VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

07.26. Išrinktiesiems rinkimų nereikia

Gintaras Aleknonis

 

Lietuvos vaizdinys pasaulyje labai skiriasi nuo mūsų supratimo apie savo šalį. Autoritetingu ir įtakingu laikomas britų savaitraštis „The Economist“ paskutiniu metu Lietuvą paminėjo bent kelis kartus.

Gintaras Aleknonis

Atsidūrėme keistoje draugijoje. Aptardamas buvusios Vokietijos gynybos ministrės Ursulos von der Leyen tinkamumą vadovauti Europos komisijai, „The Economist“ priminė, kad šios politikės dėka „atsargioji Vokietija prisiėmė karinius įsipareigojimus tokiose vietose kaip Malis, Irakas ir Lietuva, kas visai neseniai būtų neįsivaizduojama“. Aiškindamasis, kodėl tik 28 procentai visų pasaulio mokslininkų yra moterys, žurnalas paminėjo, kad Rytų Europos šalyse padėtis visai kitokia. Ir čia savotiška rekordininkė yra Lietuva, kur net 57 procentai mokslininkų ir inžinierių yra moterys. Toks esąs komunistų okupacijos palikimas.

Kol šitaip pasaulio spauda minėjo Lietuvą, mes spėjome ir išrinkti prezidentą, ir jį inauguruoti, ir pasidžiaugti pirmaisiais jo žingsniais. Puiku, kad rinkimai ir vadovų kaita Lietuvoje nesulaukia didesnio tarptautinės bendruomenės dėmesio. Reiškia, kad viskas gerai, kad mūsų demokratija veikia ir tai pripažįstama. Jeigu norėtume sulaukti daugiau pasaulio dėmesio, reiktų surengti bent jau pirmalaikius Seimo rinkimus. Tada galėtume tikėtis, kad Lietuvos vardas kiek plačiau nuskambės.

Pirmalaikių Seimo rinkimų reikia ne tam, kad Lietuva išgarsėtų. Rinkimai pataisytų neypač gerą mūsų demokratijos sveikatą, gal suteiktų nedidelį postūmį pilietiškumui. Deja, viešojoje erdvėje ši idėja iš anksto pripažinta mirusia. Visi „racionaliai mąstantys“ primena, kad pirmalaikius rinkimus išdrįso paskelbti tik Atkuriamasis Seimas, nes signatarams valstybė rūpėjo labiau, negu asmeninė gerovė. Dabar parlamente esą niekaip neatsiras Konstitucijoje numatyta trijų penktadalių dauguma. Ir dėl to pirmiausia esą reiktų kaltinti pačius Seimo narius, kurių nemaža dalis žino, kad nebus vėl išrinkti, kad neteks orių algų, privilegijų bei socialinio statuso. Apmaudu baigti kadenciją taip ir negavus kvietimo į pokylį Prezidento rūmuose.

Visa tai tiesa, nors ne visa tiesa. Kai kas pirmalaikių parlamento rinkimų bijo labiau, negu Seimo nariai. Tačiau išmintingai tyli.

Šiais metais galėsiančių įvykti pirmalaikių Seimo rinkimų visai nenori politikos planuotojai. Kone prieš kiekvienus parlamento rinkimus Lietuvoje atsiranda nauja, vadinamoji žmonių gelbėtojų partija. Nuo to laiko, kai tūkstantmečių sąvartoje Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas paskelbė: „Ateina naujų politikų karta, nes žmonės nori matyti naujus veidus, girdėti naujus vardus, balsuoti už kandidatus, mokančius ir nebijančius veikti“, šiuos jo žodžius daugiau ar mažiau kūrybingai perfrazavo ne tik Darbo ar Tautos prisikėlimo partijos kūrėjai… Naujai gelbėtojų partijai įkurti reikia laiko. Tai planinga veikla, nes pradėjus per anksti gali atsiskleisti nepageidaujamos naujos partijos pusės ar nemalonios jos veikėjų biografijų detalės. Pradėjus per vėlai, galima nespėti į rinkimų traukinį. Kažkas tai pavadintų lėšų švaistymu. Daugiau ar mažiau sėkmingos gelbėtojų partijos įkūrimui ir jos veiklos „įsukimui“ reiktų ne mažiau pusmečio, bet ne daugiau negu pusantrų metų. Pagal šį grafiką jau dirba Laisvės partija. Jeigu rinkimai būtų rudenį, Laisvės partija spėtų įsibėgėti gal tik Vilniuje. To politikos planuotojams nepakanka. O ką gali žinoti, kokie kitų politikos strategų planai. Kone viešai kalbama, jog kadaise paksistų deleguotas vidaus reikalų ministras svarsto kurti savo partiją. Tačiau atskilusių nuo partijų politikų laukia nelengva dalia. Prisiminkim, kad ir Valentiną Mazuronį, kuris kadaise (kai išėjo iš Tvarkos ir teisingumo partijos) buvo vadinamas geidžiamiausiu Lietuvos politiku, galinčiu atgaivinti bet kokią partiją. 

