VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

09.10. PRASMINGI PASIŽVALGYMAI PO GIMTINĘ

 

Julius Norkevičius

 

                      Tėvai, mokytojai mokė, kaip skaityti knygą. Paėmęs į rankas ją paglostyk, pavartyk, pasidžiauk viršeliu, kuris, gerokai pagalvojus, beveik atskleidžia leidinio turinį. Ir pasistenk aplenkti, kad nesusiteptų. Po tokios pirminės pažinties pradėk skaityti nuo pirmo puslapio. Skaityk kantriai, nešokinėdamas, neieškodamas intriguojančių pastraipų.

                      Kai paėmiau į rankas Raimondo Kašausko dovanotą „Kiti dievai“, peržiūrėjus jos turinį, įprastinė knygos skaitymo tvarka pasikeitė. Pradėjau nuo galo, nuo paskutinio pasakojimo „Pūkių karalius“. Pavadinimas sudomino, išdavė: apsakymo svarbiausias veikėjas jau vaikystėje ne kartą sutiktas gatvėje. Prisiklausiau ir įvairiausių istorijų – tikrų ir, ko gero, pagražintų, o gal net prikurtų apie šį žmogų. Todėl norėjosi greičiau sužinoti, kaip autorius pristato, vertina Telšių, gal ir visoje Žemaitijoje žinomą, keistuolį, aprašo jo keistenybes, netradicinį elgesį, renginių reklamuotoją, draudžiamų prekių siūlytoją, su tuo susijusias išdaigas. Neslėpsiu, „Pūkių karalių“ skaičiau, įsigilindamas į kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį perskaičiau gal kokius tris kartus.

                      Autorius tiesmukai neperpasakoja ką ir pats ne kartą girdėjo namuose, gimnazijoje iš draugų ar atvažiavęs su tėvais į Telšių turgų klausėsi gal šiek tiek pagražintus pasakojimus, kai kuriuos net virtusius legendomis apie keistuolį žemaitį. Neabejoju, kad rašytojas, dar būdamas vaikas, jaunuolis, o ir vėliau, apsilankęs gimtinėje, sutiko būsimą herojų ir klausėsi jo įtaigios šnekos. Gal ir stebėjo, kaip pasakorius išsinarina kojas, išverčia akis, rodo mėgstamą atrakcioną su moneta. Visa tai skaitytojas sužino. Bet ne iš karto. R. Kašauskas ramiai seka pasakojimo giją, intriguoja skaitytoją, psichologiniu skvarbiu žvilgsniu įvertina visas herojaus gyvenimo peripetijas, privertusias vienaip ar kitaip elgtis. Primena, kas įtakojo jo netradiciškumą, keistą bendravimą su seserimi, gyvenančia po tuo pačiu bendru stogu.

                      Į darnią visumą susiliejantis lyrinis epinis „Pūkių karaliaus“ kasdienos paprastų detalių pasakojimas jaudina skaitytoją, verčia susimąstyti apie nelengvą, liūdną vienišų senukų gyvenimą. Autorius skaitytoją nuveda ir į apsakymo pagrindinio veikėjo Jūzapo darbovietę – turgelį Masčio ežero pašonėje, kur renkasi sendaikčių pardavėjai, tiek miestiečių, tiek kaimiečių nuo tarybinių laikų vadinamu bobturgiu. Čia susirinkusių prekeivių betarpiški pašnekesiai, prisiminimai, – tai ryškus Džiugų (taip autoriaus vadinamas gimtojo rajono centras Telšiai) kasdienos gyvenimo paveikslas. Ir Žemaitijos  sostinėje nesvetima socialinė atskirtis. Bobturgyje herojus prisimena jaunas dienas, kaip jis pats prekiavo net anuomet kontrabandinėmis vadinamomis prekėmis. Patinka klausytis ir senais laikais į atmintį įstrigusio mielo turgaus alaso.

                      Užkalbintas Jūzapas nenoriai pasakoja apie save. Daugelio nuotykių nebeprisimena. Tik išgirdęs apie žvejybą, su liūdesiu jo akys nukrypsta į ežerą ir, rodos, mato „kaip apsiblaususiame, negyvame vandenyje prie dugno spaudžiasi ne tik mažų žuvelių, pūgžlių, čia vadinamų pūkiais, būriai, bet ir ešeriai, kuojos, lydekos...“ ir kaip sekėsi jas gaudyti.

                      Baigiantis dienai, sužvarbęs Jūzapas palieka ištuštėjusį bobturgį ir sunkiai pėdina namo.  Ryškią šviesą skleidžiantys kavinės langai sugundo jį užsukti pasišildyti. Ir atsipūsti, nors kelionės beliko keli šimtai metrų. Čia jį pasitinka besilinksminantis jaunimas. Šnekina senuką, vaišina, klausinėja, prašo parodyti senas išdaigas. Jūzapas į kalbas nesileidžia, bet vienos kitos taurelės neatsisako. Kavinės šeimininkė ramina įsismaginusius svečius, prašo iš apgirtusio nesišaipyti, nes jis „mūsų žmogus. Negėrė visą amžių, bet tokie kaip jūs pripratinote“. Tačiau linksmai nusiteikę jaunieji kavinės lankytojai atkakliai reikalauja parodyti, kaip išsinarindavo kojas, išversdavo akis. Jūzapas net nebando rodyti savo pamėgtų išdaigų ir tik gailiai sako: „Bet dabar, vaikeliai, jau kadai nebegaliu... Ir nieko nebenoriu, kaip tik ramybės, gyventi kaip visi. Jūs nežinot, kas žmogui yra senatvė...“

                      Dar ilgokai jaunimas šurmuliavo kavinėje, įsiūlė Jūzapui dar išgerti taurelę, kitą, ir šis ėmė snūduriuoti, palinkęs ant stalo. Tokį ir paliko, išskubėję savais keliais. Kavinės šeimininkė „sugriebia žmogelį už pažastų, pakelia ir išstumia pro duris“. Čia ir baigiasi anksčiau kavinės šeimininkės rodytas dėmesys, žmogiškumas. Atseit, keliauk sau sveikas. Bet apsakymo herojus taip ir nepasiekė savo namų. Šitai apibendrina prasminga autoriaus baigiamoji pastaba, kad „...tankiai ištikus bėdai, neprisišauksi ne tik gero, bet ir jokio kito žmogaus“.

