VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

06.18. Kas laimės lenktynes su bolševikais dėl paminklų?

Arnoldas Piročkinas

 

Tarpais nuslopdamas, tarpais įsiplieksdamas kelinti metai tęsiasi grupės įtakingų pareigūnų kurstomas ketinimas pašalinti įspūdingoje Vilniaus vietoje stovintį vieno talentingiausių lietuvių skulptorių Juozo Mikėno darbo paminklą rašytojui Petrui Cvirkai, pastatytą 1959 m. Paskutiniu metu šiai akcijai energingai vadovauja Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Tikriausiai jį įkvepia 1990 m. atgavusioj nepriklausomybę Lietuvoj prasidėjęs paminklų šalinimas. Kas be ko, iš tikrųjų reikėjo atsikratyti bolševikmečiu įvairiems odioziniams komunizmo kūrėjams ir įvykiams skirtais paminklais. Ką teigiamo lietuvių tautai yra davę Vladimiras Leninas, Feliksas Dzeržinskis, armijos generolas Ivanas Černiachovskis, Vincas Kapsukas ir kiti tolygūs veikėjai, kad brangintume jų įamžinimą? Tačiau atkreipkite dėmesį, kad šis paminklų šalinimas nebuvo beatodairiškas: raudonarmiečių karių kapinėse jie palikti. Vilniaus Antakalnio kapinėse tebestovi gana įspūdingas antkapis ir LKP vadovui Antanui Sniečkui. Taigi vadovautasi tam tikrais principais.

Nuo tų principų, rodos, bus nukrypta likviduojant Kryžkalnyje sto­vėjusį paminklą, kurio centrą ir esmę reiškė skulptoriaus Broniaus Vyšniausko sukurta Motinos tėvynės statula. Oficialiai visas memorialas buvo skirtas „Tarybinei armijai išvaduotojai“. Beje, jei gerai menu to meto gandus, pirminė jo paskirtis buvusi 16-ajai Lietuviškajai divizijai. Neatsargu remtis paskalomis, bet dažnai jos yra kažkokio realaus pagrindo atspindys. Tokiu atveju ir šis gandas leistų kitaip vertinti Kryžkalnio memorialo sąsajas su Lietuva. Tad gal jo šalintojai būtų galėję palikti Motinos tėvynės statulą, nuėmę nuo jos prikergtus prie­dus?

Paminklas Petrui Cvirkai Vilniuje

Vilniaus Žaliasis tiltas, 2006 m. Wikipedia.org. nuotr.

Neįžvalgiai pasielgta ir su Vilniaus Žaliojo tilto skulptūromis. Atvirai kalbant, tas raudonarmietis, kiekvieną kartą einant per til­tą, kažkaip suspausdavo širdį. Turbūt absoliuti dauguma vilniečių ir svečių, išvydę šią statulą, yra pajutę kažkokį drumstą jausmą. Tad jos pakeitimas kita statula labai mažai kam būtų kėlęs kokio nepasitenkinimo. O pakeisti ją turėtume kuo, kad ir, pavyzdžiui, metančio sviedinį krep­šininko figūra, kuri simbolizuotų mūsų sportininkus. Be atodairos šalinti paminklus paprasta – didelio proto nereikia. O tada, nuimant nuo tilto visas statulas, atidumo pritrūkta. Tad dabar buvęs puošnus mies­to objektas atrodo kaip bauža, t.y. beragė, karvė.

Taigi paminklams griauti didelio proto nereikia, bet ir šiandien kai kam jo pritrūksta jiems atrinkti, pritaikyti ir tausoti. Reikia baimintis, kad tai vyksta ir dėl paminklo Petrui Cvirkai. Ypač toji bai­mė išauga, kai susiduri su tam tikro tipo žmonėmis, kurie turi valdžią, bet stokoja įžvalgumo. Tam tikrais atvejais, nepaisant visų teigiamy­bių (be jų neiškiltų į valdžią), jie pritampa prie tų žmonių, apie kuriuos štai kas sakoma publikacijoje „Apie žmogiškąją būklę. Filosofą Nicolasą de Warreną kalbina Aistė Noreikaitė“ (Naujasis židinys – Aidai, 2018, Nr. 7 (303), p. 38). Cituoju:

Nicolasas de Warrenas: „Kvailas žmogus nėra tas, kuris kažko neži­no, kvailas yra tas, kuris negali būti išmokytas. Tai uždaro mąstymo struktūra, kuri sutelkta ties nenoru žinoti. Gali būti labai apsiskaitęs, net sumanus, bet vis tiek kvailas, nes kvailumas nėra žinių stoka. Manau, kad kvailumas yra tam tikra saviapgaulės forma“.

