VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

09.10.VĖL MINISTRŲ KAITA

Antanas Rimkus neturėjo toko politinio kapitalo, vadovavimo patirties kaip jo pirmtakas Mečislovas Gedvilas. Todėl jam pradžioje sunkokai sekėsi. Kai kas nelabai pritarė jo sumanymams, pirmiesiems darbams. Net patys švietimiečiai pradžioje beveik nesuprato jo planus, kasdienos siekius. Teko ir juos prisijaukinti. Todėl talkininkų, patarėjų ieškojo tarp savo mokslo, studijų draugų. Svetimas jis buvo ir Maskvoje, sąjunginėje švietimo ministerijoje. Teko ir ten pataikauti, ir aklai vykdyti pastarųjų reikalavimus, nurodymus. Pamažu apsiprato, kai ką prisijaukino ir ten drąsiau jautėsi. Atsirado pažinčių, net labai prisijaukintoje „Učitelskoje gazetoje“. Pamažu čia pasirodė vienas kitas rašinėlis apie jo kasdienę veiklą. Ypač prisijaukino, artimai bendravo su šio laikraščio redkolegijos nare, skyriaus redaktore Ala Orlianskaja. Palyginti dažniau ji atvažiuodavo į Vilnių. Pasikviesdavo pailsėti Nidoje, Palangoje, jos šeimai užleisdavo mokyklų bendrabučiuose vasarai jam įrengtus apartamentus. Šią žurnalistę, lankantis Lietuvoje, pavesdavo man pagloboti.

Ministras Antanas Rimkus – nepaprastas žvejys. Žmonės tokius įvardija užkietėjusiais. Girdėjau, kad jį žvejoti įpratino seminarijoje kurso vadovas, pedagogikos mokytojas Ignas Jurkonis. Šnekėjo, jog jie dažnai išplaukdavo į Masčio ežero platybes sumerkti meškerių. Žvejybos laimikiai beveik nieko nedomino. Vėliau mokytojas draugams gyrėsi, kad ministras kartais ir jį pasikviečia kartu pameškerioti. Nuolatinės vietos neturi. Važiuoja tai prie vieno, tai prie kito ežero. Tačiau geriausiai jiems kibo Vievio pašonėje tyvuliuojančiame ežere. Važiuoja ministro „Moskvičiumi“, kuris labai varganai atrodo. Bet traukia... Bičiuliai senutę ministro mašiną aprūpino galingu varikliu. Tad į tikslą skuodžia greitai. Bendra žvejyba su buvusiu kurso vadovu – reta išimtis. Labiausiai žvejoti mėgo vienas. Ir niekada negrįždavo tuščiomis.

Švietimiečiams nebuvo paslaptis, kad ministras nevengia taurelės. Iš komandiruotės, pasižvalgymo po rajono ar miesto mokyklas yra grįžęs ir labai linksmas. Nors sveikatėlė, kuri paskutiniaisiais darbo metais nerekomendavo šitaip elgtis. Tačiau ne visada sekėsi atsisakyti nuo gausių vaišių. Per darbo metus ne kartą gydėsi ligoninėje.

Aštuoniasdešimt antraisiais Antanas Rimkus dešimt dienų, o gal net ir ilgiau sveikatos būklę patikėjo gydytojams. Išrašytas iš ligoninės, pakeliui užsuko į partijos Centro komitetą. Negirdėjau, ar taip elgėsi savarankiškai, ar buvo aukščiausios valdžios iškviestas pokalbiui. Užtruko valandą kitą. Kaip žinantieji pasakojo, pokalbis nebuvo iš maloniųjų, išgirdo daug kritikos žodžių, pastabų. Jau automobilyje pasijuto blogai. Vairuotojas siūlė važiuoti atgal pas medikus. Ministras sakė, jog priguls namie, išgers vaistų ir praeis kilęs negerumas. Taip jis ir pasielgė. Tačiau sveikatos būklė negerėjo. Žmona kvietė greitąją. Atvykę medikai Antanui Rimkui nebegalėjo padėti. Jis amžinybėn iškeliavo 1982 m. pavasarį, nesulaukęs savo eilinio gimtadienio.

