VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

03.20. Atviras laiškas Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai, Seimo pirmininkui Viktorui Pranskiečiui, Ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui

 

Mes ir mūsų šeimos pirmaisiais nepriklausomybės metais patyrę milžinišką stresą, kai toliau savo nosies nematančių politikų ir jų sėbrų rankomis pelninga jūrinė pramonė buvo išporceliuota, apie 300 žvejybinio ir transportinio laivyno laivų išparduoti, privatizuoti ar supjaustyti į metalo laužą, o daugiau nei 22.000 žmonių neteko darbo, dabar vėl jaučiamės patekę į kažkieno rengiamą panašią situaciją. Prieš kurį laiką „Vakarų ekspresas" skelbia:" Jūriniais klausimais valstybė ritasi žemyn", o “Lietuvos aidas", neužilgo jam antrina: „Lietuvai Klaipėdos jūrų uosto nereikia?", kuriame užsimena net apie pasikėsinimą į nepriklausomybę, o tai visiškai nebe juokai! Jau keli mėnesiai, mums nežinant tikrosios padėties, vyksta mįslingas Jūrų uosto vadovo nušalinimo procesas. Iš to, kas skelbiama spaudoje ir girdime per televiziją, susidaro įspūdis, kad daugelio gerbiamas A. Vaitkus ne atleistas, o per prievartą nušalintas partinių rietenų rezultate, bet jis tikisi susigrąžinti savo gerą vardą tarptautinių teismų pagalba. Visi mes gerai žinome, kad teismai niekur neskuba, tarptautiniai tuo labiau apkrauti. Per keletą metų mums, jį palaikantiems, bent jau taip atrodo, jis gali laimėti dirbtinai išpūstą ginčą ir valstybei gali tekti išmokėti per tą laiką išaugusias milijonines pinigų sumas, kurias uždirba savo šaliai sąžiningai tarnaujantys žmonės, ir kurių laukia tie, kurie iki šiol savo atlyginimais nepatenkinti. Dar didesne grėsme skamba už mūsų nugarų rengtas ar vis dar teberengiamas suokalbis parduoti jūrų uostą užsieniečiams, o visos ne tik valstybinės instancijos, bet ir informacinės priemonės atkakliai tyli, tarsi tai būtų mažareikšme smulkmenėlė. Mums atrodo abu šie klausimai tampriai susieti - pirma susidoroti su vadovu, o paskui ir su vieninteliu šalies uostu. Beje, jau dabar girdime nuogąstavimus, kad Gdansko uostas, pasinaudodamas sumaištimi, gali susitarti su lankstesniu politiku A. Lukašenka, norinčiu gerinti santykius su Lenkija, ir jų kroviniai per Brestą keliautų ten. Ką tada darytume, apie kokį ekonomikos augimą kalbėtume? Matyt per 30-tį prabėgusių metų nedaug tepažengta tiek teisėsaugos, tiek demokratėjimo keliuose, ypač tada, kai pakvimpa dideliais pinigais, ar „didesnėmis" už visus piliečius laikomomis asmenybėmis, kurias bijomasi pajudinti. Jeigu tikrai valstybei nebereikia Jūrų uosto uždirbamo pelno, kuris sukuriamas mūsų miesto ir apylinkių žmonių pastangomis, tada viešai svarstykime uosto statuso klausimą, nes juk pinigų visiems ir visada per mažai. Klaipėdai irgi. Jeigu mūsų valstybė tikrai teisinė, jeigu klausimai sprendžiami demokratiškai, tai kodėl iki šiol prieš šių sąmokslų rengėjus neužvestos baudžiamosios bylos, kodėl viskas sukasi tik apie du ministrus - R. Masiulį, kažin ar pelnytai paverstą emeritu ir sakiusį, kad „situacija (neaišku kokia?) suvaldyta" ir dabar tebesamą J. Narkevičių, kuris giriasi "nepaperkamas esąs"? Visai nesenai LT paskelbė, kad teismas atmetė A.Vaitkaus skundą, esą jis pažeidė etiką. Jeigu tikrai taip buvo, o ne dirbtinai išprovokuota suinteresuotujų asmenų, tai mes norime žinoti: koks tai pažeidimas, kada įvyko, ar jis sąmoningai padarytas, o gal net pasikartojantis? Nes juk yra ir kitokios, švelnesnės bausmės priemonės pirmą karta suklydus ypač pasižymėjusiems