VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
04.18. Ir kuklaus mokytojo gyvenimas vertas Aldono Pupkio knygos
Arnoldas Piročkinas
Mūsų visuomenė, ypač jos vyresnioji karta, pažįsta doc. dr. Aldoną Pupkį kaip ryžtingiausią, atkakliausią ir veikliausią XX a. antrosios pusės bendrinės kalbos tvarkovą, jos tradicinių, jablonskinių normų budriausią sargą. Veikla šioje srityje nustelbė ir tą faktą, kad jam priklauso taip pat darbų iš bendrinės kalbos fonetikos ir tarmėtyros. Taigi Aldono Pupkio negalima laikyti „vienos knygos“ specialistu, sprendžiančiu tik alternatyvą vartoti ar atmesti tam tikrus į bendrinę kalbą besiskverbiančius reiškinius. Šiuo kartu, visai neketindami apibūdinti Aldono Pupkio veiklos įvairovės, pirmiausia norime atkreipti dėmesį, kad jis yra sėkmingai tyręs savo pirmtakų kalbininkų veiklą. Iš jų ypač vaisingai yra atskleidęs prof. Juozo Balčikonio (1885 – 1969), kuris buvo jo dėstytojas Vilniaus universitete, nuopelnus lietuvių kalbai.
Aldonas Pupkis
Juozui Balčikoniui po jo mirties straipsnių ir net knygučių yra skyrę taip pat ir kiti kalbininkai, bet be Aldono Pupkio trijų kapitalinių leidinių šio lietuvių kalbotyrai atsidavusio darbininko vaizdas būtų kur kas skurdesnis ar net sumenkintas. Visų pirma Aldonas Pupkis pasirūpino sudaryti ir išleisti profesoriaus „Rinktinių raštų“ dvitomį (1978, 1983 m.). Pirmojo tomo pradžioje Aldono Pupkio ir Vytauto Mažiulio pasirašytas straipsnis „Juozas Balčikonis“ (p.5 – 35) pateikė visuomenei turiningą šio kalbininko gyvenimo ir darbų apžvalgą. 2006 m. išspausdinta Aldono Pupkio ir Birutės Goberienės sudaryta knyga „Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną“. Joje sudėti 56 profesorių pažinusių ir su juo įvairiai bendravusių žmonių rašiniai. Paskutinis tiesiogiai profesoriui skirtas Aldono Pupkio darbas – tai stambus 479 puslapių veikalas „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, pasiekęs skaitytoją 2014 m.
Atidus bendrinės kalbos raidos tyrimas Aldoną Pupkį galiausiai atvedė tik prie 35 metus tegyvenusio talentingo kalbininko Andriaus Ašmanto (1906 – 1941) palikimo. 1988 m. išėjo knyga „Iš lietuvių kalbos kultūros istorijos: Andriaus Ašmanto darbai bendrinės kalbos ir jos kultūros istorijoje“. Po dešimties metų, jau atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje, energingam mūsų kalbininkui pavyksta išleisti Andriaus Ašmanto „Rinktinius raštus“. Dar po dešimt metų išeina Aldono Pupkio parengta knyga „Tautinis ugdymas ir tautos kultūra“, taip pat skirta Andriui Ašmantui. Išimtinai produktyvūs tuo atžvilgiu buvo Aldonui Pupkiui 2010-ji metai. Tada kalbininkas išleido monografiją „Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“ ir sudarytą rinkinį „Andrius Ašmantas. Dienoraščiai. Laiškai. Bibliografija“. Nedaug lietuvių kalbininkų galėtų pasigirti tokia publikacijų gausa!
