VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
05.03. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Nepamiršti komandiruočių įspūdžiai (1)
Julius Norkevičius
Prisipažinsiu: niekada netikėjau, kad labai iš arti stebėsiu Švietimo ministerijos darbą, sąlyginai artimai bendrausiu su ministrais, ypač su žemaičiu Antanu Rimkumi, propaguosiu jų gerus, naudingus kasdienos darbus pedagoginei veiklai gerinti. Lydėsiu kelionėje, dalyvausiu jų susitikimuose su miesto, rajono švietimiečiais. Kartais būsiu aktyvus jų patarėjas, konsultantas. Šis lūžis, galima sakyti, prasidėjo anksti, dar studijų metais...
...Iš mažens svajojau būti mokytoju. Svajonė plėtojosi, brendo, nekito nuo ankstyvos vaikystės. Nesvarbu, kad ji tada dar neturėjo konkrečios išraiškos, nežinojau, kas yra pedagogika, mokytojas. Pašaukimo veiklos pirmuosius įgūdžius davė tėvelio, mamytės, dėdės Leono protingai naudojama namų pedagogika. Ir pagalba jaunesniems broliams išmokti rašyti pirmąsias raides, paruošti pamokas, sąžiningai atlikti namų užduotis. Kai su sesutėmis, broliais, kaimynų vaikais žaisdavome mokyklą, visada būdavau mokytojas. Ilgą laiką buvau sesučių, jų draugių lėlių auklė, drabužėlių siuvėjas.
Tai stiprino apsisprendimą būti mokytoju. Ir kai tik galėjau, tvirtai žengiau link svajonės. Baigęs tuometinės gimnazijos keturias klases, niekieno neragintas, nepatartas perėjau mokytis į Telšių mokytojų seminariją. Vėliau studijos Klaipėdos institute, Vilniaus pedagoginiame institute neakivaizdinės studijos. Praktinė pedagoginė veikla Kartenos, Kretingos suaugusiųjų, Rietavo mokyklose daug reiškė studijų sėkmei. Tai buvo kasdienis mano gyvenimas, kuriam skyriau visas savo jėgas, sugebėjimus, širdies karštį. Pedagoginis darbas buvo ir liko, kaip yra pasakęs S. Maršakas, ne tik pašaukimas, leidęs surasti savo vienintelį kelią, bet ir noras, siekis padėti jauniesiems bičiuliams einant į savo tikrąjį gyvenimo tikslą.
Ramią, sakyčiau, ne vienerių metų kasdienos veiklą sudrumstė pasikartojantys „Tarybinio mokytojo“ telefono skambučiai: esu kviečiamas dirbti pedagoginėje spaudoje. Ilgai nesupratau redakcijos noro pagrįstumą. Mintyse pradėjęs narplioti besikartojantį kvietimą bei vaikščioti prisiminimų takais, pirmykštė nuomonė apie siūlymą padirbėti pedagoginėje spaudoje nebebuvo kategoriška. Prisiminiau pirmąją pažintį su laikraščiu. Antrojo pasaulinio karo frontui praūžus pro Telšius, mūsų didžiajame kambaryje įsikūrė karinio dalinio redakcija. Jos nebejaunas darbuotojas, majoras dažnai kviesdavo mane prie savo darbo stalo. Atseit, priminiau jo namuose likusį tokio amžiaus sūnų. Dažnai pavaišindavo cukraus gabalėliu, sausainiu. Patiko žiūrėti, kaip susikaupęs majoras raudonu, mėlynu pieštuku margino didelius popieriaus lakštus brūkšniais, linijomis, įstrižainėmis padalytais kvadratais, šalia jų kažką rašė stambiomis, man dar nepažįstamomis raidėmis. Dabar jau galiu įvertinti šio simpatiško karininko darbą: mano akyse jis rengė laikraščio eilinio numerio maketą.
Ar paauglystės pažintis, kaip gimsta laikraštis, paskatino žurnalisto darbui? Nežinau. Negaliu atsakyti nei taip, nei ne. Bet prisimenu: mokydamasis trečiame seminarijos kurse, rajono laikraščiui parašiau pirmąsias žinutes apie įdomius mokyklos, savo kurso renginius. Mokytojaudamas Rietave, pradėjau aktyviai rašyti mokytojų laikraščiui. Pradžioje – nedideles žinutes. Pamažu įsidrąsinau ir siūliau didesnės apimties rašinius, net kritines pastabas. Naujų metų išvakarėse laikraštyje perskaičiau linkėjimus: „Keliuku ridena dviratukas / jis neaplenks mokyklos nė vienos / Rietave Norkevičius juo skuba, / rinkdamas faktus dienos.“ Šypsojaus, bet buvo malonu ir, ko gero, pasistengiau išmokti ketureilį, kad galėčiau bendradarbiams padeklamuoti.
