VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

07.27. „Per socializmą į nacionalizmą“. Minint politiko, filosofo Romualdo Ozolo 80-ąsias gimimo ir 5-ąsias mirties metines

Prof. Ona Voverienė

 

Nuskrido juodas gandas

Juodvarniu krankliu –

Viršūnėmis, viršūnėmis

Su vėju nulingavo.

Ir suošė giria, išgirdus liūdną

Žinią, -

Jau mirė ąžuolas,

Jau mirė.

Vandenų madona

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pasitinkant filosofo tautotyrininko Romualdo Ozolo 80-ąsias gimimo ir 5-ąsias jo mirties metines parengė ir išleido jo bibliografijos rodyklę (V., 2018). Tai – gražiausia dovana mokslininkui, politikui ir vienam žymiausių dabartinės Nepriklausomos Lietuvos kūrėjui, klojusiam kartu su kitais stiprius dabartinės mūsų Lietuvos valstybingumo pamatus. Jos sudarytojos Gražina Kubilienė, Lina Maciūnaitė, Vilma Račkauskaitė, Genovaitė Rutkauskienė, Rita Urbonaitė. Atsakomoji redaktorė Vilma Račkauskaitė. Dizainerė ir maketuotoja Laura Petrauskienė. Pirmajame viršelyje Romualdo Ozolo ekslibrisas. Ketvirtajame – Romualdo Ozolo 1987 m. kovo 11 d rankraščio faksimilė. Leidėjas Romualdo Ozolo paramos fondas. Rėmėjas Europos Sąjungos Parlamento narys Algirdas Saudargas.

Bibliografinę rodyklę sudaro: pratarmė; straipsnis „Neperskaitytas Ozolas“, paties Romualdo Ozolo straipsnis „Mano kelias į Nepriklausomybę“ ir dvi pagrindinės rodyklės dalys: 1. Romualdo Ozolo darbai: knygos, jų recenzijos ir straipsniai apie jas; jo straipsniai rinkiniuose, knygose, periodiniuose leidiniuose, pareiškimai, kreipimaisi, atviri laiškai, deklaracijos, memorandumai, rezoliucijos, pranešimai, kalbos, pasisakymai, interviu, komentarai, pastabos, citatos. Redaktorius, redakcinių kolegijų narys, sudarytojas. 2.Literatūra apie Romualdą Ozolą ir knygos apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kurioje minimi R. Ozolo straipsniai.

R. Ozolas prie gimtojo namo Joniškėlyje. V. Dulkės nuotr.

Romualdas Ozolas Vasario 16-osios minėjime Kaune 1989 m. R. Ozolo archyvo nuotr.

Romualdo Ozolo publicistika, Atgimimo spaudoje skelbti straipsniai ir kt.

Pratarmėje rašoma, kad pirmoji Romualdo Ozolo publikacija, jo laiškas, rašytas „Tiesos“ laikraščio redakcijai apie gimtojo jo krašto fotografijų albumo reikalingumą, pasirodė 1957 metais. Jam tada buvo 18 metų. Tai jau buvo ženklas, kad šitas jaunuolis rašys. Ir iš tikrųjų jo darbų bibliografinėje rodyklėje – 23 knygos ir 870 straipsnių. Bibliografinėje rodyklėje iš viso 2743 bibliografiniai įrašai; tarp jų apie paties Romualdo Ozolo darbus, pareiškimus, atvirus laiškus, deklaracijas, memorandumus, rezoliucijas, pranešimus, kalbas, pasisakymus, interviu, komentarus, pastabas ir t.t., redaguotus darbus, knygų ir straipsnių rinkinių sudarymą – 1924 ir antroje dalyje „Literatūra apie Romualdą Ozolą“ – 818 įrašų.