Lietuvių mokslo draugijos komitetas. Stovi, iš kairės pirmas: Juozas Balčikonis
Tais pačiais 2010 metais išėjo ir trečioji Aldono Pupkio knyga „Lietuvių kalbos normintojai ir puoselėtojai“, kurioje sudėti daugiausia periodiniuose ir tęstiniuose leidiniuose publikuoti straipsniai. Leidinys taip pat liudija autoriaus polinkį įvertinti ir visuomenei priminti nusipelniusius žmonės. Nebūtinai visi turėjo būti kalbininkai. Antai čia dėmesį patraukia rašinys apie jo pradinės mokyklos mokytoją Mariją Jarumbavičiūtę. Turint galvoje tą Aldono Pupkio jautrumą gyvenimo kelyje sutiktiems įžymesniems žmonėms, darosi visai suprantama, kad jis parašė ir knygą „Šviesuolis mokytojas Jokūbas Aržuolaitis. Biografinė apybraiža“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. 2018. - 183 p.).
Iš anksto noriu pasakyti, kad šioji knyga, nors ir nesprendžia kalbos norminimo problemų, yra labai vertinga. Joje nušviestas Jokūbo Aržuolaičio gyvenimas. Su šiuo mokytoju Aldonas Pupkis susipažino po 1948 m. rugsėjo 1 d., kai J. Aržuolaitis, atkeltas į Kazlų Rūdą, apsigyveno tėvų namuose, bet niekada nebuvo jo mokytojas. Patį Aldoną Pupkį mokė minėtoji Marija Jarumbavičiūtė. J. Aržuolaitis Pupkių namuose išgyveno iki pat mirties, kuri ištiko jį sulaukusį 94 metų amžiaus 1984 m. vasario 1 d. (gimęs buvo 1889 m. gruodžio 26 d.).
Knygos „Šviesuolis mokytojas Jokūbas Aržuolaitis“ viršelis
Per tuos bendro gyvenimo metus užtektinai buvo progų bendrauti. Kadangi J. Aržuolaitis nepaliko vaikų ir artimų giminaičių, tai Pupkiai pasirūpino laidotuvėmis, o jų namuose liko kuklus mokytojo turtelis. Vertingiausią jo dalį, mūsų akimis žiūrint, sudarė knygos ir rankraščiai. Pupkiai jų nesunaikino. Tad rankraščiai sulaukė to laiko, kada jais susidomėjo sūnus, jau subrendęs mokslininkas. Tokiu būdu buvo išsaugota pagrindinė medžiaga, kurią Aldonas Pupkis, papildęs archyviniais ir kitais šaltiniais, parašė įdomią ir vertingą knygą.
Kuo pasižymėjo Jokūbas Aržuolaitis, kad žymus kalbininkas, lyg neturėdamas rimtesnių problemų, sumanė parašyti apie jį knygą? Iš karto galima atsakyti, kad ne kalbotyros darbais. Jis buvo gimęs Vidgirių kaime, kuris pagal seną administracinį padalijimą, nurodytą knygoje, priklausė Vilkaviškio apskrities Keturvalakių valsčiui. Dabar šis kaimelis priklauso Vilkaviškio rajono Rasių apylinkei, kuri ribojasi su Marijampolės rajonu. Už kokių dviejų kilometrų į pietus nuo Vidgirių driekiasi nemažas Aistiškių miškas, už kurio eina valstybinė siena su Lenkijos respublika.
Jokūbėlis buvo Jokūbo ir Ežbietos Aržuolaičių pirmgimis. Po jo dar spėjo gimti sesuo Konstancija ir brolis Juozas. Tad penkių narių šeima turėjo verstis valdydama vos du margus (t. y. 1, 12 ha) žemės. ( Šeimos nariai minimi 17 p., bet „Pavardžių rodyklėje“ nenurodyti). Tėvams valdant tokį menką sklypelį, vaikų laukė vargingų samdinių dalia. Būklė dar pasunkėjo, kai 1896 metų gruodžio 26 d. (Jokūbėlio gimtadienis!) mirė tėvas. Tų pačių metų vasarą, dar tėvui gyvam esant, Jokūbėlis atiduodamas to paties kaimo ūkininkui žąsų ganyti. Tada prasidėjo visų engiamo samdinio būvis: po kelerius metus trukusio piemenavimo tarnavo pusberniu, o po to iki 1917 m. buvo bernas. 1905 m., eidamas šešioliktuosius metus, jis dirbo pas įvairius ūkininkus kaip padienis darbininkas. Iš „Prieduose“ (p. 138) esančio paties Jokūbo Aržuolaičio sudaryto sąrašo suskaičiavau, kad jam teko tarnauti pas 14 šeimininkų, tarp jų buvo ir du klebonai.
