VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

07.02. Knygos „Prie Šušvės ir Žadikės“ pristatymas Pašušvyje (II)

Vida Kazlauskienė

Knygos autorių vardu kalbėjo pašušvėnės – lituanistė, Radviliškio trečiojo amžiaus universiteto rektorė Nijolė Jasaitytė Nėjienė ir ekonomistė Bronė Blužaitė Gustaitienė, - paskaitydamos ištraukų iš savo prisiminimų. Knygos sudarytoja pašušvietė Vida Povilaitytė Kazlauskienė  dėkojo autoriams, Radviliškio rajono savivaldybei, lėšomis parėmusiai knygos „Prie Šušvės ir Žadikės“ leidybą, Radviliškio rajono viešajai bibliotekai, padėjusiai organizuoti darbus, visiems,  prisidėjusiems prie knygos atsiradimo.

Eduardas Povilaitis ir Edvardas Beinortas pristato Minaičių koplytėlės-muziejaus projektą

Knygą pristato Nijolė Nėjienė ir Bronė Gustaitienė

Kalba knygos „Prie Šušvės ir Žadikės“ sudarytoja Vida Kazlauskienė

Kalba prof. hab.dr. Jurgis Bučas. Vidos Kazlauskienės ir Živilės Hofmanaitės, nuotraukos

Išgirdome palankių vertinimų. Prof. hab.dr. Jurgis Bučas, Tarptautinės Paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS) Lietuvos nacionalinio komiteto narys, Lietuvos Kultūros vertybių apsaugos aukščiausios kategorijos ekspertas,  KTU architektūros ir kraštotvarkos katedros įkūrėjas ir ilgametis vedėjas, o taip pat daugelio dainų tekstų autorius (su kompozitoriumi Vygandu Telksniu)  kalbėjo: „Su pasigėrėjimu skaičiau Nijolės Nėjienės gražiai sudėliotas mintis ir pastebėjimus, o storąją 350 puslapių knygą – šią pašušvėnų gilios atminties ir išminties enciklopedinį gyvenimo pokyčių leidinį – skaičiau ne puslapiais, o eilutėmis. Joje surašyta ir apmąstytai sudėliota ne tik Pašušvėnų parapijos senolių saviti ir prasmingi šnektos žodžiai, bet ir skausmingi istoriniai išgyvenimai ir net šių dienų iššūkiai. Tai didžiulių istorinių lūžių laikmetis, atnešęs neregėtas sumaištis darbščių ir pamaldžių žmonių gyveniman, žudynes ne vien Pašušvėnų parapijoje prie Šušvės ir Žadikės, bet ir visos Lietuvos žemėje, ko iš tiesų, kaip rašo Neringa Keserauskaitė-Maleckienė – iš atminties nebeištrinsim. Šis leidinys – tai išgvildenta praeities atmintis, nelyginant gyvenimų metraštis – skirtas Lietuvos vaikų, anūkų ir gal net pro-proanūkų atminčiai įtvirtinti ir puoselėti. Žaviuosi kruopščiais brėžiniais-schemutėmis ir turtinga informacija juose, su dar išlikusiais  vietovardžiais, pavardėmis ir  pravardėmis. Knygą vertinčiau kaip nuodugniai atliktą kraštotyros darbą, tačiau manau, kad  jai tiktų kolektyvinės monografijos statusas...“

Panašiai kalbėjo prof. hab.dr. Rimantas Banevičius, pradinę mokyklą lankęs ir mūsų parapijoje, baigęs Grinkiškio vidurinę, savo gyvenimą susiejęs su karščiui atsparių polimerų mechanika, buvęs KTU mašinų gamybos fakulteto dekanas, MA narys-ekspertas, Lietuvos standartų departamento plastikos skyriaus komiteto narys, organizavęs ir kūręs penkių kalbų aiškinamąjį žodyną „Plastikai“. Jo nuomone, knyga „Prie Šušvės ir Žadikės“ yra nepaprastai vertingas kūrinys, kuris išlieka kaip paveldas, mūsų krašto paveldo įamžinimas, įdomus skaityti.

 Panašiomis mintimis dalijosi VDU profesorė, hab. dr. Laima Sajienė,  edukologijos, socialinės pedagogikos žinovė, o kartu – Kauno radviliškėnų bendrijospirmininkė, augusi Pašušvio parapijoje, ir... ištekėjusi už Balandiškio Sajų Vytauto sūnaus. Gražių žodžių asmeniniuose pokalbiuose negailėjo ir tų Sajų Stanislavos Kemzūrienės vaikai Kazimieras ir Liucija, atvykę į knygos pristatymą, kiti, su kuriais augta, vaikščiota mokyklon, svajota.