Atsisveikinimas su ministru Antanu Rimkumi vyko ministerijos aktų salėje. Gražios tos dvi iškilmingai liūdnos dienos. Prie karsto garbės sargyba dažnai keitėsi. Minutės tylos prie karsto stovėjo miesto, rajono švietimo skyrių vedėjai, pedagogai, mokiniai, bendradarbiai. Šitaip atsisveikino ir jo seminarijos kurso draugai, šalies vadovai. Atsisveikinimo rimtyje prie karsto teko stovėti ir man kartu su redakcijos vadovais.

Švietimo ministrą amžinam poilsiui priglaudė Antakalnio kapinės. Po laidotuvių ministerijai vadovavo, kartu švietimo reikalus tvarkė ministro pavaduotojai. Gal po pusmečio, 1983 m. Lietuvos vyriausybė švietimo ministru paskyrė Antano Rimkaus pirmąjį pavaduotoją, edukologijos mokslų daktarą, Socialistinio darbo didvyrį Valentiną Spurgą.

Valentinas Spurga pagal išsilavinimą, pagal patirtį, įsitikinimus – mokytojas. Ištikimas pedagogas. 1953 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos fakulteto studijas. Dvidešimt ketverių metų jaunas specialistas darbo karjerą pradėjo Šiauliuose, pedagoginio instituto dėstytojas. Po metų persikelia į Kapsuką (dabar Marijampolė). Čia jis miesto 2-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Po metų skiriamas internatinės mokyklos direktoriumi. Ir sėkmingai šią pedagoginę naštą nešė dvidešimt vienerius metus: 1977 m. pakviečiamas užimti švietimo ministro pirmojo pavaduotojo pareigas. Tai nesutrukdė tęsti internate pradėtus mokslinius tyrimus. Po dvejų metų (1979 m.) sėkmingai apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją apie pedagoginį vadovavimą mokinių saviauklai. Dabar perkrikštijus jis edukologijos daktaras. Disertaciją pertvarkė į knygą „Pedagoginis vadovavimas mokinių saviauklai“.

Valentinas Spurga švietimo ministru dirbo neilgai. Tik penkerius metus. Tačiau šalies švietime paliko ženklius pėdsakus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pedagogikos dėstytojas Vilniaus pedagogikos institute (vėliau Edukologijos universitetas).

Ir su šiuo ministru „Tarybinis mokytojas“ gražiai, dalykiškai bendravo.

Ministro rūpesčiu išleista apybraižų knyga apie Lietuvos mokytojus. Į ją pateko ir mano papasakojimas apie ne vieną apdovanojimą pelniusią Skuodo rajono Lenkimų vidurinės mokyklos matematikę Bronę Šlevinskienę. Leidinį pradeda ministro Valentino Spurgos apžvalga „Apie mokytoją ir mokytojui“. Knygoje taip pat ministerijos darbuotojų, mokslininkų, to meto aukštų funkcionierių rašiniai apie mūsų švietimo nūdienos problemas bei skvarbus žvilgsnis apie mokyklos nueitą kelią nuo ikikarinės Lietuvos laikų iki šių dienų, tiksliau, iki 1987 metų. Tai vertingas indėlis į mūsų krašto mokyklos, švietimo istoriją.

Taip jau būna: beveik kiekvienas vadovas, išeidamas įpėdiniui palieka pradėtų ir iki galo neužbaigtų darbų, puoselėtų sumanymų, kilusių idėjų. Valentinas Spurga – ne išimtis. Jam irgi teko nemažas palikimas. Vienas iš svarbiausių išlaikyti nepakitusią bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos struktūrą, į kurią labai kėsinosi Maskvos didžiūnai.

