VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
04.07. Istorijos klausimams nagrinėtivien entuziazmo neužtenka
Aldona Paulauskienė
Arnoldas Piročkinas
Gal prieš kokius 75 metus, mokantis gimnazijoje, per fizikos pamokas teko išgirsti apie veiksmą ir atoveikį (tada vadintą atoveiksmiu). Šiandien, turint kur kas daugiau patirties, kyla noras veiksmo ir atoveikio santykiais aiškinti ir daugelį mūsų visuomenės gyvenimo reiškinių. Tačiau, skirtingai nuo fizikos, kur atoveikis visuomet atitinka veiksmą, tik yra priešingų krypčių, žmonių gyvenime ir veikloje šie santykiai kur kas sudėtingesni, įvairesnių kampų ir dydžių. Veiksmo ir atoveikio santykiai visuomenėje tokie gausūs ir veiksmingi, kad reikia tik stebėtis, jog istorikai ir sociologai, rašydami apie juos, nevadina jų fizikos terminais.
Pačiu naujausiu šio santykio atveju, mūsų nuomone, reikėtų laikyti Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus Tarybos nario Ričardo Simonaičio rašinį „Odė lietuvių kalbai. Ar vykdysime lenkų raginimą keisti Lietuvos raidyną“, išspausdintą „Lietuvos aide“ (2019 – 03 – 29, Nr. 12, p. 10 – 11). Jo pasirodymą reikėtų vertinti kaip tam tikrą atoveikį beįsigalinčiam lietuvių kalbos menkinimui ar net teoriniam bei praktiniam jos niekinimui atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje. Šį polinkį ypač skatina apie žurnalą „Naujasis Židinys – Aidas“ susibūręs naujųjų kalbininkų, istorikų, filosofų ir žurnalistų pulkelis. Jo esminis nusiteikimas - bendrinei kalbai kuo mažiau ar net visai nereikia jokių griežtų normų ir taisyklių. Iš esmės tai seno anarchistų principo diegimas: anarchija – tvarkos motina. Atseit bendrinė kalba ilgainiui pati susikurs tam tikrą sistemą, kuri bus demokratiška ir visiems priimtina. Tokia nuostata lietuvių ir kitoms tolygioms kalboms, kai pasaulis užliejamas įvairių įvairiausiomis globalizmo srovėmis, yra labai pavojinga, mirtinai pavojinga, jei nebus tai grėsmei rimtai priešinamasi. Iš tikrųjų lietuvių kalba, jeigu nori išlikti gyva dar bent tūkstantmetį, turi, perfrazuojant vieno XIX a. prancūzų poeto žodžius, būti imperija dekadanso metu. Ką reiškia kalbai būti imperija? Sakytume, kad jos tvarkyba – teorinė ir praktinė – turi vadovautis gana griežtomis taisyklėmis ir įsigalėjusios tradicijos praktika.
Deja, šiuo metu Lietuvoje tradicinė bendrinės kalbos tvarkyba sistemingai griaunama, ir jai ginti beveik neliko kam. Likučiai gynėjų išstumti iš spaudos, o jų darbai vargais negalais išvydę dienos šviesą, ignoruojami, nutylimi, arba, atidžiau neišnagrinėti, vienu sakiniu pasmerkiami kaip retrogradiniai (pavyzdžiui, Vinco Urbučio knygos). Tad pasirodęs „Lietuvos aide“ R. Simonaičio rašinys, kol jo dar nebuvome perskaitę, sužadino viltį, kad štai pasigirdo balsas, raginantis branginti mūsų gimtąją kalbą.
Tačiau, perskaičius šį rašinį, reikia skaudžiai nusivilti: jame tiek daug ir tokių apgailėtinų netikslumų, kompromituojančių ne tik autoriaus kilnų tikslą apginti lietuvių kalbą nuo kėsinimųsi pažeisti jos savitumą, bet ir paties laikraščio autoritetą, o ir apskritai lietuvių kalbotyrą.
Nenurodę vieno kito teigiamo dalyko, iš karto einame prie netikslumų, eliminuojančių visą rašinio vertę. Jau pačioje jo antraštėje yra netikslumas, kurį iš karto palaikai neapdairumu – tai junginys Lietuvos raidyną. Kai kalbama apie raidyną, tai paprastai nurodoma, kad jis priklauso kurios nors tautos kalbai: lietuvių, latvių, vokiečių, anglų… kalbos raidynas. Pasakyti valstybės ar kokios kitos teritorijos pavadinimą ( Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos valstijų, Australijos ir t.t. raidynas) – visiškas kalbos reiškinio nesupratimas. Kartais iš taisyklingo trinario pavadinimo lietuvių (latvių, vokiečių, anglų...)kalbos raidynas. Galimas dar vienas variantas: prieš žodį raidynas pasakomas iš tautos pavadinimo padarytas būdvardis: lotyniškas, gotiškas, lietuviškas raidynas.
Kur kas didesnis netikslumas – autoriaus tvirtinimas, kad garsusis vokiečių filosofas Imanuelis Kantas (1724 – 1804) buvęs lietuvių kalbos žinovas, net parašęs ir išleidęs „Lietuvių-vokiečių kalbų žodyną“. Naujiena baisiai sensacinga! Iš tikrųjų E. Kantas yra tik įžangos „Draugo prierašas“, įdėtos Kristijono Gotfrydo Milkaus „Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių žodyne“ (1800 m.), autorius. O kad jis būtų mokėjęs lietuviškai, neturime jokių žinių.