                      Gal šiek tiek ir ištęsiau apsakymo „Pūkių karaliaus“ pristatymą. Kai knygoje dar  vienuolika vienas už kitą įdomesnių, prasmingesnių pasižvalgymų po gimtinę. Kaltas įspūdis, pajauta (čia knygos autoriaus nepaprastai pamėgtas žodis), kad anksčiau paminėtas kūrinys atskleidžia beveik visus R. Kašausko kūrybai būdingus bruožus. Tai ir nedirbtiniai, o nuoširdūs, kažkaip savaime iš pašnekesio liejantys dialogai, žemaičiams būdingi mažybiniai, malonybiniai kreipiniai (pvz., Liudvėlė, kaimynėlė ir pan.), sugebėjimas taupiai nusakyti žmogaus gyvenimo prasmę, aplinkybes atitinkančią būseną. Ir lyrinis vaizdas, kuriuo prasideda daugelis apsakymų. Skaitai juos ir nesunkiai nustatai aprašomo veiksmo geografines koordinates, kurios man įsirėžė į atmintį, žvelgiant autoriaus gimtinės kryptimi pro Viešnėnų pedagogų namo antro aukšto langą.

                      Skaitau: „...žinai, kad sapnuoji, netiki, bet vis tiek viskas rodosi taip tikra, nors verk iš laimės!.. O diena tokia šviesi, tiek daug saulės, ir nežinau, ar vasaros pradžia, Joninės, ar pavasaris, ar ruduo. Turbūt ruduo, nes dangus toks tamsiai mėlynas lyg vandenynas žemėlapyje, ir primena, kad metas į gimnaziją. <...> O mintyse regiu miestą už girios, ant kalno ją...“ Nebaigiau skyrelio, bet supratau, kad tai Telšiai, kuriuos autorius savo kūriniuose „paverčia“ Džiugais.  Įsigilinęs ir šioje nedidelėje ištraukoje aptinki R. Kašausko kūrybai būdingus bruožus. „Kiti dievai“ tęsia kaimo buities, inteligentų išgyvenimo, meilės gimtinei, Lietuvai tematiką, varijuoja tarpusavio bendravimo, moralės, prieraišumo, atsakomybės klausimai. Taip kuriamas apibendrintas žemaičių miestelio Juodsodės vaizdas, supažindinama su jo kasdienybe. Apysakų, apsakymų veikėjai pasižymi neramiu charakteriu, maksimaliais siekiais, dvasios vertybėmis.

                      Daugelio apysakų, apsakymų pavadinimai neatskleidžia temos. Dažniausiai ji išryškėja vos ne paskutinėje kūrinio pastraipoje. Ryškus šito pavyzdys – apysaka „Vyliai“. Tik pagrindinio veikėjo Jonuko vos ne paskutinis pokalbis atskleidžia ilgoko ramaus pasakojimo esmę – vaikystėje prasidėjusios draugystės, nors ir su pertraukomis, svarbą žmogaus gyvenime: „Ačiū tau, ištikimas mano vaikystės drauge. Dovanok, kad tave niekinau, bet žinojau, jog paskutinysis pas mane ateisi tu. Kaip gerai, kad tebesi toks pat, koks visada buvai“. Šitą temą, papildytą tarpusavio bendravimu, įtikinamai ir jautriai perduoda apsakymas „Tik nesikarkite“ ir kai kurie kiti.

                      Sudėtingas pokario pirmųjų metų nuotaikas, žmonių santykius, atsidavimą gimtinei, kokia bauginanti tikrovė vyksta trobose, kai uždangstyti langai, jaudinančiai primena apsakymas „Gruodas“. Tai pasakojimas apie jaunimo ryžtą kovoti už tėvynės laisvę. Kartu grąžina vyresniųjų prisiminimus, kaip jie kovėsi prie Stalingrado ir jų ryžtingą, išmanų vadą, ne kartą gelbėjusį karius pavojingose situacijose, o vėliau išduotas, sušaudytas Žemaitijoje. Neabejoju, kad tai rašydamas mintyse turėjo ikikarinės Lietuvos karininką Joną Semašką.

                      Kiekvienas knygos puslapis tiesiogiai arba turi nujaučiamus ryšius su Džiugais (Telšiais) ir jo apylinkėmis. Gausu dar ir šiandien Žemaitijoje vartojamų žodžių, kaip nibrė, lenkė, kūtė bei palyginimų – it kiaušinio trynys žiemos saulė, tarp sienojų pasimato baltos pelkinių kiminų barzdos, nuo dulkių apsunkę voratinkliai, skrynios su išblukusiomis lelijomis ir... Tokių gražių palyginimų, grynai žemaitiškų žodžių, posakių gausu vos ne kiekviename knygos puslapyje. Jie paglosto skaitytojo širdį. Todėl žemaičiai (bei visi R. Kašausko kūrybos gerbėjai „Kiti dievai“), neabejoju: skaitys, vertins ir sužinos nemažai, ko gal anksčiau nežinojo ir patirs didelį malonumą.

Atgal