Tiesa, kurį laiką šiuo klausimu buvo ramu. Gal porą metų jau padirbėjo naujasis švietimo ministras, kai Maskva vėl ėmė klibinti bendrojo lavinimo mokyklų struktūrą, aukščiausiu lygiu reiškė didelį norą sulyginti, kad visoje plačiojoje sąjungoje būtų vieninga dešimtmetė vidurinė mokykla. Lietuvoje švietimo vadovams vėl teko įrodinėti, kodėl mums reikia dvylikos metų. Pagrindinis argumentas – nepaprastai didėja mokinio pamokinis krūvis, kai mokinys privalo mokytis tris kalbas: gimtąją, rusų ir užsienio aukščiausiu lygiu, kaip ir lietuvių gimtąją. Suprantama, didžiausias dėmesys, ypač po Taškento konferencijos, rusų kalbai, todėl šiam dalykui būtina skirti tiek pat pamokų kaip ir gimtajai kalbai. Siekiant neperkrauti mokinio, mokymo plano skaičiai rodo, kad lietuviukai turėtų mokytis dvejus metus ilgiau, negu Rusijos mokyklų auklėtiniai. Maskva šių argumentų nenorėjo girdėti. Kovoje dėl mokymosi ilgiau prie V. Spurgos talkon prisijungė kaimynai latviai, estai. Prie jų  prisišliejo ir Gruzija. Kolektyviniai įrodinėjimai paveikė. Sunkiai, bet tikslas pasiektas – Pabaltijyje, Gruzijoje liko dvylikametė vidurinė. Šnekėta, kad šitai sėkmei įtakos turėjo tai, kad šito prašė ir Latvijos švietimo ministrė latvė su rusiška pavarde. Sunku pasakyti: tai rimtas argumentas ar tik spėliojimai.

V. Spurgai teko nemažai ankstesnių švietimo ministrų neatliktų darbų palikimas, kurį tiksliau įvardyti kaip tęstiniai programiniai planai, užduotys. Mąstantis, bent šiek tiek išmanantis apie švietimo reikalus ir be didelių aiškinimų supras, kad, sakykime, visuotinis vidurinis mokymas, kabinetinė sistema, mokymo planai, programos, gerosios patirties skleidimas, – tai nesibaigiantys rūpesčiai. Tik jų tąsos sėkmė labai priklauso, kokius vienos ar kitos problemos pagrindus anksčiau dirbusieji sukūrė. Naujam šalies švietimo vadovui belieka įtvirtinti ir plėtoti, kas pasiekta. Sakykime, visuotinio vidurinio mokymo reikalai neblogi. Apie tai rašiau ne kartą laikraštyje. Tačiau maža džiaugtis, kad beveik visi baigę aštuonias klases mokosi toliau. Nemažiau svarbu, kaip jie mokosi. Šitai jau priklauso ne vien nuo mokyklos. Svarbus šeimos vaidmuo, kaip tėvai žadina bei skatina vaikų žingeidumą, kad knyga, mokslinė literatūra taptų jų geriausiu draugu, kasdienos veiklos palydovu. Valentinas Spurga tai labai gerai suprato ir ragino mokytojus apgalvotai sistemingai telkti šeimą sau talkon. Pirmiausiai skatino gerinti pedagoginį tėvų švietimą, ypač rūpintis kiekvieno šios tematikos užsiėmimo kokybe. Mokinių žingeidumui didinti apgalvotai panaudoti kiekvieną mokytojo pokalbį su mokiniu, jo tėvais. Apie tai gausėjo rašinių ir „Tarybinio mokytojo“ puslapiuose. Juos rašė kiekvienas redakcijos darbuotojas per kuruojamų klausimų spektrą. Šiuos klausimus spaudoje nagrinėjo mokslininkai, dalijosi patirtimi klasės vadovai, mokytojai.

Pedagoginio proceso kokybei, mokinių žinioms tiesioginį poveikį turėjo mokymo programos, vadovėliai. Šiems klausimams ministras skyrė daug dėmesio. Bet svarbiausias vaidmuo priklausė mokytojui, nuo jo kvalifikacijos. Ir pirmiausia nuo pradinių klasių pedagogų kaime, kaip jie paruošia auklėtinius tolesniam mokymuisi, su kokiu žinių bagažu jie pasiryžę siekti vidurinio išsilavinimo.

Kiek besistengė švietimo vadovai, bet kaimuose vis mokytojavo ne patys geriausi, žemesnių kvalifikacijų specialistai. Ministras Valentinas Spurga žengė svarbų žingsnį šiai padėčiai keisti. Jau antrais ministravimo metais jo iniciatyva įvyko Švietimo, Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijų jungtinis kolegijų posėdis. Apsvarstė plataus profilio (kelių gretimų specialybių) mokytojų rengimą kaimo aštuonmetėms ir mažakomplektėms vidurinėms mokykloms. Po šio dalykiško pokalbio pedagoginiai institutai kasmet be konkurso priimdavo beveik du šimtus kaimo mokyklų abiturientų, pirmiausia iš tų rajonų, kuriuose žemiausia mokytojų kvalifikacija. Kartu stojantieji pasižadėdavo grįžti į gimtinę. Pokyčio ilgai laukti neteko. Po ketverių penkerių metų į kaimo rajonus išvyko net 67 proc. pedagoginių mokyklų absolventų. Kadrų kokybei teigiamai atsiliepė atestacija, pagerėjusios neakivaizdinės studijos. Nepaskutinį žodį tarė ir jaunųjų specialistų stažuotė. Šios temos rašiniams pedagoginė spauda taip pat plačiai atvėrė duris, teikdama pirmenybę patirčiai skleisti.