Ar ne po trejų kvietimo metų sutikau padirbėti pedagoginėje spaudoje. Išvažiavau į Vilnių, davęs sau priesaką: pabandyti, o gal net ir įtikinti redakciją, kad nesu tinkamas žurnalistiniam darbui. Ir po metų kitų vėl grįžti į mokyklą. Tačiau gyvenimas iškrėtė „šunybę“: „Tarybiniame mokytojuje“ nepastebimai prabėgo daugiau kaip trisdešimt metelių. Kad tiek ilgai išsilaikiau, vadinasi man patiko, sekėsi. Jaučiau, redakcijos vadovai pasitikėjo mano darbu. Kasdienos rašiniais narpliojau beveik tik pagrindines švietimo problemas: privalomas visuotinis mokymas, mokyklų, visų lygių švietimo vadovų darbas, tiksliųjų dalykų mokymo reikalai. Labai dažnai važiuodavau į komandiruotes. Išlikę seni kalendoriai, užrašai primena, kad jose praleisdavau trečdalį, o kartais ir daugiau viso darbo laiko.
Gyvenimas, darbas redakcijoje buvo palankus ir dosnus: dovanojo palyginti nemažai nepamirštamų kelionių, turistinių žygių. Ploviau kojas šaltojo Ledinuotojo vandenyno pakrantėje, grožėjaus tekančios saulės apšviesta snieguota Ararato viršukalne, stebėjau į šventyklas būriais traukiančius Samarkando, Bucharos žmones. Žodžiu, išmaišiau visą buvusią plačiąją Tarybų Sąjungą. Su gidais ir savarankiškai plėčiau Bulgarijos, Čekoslovakijos, Italijos, Libijos, Kubos, Mongolijos, Prancūzijos, Vietnamo, Tuniso, kitų šalių istorijos, švietimo, kultūros žinias. Savo kojomis išmatavau Karpatų, Kaukazo, Krymo, Tian Šanio ir kitų kalnų viršukalnių aukštį. Kiekviena kelionė paliko malonių, nepamirštamų įspūdžių, prisiminimų. Juos patikėjau „Tarybinio mokytojo“, „Kalvotosios Žemaitijos“, „Dienos“, kitų respublikos laikraščių, žurnalų skaitytojams.
Uralas žiemą
Ne tik Baikalo, Jenisėjaus, Volgos įspūdžiai sulaukė spaudos dėmesio. Ant darbo stalo atsiradusi sena nuotrauka paskatino aplankyti Telšių rajono Lauko Sodos gyvenvietę. Suskaičiavau: čia pradinę mokyklą ikikarinės Lietuvos metais lankė gal dešimt, kartais susirinkdavo ir daugiau vaikų. Nuotraukoje visi klumpėti. Tik mokytojas Steponas Ereminas ir berniukas, stovintis prie krašto batuoti. Pradėjau domėtis, kodėl vienintelis vaikas į mokyklą vaikšto, avėdamas batus. Paaiškėjo, kad ir jo kasdienis apavas – medinės klumpaitės. Berniukas gyvena šalia mokyklos. Kai atvažiavo fotografas, spėjo parbėgti namo ir pasipuošti. Šis iš senos nuotraukos išnarpliotas faktas leido papasakoti apie nedidelio bažnytkaimio, o kartu viso Telšių rajono švietimo, paprastų žmonių gyvenimo pokyčius metų bėgsme. Įspūdingas rašinys apie švietimą, kultūrą gimė ir iš mano auklėtinių užrašytų prisiminimų apie pirmąjį radijo aparatą Tverų miestelyje.
O Debiosai?!Dažnai prisimenu šaltas, pūgomis apdovanotas žiemos dienas Uralo papėdės nuošalioje gyvenvietėje. Čia Antrojo pasaulinio karo dienomis veikė lietuviška Debiosų vidurinė mokykla, vaikų namai. Atgyja susitikimai su nuoširdžiais udmurtais, prasmingi pokalbiai, šilti prisiminimai apie lietuvius mokytojus, jų auklėtinius, tarpusavio bendravimą ir ko vieni iš kitų mokėsi. Čia dirbo ne viena įdomi asmenybė. Vien ką reiškia geografė Marija Karosienė, kuri, kol pateko į Debiosus, pabuvojo ir „vergų turguje“, ir didelės Pavolgio gamyklos statyboje. Ne viena čia dirbusi pedagogė nuėjo panašų sudėtingą, nuotykių kupiną kelią iki Debiosų.
Atgal
.jpg)
