėdamas ant sofos čempionu netapsi!

Na, o kas yra vapsvos, gal ir ne visiems žinoma –ne visi su jomis susidūrė… O ir vieniems vapsvos gali būti įkyrios mintys, kitiems ateinantys egzaminai, tretiems – bibliniai personažai...

***  

...Įtariu, kad ne visi mėgsta biblinius personažus ir istorijas apie juos, bet atminkim, kad tai autentiški vienos tautos analai, kurie kalba apie tuos pačius įvykius, dažnai surašytus skirtingose knygose, skirtingu laiku. O kad aprašyti įvykiai tikri, patvirtintinama istoriniu teisiniu metodu.  

Juk tiek karaliaus Dovydo, tiek jo sūnaus Saliamono kūrybos autentiškumu niekas neabejoja. Šventajame Rašte jų kūrybą randame Psalmių ir Patarlių knygose. Tai nuostabios knygos, kurios dar ir įkvėptos Dievo Dvasios. Kokia išmintis ir kokia ramybė bei pasitikėjimas Kūrėju sklinda iš jų, – net sunku apsakyti tą grožį ir paguodą, tekančius iš to šaltinio.

Taigiapie lyderystę ir asmenybes… Karaliaus karūną Dovydas užsitarnavo nuolatinėse kovose bei ekstremaliose situacijose be paliovos kovodamas už savo išlikimą bei Dievo pašaukimą savo gyvenime. Dar mažą berniuką Dovydą pranašas Samuelis patepė karaliumi. O tai žinodamas to meto karalius Saulius be perstojo persekiojo jį, norėdamas nužudyti. Kodėl jis to desperatiškai siekė, kas jį kankino? Po vieno laimėto mūšio tauta dainavo: Dovydas nugalėjo dešimt tūkstančių, o Saulius – tūkstantį… Štai kas – pavydas!

Pavydo ir neapykantos vedini ir daugelis šiuolaikinių užpuolikų, grasinančių ne tik iš išorės, bet ir kenkiančių iš vidaus. Kartais norint sugriauti šalį, nereikia svetimų priešų – pakanka ir savų...

Dovydas gavo karūną kovodamas, o jo sūnui Saliamonui karūna buvo įteikta ant auksinio padėklo. Vienas Biblijoje vadinamas vyru pagal Dievo širdį, o kitas (Saliamonas) gyvenimą baigė apsuptas šimtų svetimšalių sugulovių, nors Dievas jam suteikė nepaprastą sumanumą. Maža to, karalius Saliamonas savo turtais ir išmintimi pranoko visus žemės karalius. (1 Karalių 10, 23).

Štai, kokia dažniausiai pasitaikanti komforto zonos įtaka charakteriui, o paskui ir žmogaus likimui… Deja, bet ne viskas, kas gaunama greitai ir urmu, geriausia. Vienetiniai pavyzdžiai daug unikalesni.  

Beje, suomiai įsitikinę, kad įtaisyti savo vaikus ar anūkus į šiltą vietelę – vadinasi, jiems pakenkti. Nes, jų manymu, jeigu žmogus nesugeba pats užimti kažkokių pareigų, pasinaudodamas savo išsilavinimu ar reikiamomis savybėmis, tai joks nepotizmas jam nepadės ir neišeis į naudą. Tik kvailiai gali kenkti savo vaikų ateičiai…

***

Tad nereikia nuolat verkšlenti apie priešų gausą ir vis kažko bijoti… Išbandymai ir teisingas iššūkių įvertinimas suformuoja itin stiprias bei unikalias asmenybes – nugalėtojus, tautų vedlius. Į juos lygiuojasi ir kiti imdami pavyzdį.

Štai tokiu vedliu ir tapo mūsų tauta, išvedusia ir, visų pirma, savo pavyzdžiu parodžiusia kitoms tautoms kelią iš tautų kalėjimo.

Net anuometinis Lietuvos ,,draugas“, Aleksandras Nevzorovas, sakė: ,,Tokio įniršio, kokį tada parodė lietuviai, aš daugiau niekur nemačiau. Tas įniršis uždegė ir įkvėpė visus kitus…“

Tad gal ne taip ir blogai, kad mus nuolat puolė, kad rovė… Nes kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė. Todėl, kad stipri mūsų Tėvynė. Stipri savo dvasia, savo žmonėmis. Nei Čingis Chano, nei rudojo, nei raudonojo maro ordos su savo pranašais neįveikė mūsų tautos dvasios…

Amžių kryžkelėje ne tik kad nepalūžo lietuvių tauta, bet ir atgavo savo istorinį paveldą – laisvę ir Nepriklausomybę! Atkovojo oriai bei išdidžiai iškėlusi galvą!

Nes tik karščiausios krosnies ugnyje išgryninamas aukščiausios prabos auksas; nes tik taip palmė, kurios šaknys užima kelis kartus didesnį plotą, nei jos aukštis, vieniša auganti vandenyno pakraštyje,galiatlaikyti milžiniškas bangas bei cunamius.

Taip buvo subrandinta ir mūsų tautos Laisvė. Todėl Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo diena – tai šventė, kurioje dėkojama Dievui už laisvės dovaną. Kitų tautų sunkios išsivadavimo kovos tik įtikina, jog laisvę abu kartus gavome kaip stebuklą, nes mūsų mažą šalį ir tautą jau daug šimtmečių saugo ir gina ne tiek kariuomenė, kiek Dievas…

Tačiau kai kurie į Dievą, tėvus ir valstybę žvelgia kiaulės akimis: duok duok, bet padėkos ir pagarbos – jokios…

***   

Apibendrinant…

Tikra tiesa, kad mes – nenugalimi ir nepalaužiami. Tiesa ir ta, kad pademonstravome tvirtą ryžtą būti laisvi,bet ne tam, kad užsispyrę laikytumės betikslio daugelio gyvenimo būdo, iš kurio esame atpirkti ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiu Kristaus krauju. (1 Petro 1,18–19). Juk Kristus mus atpirko iš bet kokio prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“ (Galatams 3, 13).  

Ir tikrai išpirkti ne tam, kad vaikščiotume pas ištroškusias mūsų kraujo bei pinigų būrėjas ir sapnų aiškintojas astrologes, nuo kurių patarimų prakeikimas dešimtmečiais sklinda tautoje iš kartos į kartą...

Išpirkti ne tam, kad laikytumės ,,šviesiųjų“ viduramžių prietarų bei lankstytumės ir garbintume svetimus dievus, kurie iš tikro nėra jokie dievai, bet mediniai ir kitokie stabai, negalintys nei padėti, nei išgelbėti: ,,Stabai kalba tuštybes, būrėjai skelbia melą, tuščių sapnų aiškinimą. Jų paguoda yra bevertė...“ (Zacharijo 10, 2).

 

P. S. Vis dar abejojantiems. Šiame pasaulyje, kur net du vieno ausinuko laidai nuolat tarpusavyje susipainioja, ar sutapimas, ar atsitiktinumas, kad beveik 97000 kraujagyslių žmogaus kūne nesusipina..?

Tai ar ir dabar vis dar užsispyrę tvirtinsim, kad mūsų Laisvė ir Nepriklausomybė – atsitiktinumas…

Atgal