Romualdas Ozolas gimė 1939 m. sausio 31 d. Joniškėlyje. 1962 metais baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, 1965-1968 m. buvo žurnalo „Kultūros barai“ atsakinguoju sekretoriumi, skyrių redaktoriumi, 1973-1989 m. Vilniaus universitete dėstė filosofiją, 1973-1980 m. dirbo LSSR Ministrų Tarybos sekretoriate, 1980-1989 m. – „Minties“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotoju, 1988-1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo Tarybos vicepirmininkas, politinio savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas (1988) ir pirmasis redaktorius (1988-1992), 1989-1990 SSRS Aukščiausios Tarybos deputatas, 1990-1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatas, 1990-1991 m. Ministro pirmininko pavaduotojas, 1992-2000 m. - Seimo narys, 1990-1993 m. Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, LR valstybinės derybų komisijos su SSRS, vėliau Rusijos Federacija, delegacijos narys, 1992 m. LR Konstitucijos kūrimo grupės narys;1994-1995 m. LR Seimo Geros valios misijos Čečėnijos klausimams spręsti direktorius. Jo viso gyvenimo žvaigždė buvo „per socializmą į nacionalizmą“.

Romualdas Ozolas mirė 2015 m. balandžio 6 d. Vilniuje, eidamas 77 –uosius metus.

Jo skausmas buvo toks stiprus,

Stipresnis už pavasarį ir už gyvybę,

Kai jis pamatė

Kaip miršta jo giria

(Vandenų madona)

Kaip jau minėta, gausų jo kūrybinį palikimą sudaro 23 knygos, kuriose žingsnis po žingsnio atskleista dabartinės nepriklausomos Lietuvos kūrimo istorija. Ateities istorikai bus jam dėkingi už jo surinktą medžiagą, to laikotarpio svarbiausių įvykių faktus, jo įžvalgas ir vertinimus. Manau, kad Lietuvos istorijai R. Ozolo knygos pasitarnaus, kaip vienas svarbiausių to laikotarpio šaltinių. Bibliografinėje rodyklėje knygos pateiktos chronologine tvarka, pagal jų išleidimo metus. Pati pirmoji jo išleista knyga buvo „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją: filosofijos istorija jaunuomenei. – V., 1988. Nors aš ne filosofė, bet ir man ši knyga buvo artimiausia širdžiai, dėstant „Mokslotyros“ metodologijos skirsnį, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentams. Po šios knygos, galima ją drąsiai vadinti vadovėliu, nors ir ne tradiciniu, jau sekė knygos apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą: „Pirmieji atkurtosios nepriklausomybės metai“ (V., 1992); „Atgimimo ištakose; 1970-1980 metų Lietuvos kultūros gyvenimo štrichai“ – V.,1996; „Išsivadavimas: 1971-1984 metų asmeninio dvasinio gyvenimo bruožai“ , - V., 1998; „2001-ji. Lietuva: politinis metų portretas.- V., 2002; 2002-ji. Lietuva: politinis metų portretas. – V., 2003; 2003-ji. Lietuva: politinis metų portretas, - V., 2004: „2004-ji. Lietuva: antrosios respublikos pabaiga.“ – V., 2005; „Lietuva. 1998-2000 metai: istorija karštomis pėdomis“. – V., 2005; „Lietuva. 1994-1997: istorija karštomis pėdomis. – V., 2007; „Supratimai: parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys“ – V.,2007; „Žvaigždės blėsta auštant: sugyvenimai, arba 1987-1990 metų dienoraščių puslapiai. – V., 2007; “Į saulėlydžių krantą: Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai: faktai ir mąstymai, 2004-2005 m.“ – V., 2008; „Kodėl griūva mūsų pilys: politinė publicistika, 2004-2008. – V., 2008; „Lietuva. 1990-1993: istorija karštomis pėdomis“ – V., 2008; „Paskui greičiausią pelną: Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai:: faktai ir mąstymai, 2006-2007.“ – V., 2008; „Nepriklausomybė alternatyvų neturi: Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai: faktai ir apmąstymai“ – V., 2009; „ Ant imperijos slenksčio: Lietuvos gyvenimas Europos Sąjungoje: faktai ir mąstymai, 2009 m.“ – V., 2010; „Aušros raudoniai: sugyvenimai, arba 1990-1992 metų dienoraščio puslapiai“ ,- V., 2010; „Per lėtinį bankrotą: Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai: faktai ir mąstymai – V., 2010; „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas: lietuviškosios ideologijos metmenys“. – V., 2014“; „Septyniasdešimt penktieji: autobiografija eilėmis: iš pabaigos į pradžią“ – V., 2014; „Pradžių knyga. Romanas. – V., 2015.