Pirmalaikių Seimo rinkimų labai nenori ir žiniasklaida, viešųjų ryšių bendrovės bei politinės komunikacijos konsultantai. Tai paprasčiausiai žlugdo jų verslą. Čia ketvirtosios valdžios interesai sutampa su kitų valdžių poreikiais, o ne visuomenės norais. Todėl viešojoje erdvėje ir stiprinama pirmalaikių Seimo rinkimų neįmanomumo idėja. Nes šių metų rinkimai materialiai būtų labai skurdūs. Prezidento, savivaldybių bei Europos parlamento rinkimų kampanijos nusausino partijų biudžetus. Prieš pat rinkimus vėl belstis į valstybės iždą būtų tikra politinė savižudybė. Todėl žiniasklaida negali tikėtis įprastų rinkimų metų pelnų, geriau kantriai palaukti. Juo labiau, kad nusistovėjusiam turinio projektų finansavimui iškiltų netikėtos grėsmės. Kaip sakoma, geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje.

Taip pirmalaikiai Seimo rinkimai ir lieka nedidelės grupelės svajotojų ir gal dar vieno kito idealizmo kruopelę išsaugojusio politiko neįgyvendinta viltimi. Nors būtų galima pasvajoti, kad lėšų stokojančios politinės partijos nusprendžia į rinkimus eiti tik savo ir sutelktų savanorių jėgomis. Niekas neperka jokių informacinių paslaugų ir neužsako strategijų, partijų programas rašo patys politikai. Politikos verslininkams tokia perspektyva atrodo kaip košmaras, o idealistų nedaug. Ir kas būtų, jeigu tie idealistai nugalėtų?

Partijos, kurios vengia rinkimų, nėra vertos būti politikoje. Rinkimų kampanija nėra tik nepagrįstų pažadų dalijimo metas, tikriems politikams tai kaip deguonis, galimybė pamatyti paprastų žmonių rūpesčius, pačiam atsiskleisti. Net ir pralaimėti rinkimus nėra blogai. Suprastas pralaimėjimas suteikia galimybę atsinaujinti. Problema, kad Lietuvoje niekas niekada neprisipažįsta pralaimėjęs… Ir tuomet visuomeninio gyvenimo madas pradeda diktuoti vadinamieji politiniai nuliai - visuomenės paramą ir pasitikėjimą jau praradę, tačiau renkamuose postuose dar užsilikę politikai. Jie tariamai dalyvauja koalicijų derybose, visada turi didžiausias pretenzijas, nes supranta, kad kito karto toms pretenzijoms išsakyti nebebus. Lietuvoje šiandien tai geriausiai iliustruoja įsiplieskusi kova dėl Seimo pirmininko pareigų. Čia vienas politinis nulis nori pakeisti kitą politinį nulį. Nepavykus viešam sandoriui, viliamasi susitarti slaptai.

Amerikiečių komikas George' as Carlinas kadaise paklausė savo žiūrovų: „Ar niekada nepastebėjote, kad visi, kurie važiuoja lėčiau, negu Jūs, yra tikri idiotai, o tie kurie lekia greičiau už Jus - maniakai?“ Pasak patyrusių vairuotojų, svarbu pasirinkti saugų greitį. Ir prisitaikyti prie važiavimo sąlygų.

 

zurnalasmiskai.lt

Atgal