Žinių kokybę teigiamai veikė populiarėjantis kokybiški dalykiniai būreliai, fakultatyvai, sustiprinto dalyko mokymo klasės. Ypač išpopuliarėjo fakultatyvai. Žinoma, ne visi buvo patrauklūs. Mokinių dėmesį pirmiausiai traukė humanitariniai. Tačiau visus populiarumo rekordus viršijo Lietuvos istorijos fakultatyvas. Jo populiarumą lėmė sąžiningas, išsamesnis žvilgsnis į savo krašto praeitį. Istorijos mokymo programos šitų galimybių beveik nesudarė. Kai šituos motyvus „suuodė“ politinio tyrumo saugotojai, tai šitam fakultatyvo pasirinkimui rengė įvairias kliūtis iki visiško uždraudimo.

Noriai mokiniai rinkosi lituanistikos tematikos fakultatyvus. Paklausą turėjo ir tikimybių teorijos fakultatyvas, kurį savotiškai globojo ministerijos Mokyklų valdybos viršininkas Vytautas Liutikas. Jis kartu su žmona Sabina, ministerijos mokyklų inspektore parengė įdomią, patrauklią mokymo programą, išleido to paties pavadinimo knygutę. Tai prisidėjo prie minėto fakultatyvo populiarumo. Ministras prašė, kad „Tarybinis mokytojas“ daugiau rašytų apie fakultatyvų mokymo problemas, rezultatus. Analizuoti, kaip pedagogams sekasi mokyti, ypač skleisti gerąją patirtį. Šis įpareigojimas pagal darbų pasiskirstymą lietė visus redakcijos darbuotojus. Aš į tai beveik nesigilinau, nes ypač buvau žalias tikimybių teorijoje. Nuo šito įpareigojimo mane savotiškai gelbėjo fakultatyvo autoriai, dažnai laikraščiui siūlę įžvalgas, giliai analitinius rašinius.

Laikraštis stengėsi daugiau publikuoti rašinių ministerijos kasdienos veiklos strateginiais klausimais. Dėmesio nestokojo mokyklos, šeimos, darbo kolektyvų bendradarbiavimas, talka tėvų pedagogams mokymo auklėjimo darbe. Pageidauta, kad skaitytojai vos ne iš kiekvieno laikraščio numerio sužinotų apie mokinių visuomenei naudingą darbą. Ministrui labai rūpėjo švietimo skyriaus darbuotojų, mokyklos vadovų, mokytojų kvalifikacijos kėlimas, visuotinės kadrų atestacijos atspindžiai. Ypatingą dėmesį prašė atkreipti į ikimokyklinių įstaigų kadrus, jų kompetencijos, kokybės kaitą. Prašė nepamiršti vadovėlių autorių, programų sudarytojo sudėtingo darbo, kiek ir kaip noriai jiems talkina įvairių sričių mokslininkai, ypač edukologai. Bene ryškiausias šio ministro raginimo pavyzdys – lietuvių literatūros mokymo programos „švarinimas“ nuo antraeilių ar trečiaeilių rašytojų kūrybos nagrinėjimo, kurie ankstyvo pokario metais dėmesio sulaukė daugiau politiniais motyvais, o ne savo kūriniais. Programos sudarytojams problemą išspręsti padėjo nuoširdus, dalykiškas bendravimas su Universiteto, Pedagoginio, Lietuvių kalbos ir literatūros, kitų Mokslų Akademijos institutų įvairių specialybių mokslininkais, literatūrologais, daugelio rašytojų geranoriškumas. Taip literatūros mokymo programoje įsigaliojo rašytojų kūrybos žanrinis nagrinėjimas, naujausi mokslo laimėjimai. Žanrinio mokymo mokslinius pagrindus literatūros programos sudarytoja Regina Kuzmaitė pagrindė kandidato (dabar daktaro) disertacijoje.