valstybinės įmonės vadovams, o ne iš karto trakšt brakšt ir patrauktas neįtikusiems iš kelio tarsi menkutis niekadėjas. Nežinia visada slegia, visada apauga gandais ir kenkia verslui, todėl mes, būdami Lietuvos Respublikos piliečiai - patriotai, pagal mūsų konstituciją suvereno dalis, nebeprašome, o reikalaujame: nedelsiant paveskite valstybinėms instancijoms išsiaiškinti ir išviešinti visus slapta rengtų suokalbių iniciatorius, vadovus ir vykdytojus, bei priimtas jų atžvilgiu priemones, kad panašūs atvejai niekada nebepasikartotų, o visi mes, eidami į rinkimus, žinotume visų šių sumaiščių kėlėjų pavardes ir galėtume pasirinkti kam atiduoti savo balsus, o kam ne. Gi jeigu paaiškėtų, kad už to slepiasi viena ar kelios partijos, mūsų nuomone, jas reiktų nedelsiant paleisti, kaip pažeidusias viešąją tvarką ir įžeidusias visus sąžiningai Lietuvai dirbančius žmones, o tada gal būt net viešai svarstyti valdžios formavimo klausimą taip, kaip parašyta mūsų konstitucijoje - tiesiogiai. Tai pirma, ką norėjome. Ir antra, jeigu mes vis dar norime, kad Lietuva būtų jūrinė valstybė, o ne tik valstybė prie jūros, būtinai reikia, kad šiai specifinei ūkio šakai vadovautų ne žemvaldžiai ir ne vežėjai, o Jūrų ministerija Klaipėdoje (beje, nuo 1945 metų tokia būtent čia buvo, tik kiek kitokiu pavadinimu) nes be valstybės rūpinimosi ir nuolatinės paramos jūrų verslas neįmanomas. Kodėl AB „Limarko", susikūrusi buvusios Refrižeratorių laivyno bazės laivų sąskaita, pasiprašė prieglobsčio po Vokietijos sparneliu? Todėl, kad čia tokio sparno jie nerado. Kodėl į Klaipėdos universiteto jūrines specialybes mažai norinčių studijuoti? Todėl, kad Klaipėdoje beveik nėra laivų, plaukiojančių su lietuviškomis trispalvėmis, nėra kur įsidarbinti ir universitetas priverstas ruošti specialistus užsienio jūriniam sektoriui, gi ten norint įsidarbinti, reikia iš naujo mokytis. Jūrų verslas spaudos vadinamas ,,dedantis auksinius kiaušinius" tikrai yra toks, nes jūros gėrybių nereikia nei sėti, nei auginti, o tik susirinkti, tik, deja, jau spėtas išbarstyti. Tam, kad šis, Lietuvai prioritetinis verslas atgytų, būtinos tarpvalstybinės sutartys, kvotos, licenzijos ir tamprus tarpvalstybinis bendradarbiavimas. Jūrinis verslas įvairiapusis, ne vien žvejyba ar transportas. Šiuo metu viso pasaulio jūrinių valstybių akys vis labiau krypsta į neištirtas vandenynų gelmes, gi apie mėlynąja vadinamą ekonomiką ką nors kalbant ar rašant mūsuose išvis negirdėti. Kai kurie jūrų verslo likučiai ir dabar dar yra Klaipėdoje, todėl viską sujungus į vieną kumštį, gerai išstudijavus esamas galimybes, tikrai galima rasti sau pelningą nišą, o žinant, kad gyvename prasidėjusio tvano laikotarpiu, kada šis verslas bus pats perspektyviausias ne vieną tūkstantmetį, labai skatiname Jus, gerbiamieji mūsų vadovai, ryžtis tokiam svarbiam ir atsakingam žingsniui. Jeigu tokią klaidą nusisukdami nuo jūros kažkada padarė mūsų protėviai, tad nekartokime mes - ir, šitą supratę, imkimės darbo, įkuriant visai respublikai būtiną Jūrų ministeriją ne kur nors, o vienintelio jūrinio regiono centre Klaipėdoje, idant turėdami tikrą centrą ir orientuodamiesi į ateitį būtume jūrinės valstybės kūrėjai bei puoselėtojai ir galėtume bent jau mūsų ainiams sudaryti galimybę gyventi gerovės sąlygomis.

 

Jūrinės visuomenės likučių vardu pasirašo buvęs žvejybinio laivyno susivienijimo generalinio direktoriaus pavaduotojas, o vėliau šios šakos darbuotojų profsąjungos Respublikinio komiteto pirmininkas Algirdas Vaitiekūnas

Atgal