Vis dėlto nebūkime tokios beviltiškos nuomonės apie žmones, kuriems būdinga „tam tikra saviapgaulės forma“: svarūs faktai galiausiai turėtų pralaužti jų mąstymą kaustantį luobą. Tad keli žodžiai apie Petrą Cvir­ką. Kad ir labiausiai nepritartume jo visuomeninėms pažiūroms, kurios neatskiriamos nuo Lietuvos nepriklausomybę 1940 m. užgniaužusių vidaus ir išorės jėgų, jis yra lietuvių literatūros klasikas, kaip ir Salo­mėja Nėris. Išmetus jį iš praeito šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio mūsų literatūros panoramos, liktų labai didelė tuštuma. Jau pats rašytojo pro­duktyvumas per tą dešimtmetį mus stebina: trys stambūs romanai, du apsakymų rinkiniai, vienas rinkinys „Cukriniai avinėliai“ vaikams. Visi šie dalykai ne grafomano, bet tikro žodžio meistro pavyzdys. Jeigu kas pavestų man sudaryti žymiausių penkių lietuvių romanų sąrašą, į jį būtinai įtrauk­čiau „Žemę maitintoją“. Dėl tokio jo įvertinimo ne vienas skaitytojas man prikiš simpatijas „kolchozams“. Plačiau nesiteisindamas dėl savo apsisprendimo romaną įtraukti į penketuką, galiu pasakyti, kad tarybiniai „kolchozai“ buvo perspektyvios žemės ūkio kooperacijos idėjos suprimity­vintas variantas. Petras Cvirka dėl savo nepatirties tikriausiai ideali­zavo tuos „kolchozus“, bet romanas vertingas ne dėl to. Tačiau prašyčiau skaitytojus atleisti man, kad šio savo teiginio nemotyvuoju. Jeigu kas įterptų romaną į dešimtuką, nešokčiau ginčytis.

Keičiantis valdžioms, o ypač santvarkoms, kinta ir požiūris į pirm­takų paminklus. Bolševikai ir bolševikuojantys veikėjai buvo linkę juos kategoriškai vertinti. Kas buvo prieš juos sukurta, rodėsi jiems kaip su­puvusi atgyvena, trukdanti įgyvendinti šviesią viziją. Ir vis dėlto, kai pasižiūri, tas radikalizmas nebuvo absoliutus. Antai kokiais 1965 ar vėlesniais metais nuvykstu į tuometinį Leningradą padirbėti archyvuo­se. Sekmadieniais jie uždaryti, vaikščioju po miestą. Vienoje aikštėje užeinu paminklą. Nuostabu – carui Aleksandrui II. Nenugriautas! Nuosta­bu! O ką jau bekalbėti apie garsųjį „Varinį raitelį“. Juk tai paminklas, įamžinantis imperatorius Petrą I ir Jekateriną II. Net atitinkamas užrašas paliktas. „Varinis raitelis“ tapo komunistų valdomoje valstybėje poeti­niu miesto simboliu.

Lietuvoje bolševikmečiu taip pat išliko nemaža paminklų, kurie nesuderinami su komunizmo idėjomis ir valdančiosios partijos tikslais. Lietu­voje iki 1540 m. okupacijos paminklų buvo pristatyta gana mažai. Pavyzdžiui, nežinau nė vieno Antanui Smetonai. Bene populiariausias asmuo, kuris įamžintas paminklais, buvo Vytautas Didysis. Statyti jam didesnius ar mažesnius paminklus paskatino 1930 m. labai iškilmingai minėta šio žymiausio Lietuvos valdovo 500 m. mirties sukaktis. Praūžus ka­rui, po 1945 m., tūžmingi komunistų veikėjai kai kuriose vietose kėsi­nosi juos griauti. Antai Perlojoje (Varėnos raj.), sako, jau buvo užmetę ant paminklo lyną, kad traktorius nuverstų jį nuo postamento. Vis dėlto perlojiškiams pavykę apginti savo kaimo pasididžiavimą. Girdėjau, kad ketinta nuversti Vytauto biustą Jurbarke, bet susilaikyta. Matyt, susiprasta, kad šiuo barbarišku poelgiu atsistojama greta nacių: šie nužudė skulptorių, o tarybiniai pareigūnai naikina jo kūrinį. Nežinau, kaip nutiko antrajam Vinco Grybo kur kas didingesniam Vytauto Didžiojo pa­minklui, stovėjusiam Aukštojoje Panemunėje, karo mokyklos teritorijoje. Tikriausiai jo nebuvo kam apginti. Kažkokiu būdu Vytauto paminklas iš­liko Veliuonoje (Jurbarko raj.).

Kėsintasi ir į Vinco Kudirkos paminklą Kudirkos Naumiestyje. Kažkas man pasakojo, kad po karo, bene 1950-1959 m., kai miestas buvo rajono cent­ras, KGB viršininkas rusas speitęs vykdomojo komiteto pirmininką griauti šį Vinco Grybo darbo paminklą žymiajam varpininkui. Tačiau pirmininko būta nepėsčio: saugumiečiui atsakęs, kad tegul atvežąs Antano Snieč­kaus raštą, tada ir griausiąs. Likusiuose stovėti „nepriimtinuose“ paminkluose paprastai iškapodavo atgrasius bolševikams „Tautinės giesmės“ posmelius ar kitokius įrašus.

Labiausiai nuo ideologinio „valymo“ nukentėjo Kaune Karo muziejaus sodelis. Jame neliko nieko, kas visuomenei primintų „buržuazinį laikotarpį“. Ko gero, dėl to net paskubėta, nelaukiant nė 25 metų po paskutinio laidojimo, likviduoti Kaune, Vytauto prospekte, buvusias kapines su daugybe įspūdingų paminklų.

Apskritai imant, būtų labai įdomu ir pravartu turėti išsamią paminklų griovimo socialistinėje Lietuvoje apžvalgą. Gal iš jos būtų kas pasimokyti mūsų dienų karštiems griovėjams. Gal tada jie pa­liktų stovėti paminklą Petrui Cvirkai. Būtų jiems gėda lenktyniauti su bolševikais, primityvaus mąstymo saugumiečiais.

Atgal