VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

03.25. Naujos krypties partija „Nacionalinis susivienijimas“

Lidija Veličkaitė

2016 m. sausio 9 d. susikūręs Vilniaus forumas skelbė, kad tai yra nepartinis politinis judėjimas, siekiantis ugdyti valstybinį politinį mąstymą visuomenėje ir sutelkęs įvairių kartų Lietuvos likimui neabejingus mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Ketverius metus dalyvavęs įvairiose akcijose, rengęs konferencijas, priėmęs daugybę Lietuvai gyvybiškai svarbių pareiškimų, Vilniaus forumas išsiplėtė į politinę partiją. Karolinos viešbučio konferencijų salėje Vilniuje 2019 m. kovo 7 d. įvyko steigiamasis partijos „Nacionalinis susivienijimas“ suvažiavimas.

Patvirtinus partijos steigimą ir pavadinimą „Nacionalinis susivienijimas“ profesorius Vytautas Radžvilas atkreipė dėmesį į nemažai diskusijų sulaukusį pastarąjį faktą. Kai kurių suvažiavimo delegatų nuomone pageidauta, kad vietoje žodžio nacionalinis būtų tautinis. Profesorius teigė, kad tauta ir nacija skiriasi iš esmės. Ne visos tautos tampa nacijomis. Nacija yra aukščiausia tautos raidos išsivystymo forma. Todėl šis pavadinimas politologiniu požiūriu tikslus ir net būtinas.

Steigiamos politinės partijos "Nacionalinis susivienijimas" dalyviai

Kalba partijos "Nacionalinis susivienijimas" pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas

Pristatydamas partijos bendrosios programos projektą prof. V. Radžvilas kalbėjo, kad jau nuo XVII a. politinės ekonomijos teorija sako, kad vienintelis tvirtas kriterijus, kuris leidžia tiksliai įvertinti šalies būklę ir jos valdymo kokybę yra demografinė dinamika. Jeigu gyventojų skaičius mažėja, vadinasi, šalis yra nykstanti. Ir Lietuva tokia yra. Tačiau niekam neužtenka moralinės drąsos ir politinės valios tai pripažinti. Yra ir kitų akivaizdžių ne mažiau pribloškiančių krizės požymių. Pirmiausia – intelektualinė krizė, nes šalis ir jos valdžia seniai neturi jokių naujų idėjų, nes jų neatsirado pasiekus strateginį tikslą tapti NATO ir Europos Sąjungos nariais. Nors mūsų šalies ekonomika auga, bet Europos Komisija kelia triukšmą dėl siaubingos, protu nesuvokiamos turtinės nelygybės ir socialinės atskirties mūsų šalyje. Ši atskirtis rodo, kad mūsų vadinamasis elitas, valdantieji ir verslo sluoksniai nejaučia jokios atsakomybės už savo šalies ir tautos likimą. Jie iš tikrųjų ir organizavo masinę emigraciją iš Lietuvos. Profesorius pažymi nomenklatūros privilegiją – nušauti stumbrą. Šis  neatsakingas ženklas rodo, kad iš tiesų šalį valdo ne Seimas, ne Vyriausybė ar kitos valdžios institucijos, bet pirtelėse ir medžioklėje susirinkę asmenys. Daug šnekėdami apie demokratiją, laisvę ir lygybę, iš tikrųjų tapome visuomene, kurioje atskiroms piliečių kategorijoms galioja skirtinga teisė. Elito, arba aukštuomenės, ji vienokia, prasčiokų – kitokia. Ir iš šios padėties reikia pradėti bristi. Ir naujai kuriamos partijos programoje siūloma valstybės ateities ir jos raidos vizija. Šiandieną daugelis Lietuvos piliečių dar nesuvokia fakto, kad Lietuva yra vienintelė mums žinoma Europos Sąjungos šalis, kur oficialiu valstybiniu lygmeniu yra iškeltas tikslas tautai ir valstybei savanoriškai susinaikinti. Mūsų politiką grindžiantis dokumentas – Valstybės pažangos strategija 2030 metams nė žodžiu neužsimena apie tai, kas aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta Estijos ir Latvijos pažangos strategijose. Ten sakoma, kad jų tautos siekia išlikti šimtmečiais, o valstybės egzistuoja tam, kad šis uždavinys būtų įgyvendintas. Globalioji Lietuvos tezė pasisako šiek tiek sumoderninta interpretacija, kad tautos ir valstybės turi išnykti. Profesorius tai apibūdina, kad mes vadovaujamės savanoriško susinaikinimo arba savanoriškos mirties filosofija. Jei mums nereikia valstybės, neturėtų stebinti faktas, kodėl esame sparčiausiai nykstanti šalis ir pas mus nesprendžiamos socialinės problemos. Jeigu nėra tautos ir valstybės, kurią reikia saugoti ir puoselėti, tada tenka vadovautis vienintele filosofija – po mūsų nors ir tvanas. Naujosios partijos programa siūlo priešingai – atsinaujinimo kitokiam gyvenimui filosofiją. Ir siūloma išrinktai partijos vadovybei oficialiai kreiptis į Respublikos Prezidentą, kuris ragintų Lietuvoje skelbti pertvarką. Jeigu ji nebus paskelbta, Lietuvoje gali pasikartoti 1940 metų tragedija. Partijos programoje nurodomos kryptys, kaip turi būti keičiamas valstybės valdymas, visos jo gyvenimo sritys, kad galėtume vėl nutolti nuo mūsų laukiančios bedugnės. Ši programa yra mūsų valstybės filosofija. Tikrai dabar yra nenormalu, jeigu valstybę išlaiko mažiausiai uždirbantys ir mažiausiai pajamų gaunantys piliečiai. Valstybė turi vadovautis tokia filosofija, kad prie jos išlaikymo turi sąžiningai prisidėti visi joje gyvenantys piliečiai.