Visa tai pridedame prie daugelio ankstesnių teigiamų atsiliepimų, tokių kaip dr. Laimos Petrauskienės: „Jūsų knyga labai įdomi, skaičiau kaip romaną. Tiek įdomių istorijų ir įdomių žmonių. Ir toks sudėtingas laikotarpis visiems teko. Neįvertiname dabar, ką turime.“

 Ir svarbiausias – Šiaulių vykupo Eugenijaus Bartulio laiškas su kreipiniu: „Didžiai gerbiama Vida ir Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčios krištavaikiai“, laiškas, kurį norisi cituoti: „Nuoširdžiai dėkoju už knygą, skirtą, kaip Jūs rašote, mažam Šiaulių vyskupijos lopinėliui – Pašušvio parapijai. Jūsų į knygą sudėti prisiminimai, kūryba, meilė ir pagarba Pašušvio žmonėms, gamtos įdomybės, herbinis ženklas, dainos prisiminimais guodžia ir džiugina vyresniųjų širdis, o jauniesiems primena šaknis ir skatina didžiuotis savo tautos, tėviškės, giminės istorija. Dievo ir Tėvynės meilė telydi Jūsų gyvenimo žingsnius ir teikia džiaugsmo kilniuose darbuose.“  

Ne visi, kurie norėjo, atvyko į mūsų šventę: vargino šios vasaros karščiai ir tai, kad Pašušvio dabar nesiekia joks autobusas, net traukiniai dabar Baisogaloje nestoja. Nepaisant to, ir bažnyčioje per šv. Mišias, ir Kultūros namų salėje buvo pilna žmonių. Kalbėjomės, džiaugėmės susitikimu, tik laiko mums buvo per mažai.

Nuoširdžiai dėkojame pašušviečiams, surengusiems labai įspūdingą šventę Pašušvyje. Ačiū už didelį indėlį ir meilę mūsų visų kraštui. Sėkmės visiems!

Post scriptum: Prieš pusmetį, 2018 12 09 įvyko knygos „Prie Šušvės ir Žadikės“ pristatymas Vilniuje, Karoliniškių bibliotekos salėje. Ten aiškinome, kad esame iš Vidurio Lietuvos, Radviliškio rajono, Vilniuje gyvenantys pašušvėnai, kad mūsų Pašušvys toli nuo Radviliškio, iki Kėdainių ir Raseinių ne arčiau – apie 40 kilometrų. Prie Šušvės yra trys Pašušviai: prie Šiaulėnų, prie Grinkiškio ir prie Krakių. Mūsiškis – prie Grinkiškio.

Vilniuje renginį vedė Aleksandras Šidlauskas. Skambėjo Vilniaus pašušvėnų daina, sukurta Jono Dauguviečio, akomponavo pats muzikos autorius Robertas Mėginis. Pirmas kalbėjo Edvardas Beinortas, sukūręs Vilniaus pašušvėnų ženklą ir iliustravęs knygą savo piešiniais. Aš, knygos sudarytoja Vida Kazlauskienė, pristačiau knygos autorius, minutės atsistojimu buvo pagerbti autoriai, kurie mirė nesulaukę knygos pasirodymo. Susirinko daug svečių, ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Radviliškio, Šiaulių, Panevėžio, Kėdainių. Autoriams ar jų vaikams, atvykusiems į knygos pristatymo šventę, buvo dalijamos knygos.

Ilgai truko mūsų knygos rengimas. Pirmiausia, po kraštotyrinės ekspedicijos po Radviliškio rajono Grinkiškio seniūniją (Pašušvys – šios seniūnijos dalis) ir knygos „Grinkiškio kraštas“ pasirodymo 2011 metais (sudarytojas – Aleksandras Šidlauskas), paaiškėjo, kad į ją netilpo dalis tekstų. Buvo gaila juos išmesti. Todėl Vilniuje susirinkę Pašušvio išeiviai nusprendėme išleisti savo apylinkių knygą. Sudėliojome pirmuosius tekstus, ir ėmė aiškėti, kad svarbiausias Pašušvio ženklas – Visų Šventųjų Bažnyčia. Vilniuje taip pat yra Visų Šventųjų Bažnyčia, kurios vyrų chore „Skliautai“ gieda ir yra to choro seniūnas pašušvietis Edvardas Beinortas. Tiksliau, jis iš gretimo Kačiuškų kaimo, bet iš mūsų parapijos. Taip gimė idėja sudėti knygon prisiminimus iš visos parapijos, einant aplink Pašušvį pagal saulę, pradedant Dvilių, Kačiuškų kaimais, per Skėčius, Gulbinus, Giedraičius, Bargailius, Gegužinę, Mikailiškius, Nokšius, Paplanskius, Pagumerčius, Minaičius, Legečius, Čerkosus, Paberžius, Žitiškį, Ramoškius, Balandiškį, Godus, užbaigiant ratą Medeliukų dvaru, susisiekiančiu su Dviliais.