Tačiau nuostabiausi atradimai išlenda tose rašinio pastraipose, kur „atskleidžiamas“ lietuvių kalbos senumas ir nusakomi jos santykiai su kitomis kalbomis. Šių „atradimų“ esmę išreiškia toks sakinys: „Pasaulio mokslininkai įrodę, kad daug pasaulyje egzistuojančių kalbų formavosi iš lietuvių kalbos“. Taigi lietuvių kalba esanti daugelio kalbų ištaka, vaizdingai tariant, jų motina. Toliau šis teiginys dar sukonkretinamas: „Lietuvių kalba yra arijų prokalbė [...]“. Beje, arijų kalbos – tai indoeuropiečių kalbų šeimos atšaka, dažniau vadinama indoiranėnų vardu, jungianti indų, iranėnų ir dardų kalbų grupes. Arijai iš Vidurinės Azijos XV a. pr. Kr. įsiveržė į Indiją. Nėra jokių duomenų, kad lietuvių protėviai būtų kada gyvenę Vidurinėje Azijoje. Štai dar keli autoriaus pasakymai apie lietuvių kalbą kaip kitų kalbų ištaką: „Ji yra senesnė negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka […]“ ; „[...] bet kuris filologas gali matyti, kad sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo atsirasti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos“. Taigi autoriui liko vos nedidelis žingsnelis iki aušrininko Andriaus Vištelio-Višteliausko žingsnelio, jog rojuje lietuviškai kalbėję Adomas ir Ieva.
Neturint po ranka kitų šaltinių, nurodančių straipsnyje minimų kalbų senumą ir kilmę, autoriui būtų užtekę pasižiūrėti kad ir į „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ I tomą (1976, p. 623), kur nurodyta, jog lietuvių ir latvių kalbos galėjusios atsiskirti ne anksčiau kaip VII a. po Kr., t. y. po 600-jų metų. Tad abi šios kalbos kilmės atžvilgiu yra „vienmetės“.Tuo tarpukitos kalbos, kurios šiame straipsnyje kildinamos iš lietuvių kalbos, kur kas „vyresnės“. Antai graikų kalbos pradžia gali siekti XV a. pr. Kr., taigi bent dviem tūkstančiais metų vyresnė už Pabaltijo dvynes sesutes. Sanskrito pradžia skaičiuojama nuo VI a. pr. Kr., lotynų – nuo III a. pr. Kr. Daug tiksliau galima nustatyti, kada kalbos yra gavusios raštą. Lietuvių kalba gal buvo kas nors rašoma ir Karaliaus Mindaugo laikais, o iš tikrųjų ji tapo rašto kalba tik nuo Martyno Mažvydo „Katekizmo“, išleisto 1547 m. Karaliaučiuje. Tad prielaida, kad „lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą“, yra nežabojamos fantazijos pramanas.
R, Simonaičio rašinys baigiamas kelių anglų kalbininkų panegirikomis, į kurias reikia žiūrėti labai rezervuotai. Iš tikrųjų ji buvo kitataučių giriama už tam tikras jos išskirtines savybes, tačiau nei ja susižavėję kitataučiai, nei patys žymieji lietuvių kalbininkai (Kazimieras Jaunius, Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga ir kiti) niekada nesistengė pabrėžti, kad lietuvių kalba apskritai pranašesnė už kitas kalbas. Tuo atžvilgiu jų būta labai santūrių. Toks santūrumas visiškai suprantamas, nes nėra pasaulyje kalbos, kurioje būtų sukauptos visos kitų kalbų išskirtinės savybės.
Šiomis pastabomis neketiname nei autoriaus mokyti, nei peikti „Lietuvos aido“, nes laisvojoje Lietuvoje spauda neina per kalbininkų profesionalų rankas. Nebijodami, kad būsime apkaltinti pasiilgę sovietinių tankų, drąsiai galime teigti, kad sovietiniais laikais visa spauda buvo prižiūrima redaktorių ir korektorių. Kiekvienoje leidykloje buvo redaktorių, galinčių net patobulinti autoriaus tekstą. Todėl 1979 m. Aleksandras Žirgulys galėjo išleisti labai įdomią ir vertingą knygą „Prie redaktoriaus stalo“, kurioje jis dalijasi savo kaip tekstologo patirtimi, rengiant spaudai lietuvių literatūros įžymybių kūrinius. Viskas ėjo per tokių redaktorių rankas. Dabar redaktoriaus sąvoka pakitusi – jis yra leidėjas ar savininkas, besirūpinantis, kaip jo leidiniui išlikti spaudos rinkoje. Apie korektorius net kalbos nėra, juk jiems reikėtų mokėti atlyginimus. Todėl ne tik už kalbos dalykų supratimą, jos taisyklingumą, rašybos, skyrybos ir net korektūros klaidas atsakingas pats autorius, o jeigu jis ne kalbininkas profesionalas, tai apie kalbą lengvai gali prirašyti ir netikrų faktų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