Beveik visos Romualdo Ozolo knygos sulaukė recenzijų ir straipsnių: knyga “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją: filosofijos istorija jaunuomenei – 7 recenzijų; „Aušros raudoniai“ – 11 recenzijų; „Pradžių knyga“ romanas - 7 recenzijų ir t.t. Visos jo 23 knygos sulaukė 53 recenzijų.

Filosofijos mokslinius straipsnius Romualdas Ozolas pradėjo publikuoti 1974 m. Daugiausia tai buvo straipsniai apie filosofijos istoriją: pirmasis jų „Pažinimo vertybinio pobūdžio pagrindimas H. Rikerto filosofijoje // Šiuolaikinės buržuazinės filosofijos ir sociologijos metodologijos kritika. – V.:VU, 1974. – P. 33-37; „Gnoseologiniai K. Markso istorijos supratimo pagrindai ir „Gotos programos kritika“ //K. Markso istorijos supratimo pagrindai, „Gotos programos kritika“ ir dabartis“ – V., 1977. Filosofijos straipsnių paskelbė nedaug, matyt, supratęs, kad ne toje padangėje švyti jo žvaigždė. Kurį laiką domėjosi fotografijos menu, jo istorija, fotografų asmenybėmis, paskelbė keletą straipsnių nuo 1974 iki 1985 metų. Skaitant bibliografiją formuojasi įspūdis, kad tuo laikotarpiu vyko intensyvios savęs ir savo vietos visuomenėje paieškos. 1986 metais R. Ozolas atrado savotišką ramybės uostą kultūroje: domėjosi ir rašė straipsnius Vakarų ir Europos kultūros klausimais, apie Vakarų raštiją, netradicinių žanrų naudojimą ir jų propagavimą, istorinio romano bei lietuvių kultūros paieškos klausimais Vakarų kultūros kontekste. Vienu iš labiausiai jo mėgiamų Lietuvos rašytojų buvo Romualdas Granauskas. Kaip jis pats ne kartą prisipažino R. Granausko knygų R.Ozolas laukdavo, sulaukęs, jas redaguodavo. Lietuvių kultūros kontekste jam buvo įdomūs lietuvių kultūros politikos, baleto, paminklosaugos, moterų teisių atviroje visuomenėje, istorijos lietuviškojo fotografijos meno, etnokultūros ir istorijos klausimai, jais domėjosi visą gyvenimą ir jų tematika paskelbė straipsnių.