Valentinas Spurga, edukologijos daktaras visokeriopai siekė, kad bendrojo lavinimo mokyklos kasdienos pedagoginiame procese nebūtų pamirštas moksliškumo principas. Todėl jis ragino mokytojus, mokyklų vadovus daugiau bendrauti su pedagogikos, psichologijos mokslininkais. Kartu tai buvo subtilus įpareigojimas ir pedagoginės spaudos žurnalistams. Tačiau atmintis neleidžia tvirtinti, kad šiam subtiliam įpareigojimui skyrėme ypač daug dėmesio.

Man sumanymas supiršti mokyklos pedagogus ir mokslininkus kilo atsitiktinai. Bet vėliau už jį sulaukiau pagyrimų. Lemtinga buvo komandiruotė į Babtus. Čia domėjausi, kaip sekasi gyvendinti visuotinį mokymą pačia plačiausia prasme. Stebėtos pamokos, pokalbiai su mokyklos vadovais, mokytojais, mokiniais, net techniniais darbuotojais patvirtino įspūdį, kad Babtuose visi gražiai tarpusavyje bendrauja, vyrauja darbinga, pedagoginių ieškojimų dvasia. Tai leido pasiūlyti kolektyvui perimti Pavlyšo vidurinės mokyklos, kuriai vadovauja mokslininkas Vasilijus Suchomlinskis, patirtį: rengti pedagoginius psichologinius seminarus kasdienos darbui aptarti.

Babtiškiai pasiūlymo ilgai nesvarstė. Greitai sulaukiau mokyklos direktoriaus Juozo Sauliaus vizito, kad išsamiau papasakočiau apie nedidelės Ukrainos kaimo mokyklos patirtį, kaip ją praktiškai įgyvendinti. Pirmajam seminarui, kolektyvo bendru sutarimu, pasirinko temą: „Pažymys mokymo procese“. Organizatorius konsultavo pedagogikos mokslų kandidatė Apolonija Paurienė. Ji dalyvavo ir seminare, daug minčių pasakė aptariama tema, apibendrino mokytojų kasdienos patirtimi paremtus pranešimus.

Renginys pasisekė ir kolektyvas pasiryžo tęsti seminarus. Jie tapo tradiciniais. Pradžioje užsimota rengti du kartus per mokslo metus. Bet greit įsitikino: krūvis per didelis ir naujovė sumažinta iki vieno dalykinio pokalbio su mokslininkais per metus. Pagal seminarui pasirinktą temą rekomendavau kviestiną mokslininką., kuris pranešėjus noriai konsultavo. Kartu skleidė, propagavo pedagogikos naujoves. Babtuose mokytojų pamokas stebėjo mokslininkai: Jonas Laužikas, Juozas Vaitkevičius, Vladas Rajeckas, Leonas Jovaiša, Antanas Janonis, Regina Norkevičienė, Apolonija Paurienė, Bronius Dobrovolskis, Liuda Kadžytė–Kuzavinienė, Vincas Lamanauskas, Juozas Penkauskas, Antanina Grabauskienė, Paulius Beresnevičius, Danutė Žilienė, Zigmas Ramanauskas, Ona ir Sigitas Kregždės.

Dvidešimt keturiuose dalykiniuose seminaruose Babtų vidurinės mokyklos mokytojai iš pirmų lūpų išgirdo savo krašto pedagogikos, psichologijos mokslininkų išmintį, patarimus, naujoves. Pedagogų bendruomenei kelrode žvaigžde sušvito savos šalies garbūs edukologai, jų patirtis bei rekomendacijos, kaip tobulinti kasdienos pedagoginį procesą, kaip brandinti Lietuvos ateitį. Tai rodo ir seminaruose aptariama tematika. ji skirta svarbiausiai mokyklos sričiai – mokymui, auklėjimui, o tiksliau, moksliškiau kalbant – ugdomajam mokymui.