Daugiausia pas kurį šeimininką ištarnaudavo vienus metus. Išimtis buvo viena ūkininkė Rakauskų kaime, Uršulė Matusevičienė, pas kurią „gaspadoriumi“ išdirbo 1908 – 1911 ir 1913 metais. Pavadinimo „gaspadorius“ turinys tame krašte kiek skiriasi nuo mums įprastos šio barbarizmo reikšmės. Tikriausiai čia, kaip ir kur kitur, taip buvo vadinamas samdinys, kai ūkis jau netekęs savo tikrojo šeimininko. Pas Matusevičienę išdirbti penkeri metai rodo, kad čia Jokūbas turėjo palyginti geras darbo ir buities sąlygas.
1917 metų pabaigoje susiklostė Jokūbui palankios aplinkybės pasukti savo gyvenimą tokia kryptimi, kuri jį atvedė į mokyklą: tapo nepriklausomos Lietuvos pradinių mokyklų mokytoju. Svarbiausia aplinkybė buvo ta, kad motina jau penkerių metų Jokūbėlį išmokė pažinti raides, o paskui šis po poros metų tiek išsigudrino, jog net mokė skaityti kitus savo kaimo vaikus. O rašyti išmoko tik 1906 m. Tas jo mokslas vaizdingai aprašytas knygos skyrelyje „Mokslas skaitymo ir rašymo“ (p. 29 – 31). Antroji laiminga aplinkybė atsirado tada, kai okupacinė kaizerinės Vokietijos valdžia, turėdama savo planų ir tikslų, ėmė rūpintis Lietuvoje plėsti švietimą. Dėl mokytojų trūkumo negalėdama steigti vokiškų mokyklų (pritaikyti Mažosios Lietuvos vokietinimo metodų), okupacinė valdžia leido atidaryti lietuviškas pradines mokyklas, kuriose turėjo būti mokoma ir vokiečių kalbos. Tačiau ir joms stokota mokytojų. Tad 1917 m. sumanyta keliuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose organizuoti mokytojų kursus. Į juos buvo priimami ir kiek raštingesni jaunuoliai, kad ir neturintys bent minimalaus keturių gimnazijos (progimnazijos) klasių pažymėjimo. Ir štai Jokūbas Aržuolaitis, kad ir nė vienos dienos nesimokęs nei pradžios mokykloje, nei gimnazijoje, 1917 m. lapkričio 15 d. pradeda mokytis Marijampolėje atidarytuose mokytojų kursuose. Po šešių mėnesių, 1918 m. gegužės 15 d., jis tuos kursus sėkmingai baigia.