1989 metai – tai naujo jo kūrybinio kelio pradžia, susijusi su mūsų tautos tautiniu atgimimo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu. Į tų metų politinę situaciją Romualdas Ozolas pasinėrė visa savo širdimi, protu ir visa savo esybe. Visur jo buvo pilna. Jis ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vienas iš pagrindinių iniciatyvinės grupės narių, ir jo pagrindinis ideologas, paskelbęs, kad visi tautiniai judėjimai vyksta ir turi vykti po tautiškumo vėliava. Tik tada jie išsivadavimo kovose vainikuojasi pergalėmis. Lietuvos Persitvarkymo – Sąjūdžio gimimo –Atgimimo epocha – kūrybingiausias ir produktyviausias R.Ozolo jo politinės kūrybinės veiklos laikotarpis. Jis įdomus tuo, kad visoje jo kūryboje politinės idėjos yra siejamos su lietuviškosios kultūros galiomis ir... negaliomis. Šiame laikotarpyje jis paskelbė 765 straipsnius ( iš 818, 3 iš jų jau po R. Ozolo mirties parengė spaudai Algimantas Jankauskas ir Vytautas Radžvilas), neskaitant kelių šimtų jo pranešimų susitikimuose su visuomene,komentarų, replikų, citatų, interviu, kuriose jis pateikdavo savo vertinimus, atsižvelgiant į laiko politinę situaciją. Didžioji dalis tų straipsnių skirti Lietuvos, kaip tautinės valstybės, atkūrimui, jos kalbai, istorijai, kultūrai, kitoms tautinėms vertybėms. Tarp jų - „Tautinio atgimimo kultūrinė situacija // Literatūra ir menas. – 1989, rugpj.26, p.6; Tautos sugrįžimas į save // Šiaurės Lietuva. – 1991. – P. 3-5; Lietuva jau nauja // Ūkininko patarėjas. – 2000, bal. 4, p. 3; Tauta kryžkelėje // Liaudies kultūra. -2002, Nr. 6, p. 1-2; Prioritetas : tautietis ar pilietis? // Atgimimas. – 2007, gruod. 21, p. 10; Tauta, valstybė, pilietis // Ateitis. – 2008, Nr. 2, p. 3-4; Amžinoji Lietuva: tautos gyvybės pavidalai // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2009, Nr. 1, p. 7-10; Laisvė iki mirties: tautos gyvybės pavidalas: Europos istorijos // Kultūros barai. -2009, Nr. 8/9, p. 8-9, p2-7; Naujosios Lietuvos projektas: galutinis variantas // Lietuvos žinios.-2009, saus. 31, p. 4; Apie (ne)kintančią lietuvišką tapatybę // Lietuvos žinios. -2010, gruod. 30, p.14; Ar atsikovos savo teises nacionalinės valstybės // Gintaro gimtinė. -2011, rugs. 1-30, p. 3; O Lietuvą mes vis tiek atkursim! // Lietuvos žinios. -2011, vas. 9, p. 4; Alternatyva Lietuvai be lietuvių // Lietuvos žinios. – 2012, geg.10, p. 4; Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas // Kultūros barai. – 2013, Nr. 6, p. 8-12; Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas: globalizmas ir nacionalizmas /./ Respublika. – 2014, saus. 17; saus. 24, p. 1-3, saus. 31, p. 1-2; Ar mūsų valstybė – mūsų? //Draugas. -2015, bal. 9, p. 1-2; 2015, bal.25; Atkurtai Lietuvos valstybei -25 // Tai – Lietuva. -2015. – P. 170-176; Mano tikslas – Lietuva // Nepriklausomybės sąsiuviniai. -2016, Nr. 2, p. 58-59; Nacionalinė valstybė: prigimtis ir paskatos // Nepriklausomybės sąsiuviniai. -2016, Nr. 4, p. 33-35 ir t.t.

 Taigi filosofas ir tautotyrininkas Romualdas Ozolas buvo vienas iš pagrindinių tautinės ideologijos įkūrėjų ir siekio ją realizuoti Lietuvoje kūrėjas, kviečiantis savo tautiečius ja vadovautis, plėtoti ir stengtis diegti realybėje visuomeniniu ir valstybiniu mastu. Jam išėjus į Amžinybę jo estafetę perėmė ir tvirtai laiko savo rankose Vytautas Radžvilas, Krescencijus Stoškus, Vytautas Sinica, Marius Kundrotas, Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis, Vytautas Keršanskis, Ona Voverienė ir nedaugelis kitų.

Antroje bibliografinės rodyklės dalyje „Literatūra apie Romualdą Ozolą“ pateikta 818 bibliografinių įrašų. Savo laiku Anglijos vyskupas, teologijos profesorius Ričardas Biori (1287-1345) rašė, kad „Žmogaus vertė istorijoje apibūdinama ne tik tuo, ką jis palieka po savęs, bet žymiai daugiau tuo, kokią įtaką jis turėjo savo amžininkams, o per juos ir būsimosioms kartoms“.