Babtų vidurinės mokyklos pedagogikos, psichologijos mokslo naujovių sklaidos, jų panaudojimą ugdymo procese, trumpai sakant, – paminėto tradicinio dalykinio seminaro patirtis pristatyta Sąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje tema „Pedagogikos mokslas – mokyklai“. Dalyviu tapo ir pedagoginis laikraštis. Mokykla ir jos vadovas apdovanoti parodos sidabro medaliais, septyni mokytojai gavo LŪPP dalyvio pažymėjimus. Kai kas atiteko ir redakcijai – parodos diplomas ir keli dalyvio pažymėjimai. Babtų vidurinės mokyklos direktorius Juozas Saulis, mokytoja Kazytė Žmuidzinavičienė pakviesti į parodos baigiamąją konferenciją „Ugdymo optimizacija“. Joje dalyvavo ir šių prisiminimų autorius.

Mintimis perbėgęs per Valentino Spurgos ministravimo metus įsitikini, kad dirbta ramiau, nesulaukta pernelyg dažno, kategoriško redakcijos paauklėjimo, keisčiausių įpareigojimų. Gal jų ir buvo, bet juos išgirsdavo redaktorius, pavaduotojas. Mes eiliniai darbuotojai tiesiogiai nebendravome su ministru, kaip su anksčiau dirbusiais. Bet man kartą teko skambinti gerb. V. Spurgai ir nelabai nemaloniu reikalu. Šitaip pasielgti privertė maskvietis korespondentas. Nežinau – ministro ar redaktoriaus noru turėjau šį svečią lydėti į Šiaulius, nors jo domėjimosi tikslai nelabai sutapo su mano kuruojamais klausimais. Išsiruošiau į kelią nesiaiškindamas, kodėl man patikėta ši misija, nes buvome įpratę: reikia, darai.

Sąjunginės pedagoginės spaudos darbuotojui šiauliečiai pasiūlė tris objektus: mokyklą, darželį, užklasinę įstaigą. Mokytojai noriai ir dalykiškai pasakojo savo patirtį svečio pasirinkta tema. Pokalbius įrašinėjo griozdišku buitiniu magnetofonu, kuris dažnai ožiavosi. Primityvi žurnalisto įrašų technika visus juokino, bet nuostabos garsiai niekas neišsakė. Visur, kur lankėmės, buvome pavaišinti kavute, pasiūlyta sumuštinių. Ir nieko stipresnio, nors svečias nedviprasmiškomis užuominomis pageidavo ir kitokių vaišių. Šiauliečiai stengėsi šito neišgirsti, nes buvo M. Gorbačiovo garsiojo vajaus prieš girtavimą, ypač darbo vietose, pats įkarštis. Šiauliečiai griežtai laikėsi iš Maskvos sklindančių nurodymų, bet svečias iš didžiojo centro ragino šeimininkus pažeisti griežtus įpareigojimus.

Darbo dienos įspūdžius aptarti susirinkome švietimo skyriaus vedėjo kabinete. Supratau, kad vedėjui jau žinomos svečio užuominos apie keistus  norus. Kaip rūpestingas šeimininkas pakvietė pavakarieniauti. Parinko miesto pakraštyje nuošalų nedidelį restoranėlį. Pakeliui vedėjas pasiteiravo, kaip jam elgtis. Miesto švietimo vadovas priėmė labai diplomatišką, sakyčiau net saliamonišką sprendimą. Darbo diena jau prieš keletą valandų baigėsi. Tad atsisveikinimo su svečiu vakarienei kiekvienam užsakė po nedidelį stikliuką degtinės. „Ir tik tiek!Mažai?!“ – nustebo svečias. Tačiau paaiškinimo nesulaukė. Aišku, degtinę gėrė tik maskviškis žurnalistas. Visi kiti santūriai, daugiau simboliškai paskanavo. Užtat svečias įžūliai ištuštino visų taureles. Ir to jam buvo per mažai. Todėl pakeliui į Vilnių kategoriškai reikalavo sustoti prie kaimo parduotuvių, kavinių ar užeigų. Nei vairuotojas, nei aš bendrakeleivio norų tarsi negirdėjome.

Kitą dieną Šiaulių įspūdžius smulkiai papasakojau redaktoriui, pavaduotojui. Sutarėme, jog tikslinga tai išgirsti ir ministrui, kad nenukentėtų buvę išprievartauti šiauliečiai, jei kas sukurps skundą. Tai turi žinoti ir kiti globosiantys šį įnoringą dar trijų dienų svečią. Apie tai verta informuoti ir maskviškės pedagoginės spaudos vadovus. Aš maskviškiams bičiuliams tai irgi pasakojau. Ateitis parodė, jog pasielgiau teisingai.

Atgal