2018 12 09 knygos „Prie Šušvės ir Žadikės“ pristatymas Vilniuje prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Kažimiero bažnyčioje. Po mišių rinkomės prie Jono Basanavičiaus paminklo prie Filharmonijos, iškilusio pažymint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Kazimiero Navicko nuotrauka

2018 12 09 knygos „Prie Šušvės ir Žadikės“ pristatymas. Bendras salės vaizdas. Laimos Petrauskienės nuotrauka

Deja, apie dvarus skyrelis taip ir liko neparašytas. Svarbiausias čia būtų Pašušvio dvaras, kuris nuo miestelio yra už kilometro į šiaurę. Už kilometro į priešingą – pietų – pusę, pakeliui į Grinkiškį, yra Viktorinės dvaras, už kurio - Karolinės kaimas, priklausąs jau Grinkiškio parapijai. Tai vokiečio Artelio (O`Aertel) dukterų Artelyčių (taip jos buvo vadinamos) Viktorijos ir Karolinos vardais pavadintos Artelių valdos. Paties Artelio kapas yra senosiose Pašušvio kapinaitėse ant aukšto Žadikės kranto, pažymėtas akmeniniu paminklu: aplink medžio kamieną apsivijęs žaltys, ryjantis savo uodegą. Artelio motina gyvenusi kitur, Pašimšėje (ten jau Kelmės rajonas, kita parapija, žemėlapiuose žymimas kaip „Pašimšės gynybinis įtvirtinimas ir akmuo (Oertelio)“), į Pašušvio bažnyčią atvažiuodavo, turėjo savo lonką prie altoriaus. Dar yra Bargailių dvaras, Gegužinės dvaras, Žitiškio dvaras, Medeliukų dvaras.

Mažai vietos teko malūnams: Žitiškio ir Dvilių vandens malūnams ant Šušvės, Gulbinų ant Žadikės, Pagumerčių ant Gomertos, Giedraičių vėjo malūnui ir t.t.

Liko neaprašyti Kelmynų pilkapiai, jie - prie Beržės ir Šušvės santakos, o Kelmynų kaimo net vardas niekur neberašomas, nors Valerija Nauckutė primena, kad jos motina buvo kaip tik iš to kaimo, turtingų ūkininkų Jankūnų dukra.

Iš pradžių galvota, kad surinkus straipsnelius, suredagavus, bus knyga. Bet tie straipsniai pasirodė tokie nevienalyčiai, vieni su ištisais geneologiniais medžiais, kiti tiesiog prisiminimų srautas, vieni aprašė savo kaimus, kiti – tik savo sodybas,vienur prisiminimai baigėsi pokariu, kitur jie siekė šias dienas, bet visi buvo  nepaprastai įdomūs, vertingi. Teko kviestis patyrusią redaktorę, tuo labiau, kad jautėmės labai priklausomi nuo savo tarmės. Visų klausinėjome, pavyzdžiui, kaip jie ištaria kaimo pavadinimą „Dviliai“. Visi šaknies balsę tarė trumpai ir kirčiavo galūnę, bet galop liko kaip dabar visur rašoma „Dvyliai“. Ir daugiau tokių dvejopumų liko.

Bet taškas padėtas, reikia galvoti, kaip knygą patobulinti. Juokinga, taip ilgai laukus ir ieškojus paramos šiai knygai, galvojame apie antrą jos laidą. Susidomėjimas, atrodo, didžiulis, skambučiais sulaukiame naujų pasakojimų, papildymų, knyga turėtų būti papildyta ir pataisyta. Viltis – kvailių motina, bet gal ir vėl pavyktų surinkti lėšų. Mūsų knyga jau išpirkta, juk Pašušvys - buvusio svarbaus religinio centro bažnytkaimis, 1949 metų Lietuvos partizanų vadų susirinkimo sodybos, dabar jau išnykę didžiuliai kaimai, dar buvę pilni gyvybės pokario metais. Vien ko vertos tų kaimų kaimelių „akies nuotraukos“, upių schemos...

Taip rašiau  2018 12 20...   

Atgal