Šie kursai nesuteikė jam mokytojo cenzo, bet vis dėlto gavo paskyrimą dirbti Skargiškių kaimo pradinėje mokykloje, Punsko valsčiuje. Knygoje nepasakyta, kuri įstaiga jį paskyrė, matyt, vokiečių okupacinė žinyba, nors vasario 16 d. buvo paskelbta, o netrukus Vokietijos imperatoriaus patvirtinta Lietuvos nepriklausomybė. Lietuvos Švietimo ministerija pradėjo tvarkyti mokyklas tik nuo 1918 m. lapkričio 11 d. Skargiškėse jam teko dirbti labai trumpai: nuo 1918 08 15 d. iki 1919 01 23 d., kada gavo paskyrimą į Veisiejų pradinę mokyklą. Iš tikrųjų darbas Skargiškėse galėjo nutrūkti anksčiau dėl jo noro dirbti ramesnėje aplinkoje. Skyrelyje „Darbas prieškario metais“ (p. 51 – 68) gana išsamiai nušviečiama, kaip iki 1940 metų stropus Jokūbas Aržuolaitis pagaliau įgijo mokytojo cenzą ir dirbo keliose pradinėse mokyklose mokytoju ir jų vedėju. Pedagoginį darbą jis sėkmingai derino su visuomenine veikla: priklausė profesinėms mokytojų sąjungoms, buvo net Tautininkų sąjungos narys, labai aktyviai reiškėsi Šaulių sąjungos veikloje, talkininkavo jaunalietuviams, vadovavo jaunųjų ūkininkų rateliams, priklausė net valsčiaus ugniagesių būreliui. Tiesiog reikia stebėtis jo veiklos mastu (žr. p. 60 – 61). Dėl šios veiklos po karo, valdant Stalino vadovaujamai nepakančiajai komunistų partijai, jam reikėjo nemaža baimintis ir visaip teisintis. Būta visai realaus pavojaus už veiklą buržuazinėse organizacijose iškeliauti į „kursus“ Sibire. Laimė, šios kelionės jam pavyko išvengti.
Jokūbas Aržuolaitis į pensiją išėjo 1958 m. rudenį, bet neužsisklendė nukaršusio pensininko buityje. Apie šį jo gyvenimo etapą jautriai parašyta skyrelyje „Pensininko darbai ir rūpesčiai“ (p. 89 – 102). Net žmonos mirtis 1961 m. sausio 10 d. jo nesugniuždė. Likęs vienas, ėmė bendrauti su Kazlų Rūdos ligoninėje gydomais mokyklinio amžiaus vaikučiais, kelis kartus keliavo į Maskvą pas ten gyvenančias tolimas giminaites. Knyga vaizdžiai nušviečia šio nepailstančios dvasios pedagogo gyvenimą.
Tą vaizdą papildo skyrelyje „Priedai“ išspausdinta medžiaga – paties Jokūbo Aržuolaičio visokie raštai rašteliai. Mane ypač patraukė keli pluošteliai atsiminimų apie Joną Jablonskį (p. 165 – 176). Tuos atsiminimus, kurie buvo 1974 m. spausdinti „Mūsų kalbos“ Nr. 7, esu kiek paminėjęs knygoje „Prie bendrinės kalbos ištakų“ (p. 51). Dabar, paskaitęs juos iš naujo, turiu apgailestauti, kad pavardę Aržuolaitis be reikalo „sulietuvinau“ - parašiau Ąžuolaitis. Taip pat tada praslydo man pro akis jų patrauklumas, gal net žavumas. Ką padarysi: protas eina iš paskos!
Aldonui Pupkiui privalome būti dėkingi ir atiduoti jam pagarbą už šią knygą apie tokį įdomų nepriklausomos Lietuvos išugdytą mokytoją. Knygos vertė dar labiau padidėja dėl to, kad rūpestingai sulasiota papildomoji medžiaga leidžia mūsų jaunajai kartai suvokti, kokiais sunkiais keliais ėjo lietuvių tauta, kol Lietuva iškovojo nepriklausomybę, kaip didelėmis aukomis buvo ji apginta ir paskui vargingai puoselėta. Kaip būtų pravartu, kad tokia knyga pasiektų kiekvieną Lietuvos mokytoją ir bent daugelį guvesnių moksleivių. Deja, reikia apgailestauti – jos 250 egzempliorių tiražas susigers kaip lietaus lašas įkaitusiame smėlyje. Ar neįstengtų Švietimo ministerija papildyti egzempliorių skaičių tiek, kad bent po vieną knygą turėtų savo bibliotekoje kiekviena mokykla?
Atgal
.jpg)