 Literatūra apie asmenį – mokslininką, politiką ar visuomenės veikėją – visuomenės gyvenime atlieka dvejopą funkciją: parodo, kokią įtaką tas ar kitas mokslininkas, rašytojas, politikas, menininkas ir pan. turėjo jo kūrybos formavimuisi ir apskritai jo kūrybai (tai identifikuojama dažniausiai citavimo analize, bibliografinės rodyklės įrašai tik tikimybiniai); kita vertus, literatūra apie autorių parodo kokią įtaką jo darbai turėjo jo mokiniams, kolegoms ir amžininkams. Romualdo Ozolo bibliografinės rodyklės asmenvardžių dalyje įrašytos 2031 pavardė – lietuvių, rusų ir kitomis kalbomis. Mokslotyrinėje literatūroje laikoma, kad 1-2 kartus paminėtos pavardės yra atsitiktinės, neturinčios didelės įtakos autoriaus kūrybai. Tačiau 3 paminėjimai jau laikomi svarbiu, jau moksliniu faktu ir autoriaus kūrybinės biografijos dalimi. Tokių darbų R. Ozolo bibliografinėje rodyklėje įrašyta. Jie savo ruožtu gali būti skirstomi į tris dideles grupes: tuos, kurie darė įtaką R. Ozolo kūrybai; tuos kurie buvo įtakoti R. Ozolo darbų ir kolegiškus, jungiančius abi charakteristikas: įtakojamus ir įtakotus. Prie pirmosios grupės asmenybių priskirtinas prof. Vytautas Landsbergis – jis rodyklėje minimas 103 kartus; filosofas prof. Bronislovas Genzelis – minimas 102 kartus; buvęs premjeras Adolfas Šleževičius – minimas 85 kartus; Alvydas Medalinskas – 54 k., Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus – minimas rodyklėje 51 kartą; Kazimira Danutė Prunskienė – 40 kartų; Algirdas Mykolas Brazauskas – 38 kartus, filosofas Vytautas Radžvilas – 35; filosofas Krescencijus Stoškus -31; Saulius Pečeliūnas – 31 kartą; Vytenis Povilas Endriukaitis – 29 kartus; Julius Girdvainis – 29 k., Arvydas Juozaitis – 28 k.; Ričardas Čekutis – 28 k., Zigmas Vaišvila – 28; Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė – 27 k., Gintaras Songaila – 26; Česlovas Juršėnas – 26; Bronius Kuzmickas – 26; Aloyzas Sakalas – 23 k., Rolandas Paksas – 23 k., Egidijus Bičkauskas – 22 k., Virgilijus Čepaitis – 18 k., Gediminas Kirkilas -17; ir t.t.

Taigi grįžta į gyvenimą mąstytojas, filosofas ir politikas Romualdas Ozolas savo darbais ir bibliografine rodykle apie juos; stojasi į kovotojų už tautinės Lietuvos valstybės ir tautinių vertybių atkūrimą ir puoselėjimą Lietuvoje. Jo darbų ir literatūros apie jį bibliografinė rodyklė, sudaryta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bibliografių su didele meile, kruopštumu ir atidumu tų darbų autoriui, jo Asmenybei ir savo profesijos garbei, bus didžiulė atrama Lietuvos politikos istorikams, politikams ir politologams bei kultūrologams ir visiems šių sričių mylėtojams, dėstytojams ir studentams, siekiantiems pasimokyti iš Romualdo Ozolo gyvenimo ir jo darbų bei tęsti jo pradėtus, įpusėtus bei inicijuotus darbus, atliekant tyrimus apie jo vaidmenį mūsų šalies politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, identifikuojant jo politikos ar kultūrologijos mokslines mokyklas ir t.t. Tokie tyrimai galėtų vykti Lietuvos kultūros, politikos ir mokslotyros istorijos, o gal ir mokslotyros metodologijos srityse.

Atgal