Prieš patvirtinant partijos programą vyko nemažai diskusijų. Diskutuota dėl užsienio bankų veiklos Lietuvoje, būtinumą turėti savo Valstybinį banką, dėl valstybinės kalbos situacijos, etninės kultūros ir kt. Pristatyti, svarstyti ir patvirtinti partijos įstatai.

Prieš renkant suvažiavime partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininką, prof. V. Radžvilas pasidalijo mintimis, kaip jis mato šito pirmininkavimo tikslą ir prasmę. Tautos ir valstybės miršta, kai nutrūksta grandinė žmonių, kurie jas gina, saugo, kovoja už jų išlikimą. Kažkada savo pareigą atliko mūsų protėviai, vėliau jų ugdytos ir mokytos, kas yra Lietuva, kas yra pareiga kitos kartos. Prof. V. Radžvilas turėjo nuostabius mokytojus – prof. Bronių Genzelį, Romualdą Ozolą, Antaną Rybelį. Tai buvo žmonės, kurie ruošė dirvą būsimajam tautiniam ir valstybiniam atgimimui, buvo Sąjūdžio kūrėjai. Tačiau jiems teko patirti įvairių kaltinimų ir pažeminimų. R. Ozolas neabejotinai buvo vienintelis Lietuvoje žmogus, kuris turėjo pranašo dovaną, matė mūsų likimą ir ateitį dešimtmečiais į priekį. Šiandien Lietuvos mokslo taryba neskiria pinigų jo darbams finansuoti, nors finansuojamas absoliutus ideologinis šlamštas, kuris greitai atsidurs šiukšlių dėžėse. Savo mokytojams V. Radžvilas gali atsilyginti tuo pačiu – mokydamas kitus. Ir į šį suvažiavimą atvykę įvairaus amžiaus žmonės savo intelektualiniu pasirengimu, akiračių platumu, savo vertybėmis ir patriotizmo jausmu yra pranašesni už daugelį valdančiųjų žmonių, kurie net dabar, kai Lietuvos geopolitinė ir saugumo padėtis dramatiškai keičiasi, visuomenei diegia tą pačią, kaip ir sovietmečiu, ideologiją. Mes esame nutautinti, išvalstybinti ir didžiulių išmėginimų akivaizdoje demoralizuoti. Mus nori paversti tiesiog savivokos neturinčiais žmonėmis. Tačiau šiame suvažiavime jaunų žmonių buvimas rodo, kad Lietuvoje ne viskas užgožiama ir sutrypiama ir jie perims estafetę iš vyresniųjų. V. Radžvilas ilgai dvejojęs, svarstęs apsisprendė prisiimti partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininko pareigas, tikėdamas, kad, atėjus laikui, jį pakeis jaunoji, sugebanti ginti Lietuvą,  karta.

Suvažiavime buvo išrinktas partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininkas filosofas prof. Vytautas Radžvilas, pavaduotojai – buvęs Vilniaus Universiteto (VU) prorektorius doc. Kęstutis Budnikas ir politologas, VU doktorantas Vytautas Sinica, atsakinguoju partijos sekretoriumi –  Arnas Simutis. Išrinkta  partijos valdyba, taryba, etikos ir kontrolės komitetai. Taip pat priimtos  trys rezoliucijos. Pirmoji – Dėl Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“ atšaukimo, kuri tik skatina emigraciją ir tautos išnykimą. Antroji – Dėl istorijos politikos ir KGB bendradarbių paviešinimo. Ir trečioji – Dėl visuomeninio transliuotojo Lietuvos radijo ir televizijos pertvarkos.

Partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininkas V. Radžvilas savo baigiamosios kalbos pradžioje perskaitė poeto, mistiko ir diplomato Oskaro Milašiaus gražius ir svajingus žodžius apie Lietuvą. Juos pasirinko neatsitiktinai, nes tuose žodžiuose glūdi atsakymas, ko Lietuvai reikia, kas yra tikrasis mūsų jėgų, ištvermės ir vilties šaltinis. O. Milašius rašo apie Lietuvą, kuri yra jo svajonėse. Ir šiandien, kaip ir visais laikais, labiausiai mums reikia svajonės. Pirmininkas toliau kalba, kad jei turi svajonę, kurią įkvepia meilė, galiausiai pagimdo viziją, kuri savo ruožtu yra ilgesio šaltinis. O ilgesys yra jėga, kuri suteikia valios ir ryžto padaryti iš pirmo žvilgsnio neįmanomus ar net antžmogiškus darbus. Lietuvą pirmą kartą sukūrė svajonė – tai tie basakojai savanoriai, kurie be ginklo kovėsi su visais, kurie norėjo pasmaugti Lietuvos Respubliką. Ir ši svajonė vedė Lietuvą beveik dvidešimt metų, įkvėpė jėgų padaryti neįtikėtinus darbus. Ji privertė Darių ir Girėną savo testamente parašyti, kad Lietuva iš savo sūnų laukia dar drąsesnių žygių. Toliau pirmininkas skaitė poeto Bernardo Brazdžionio eiles:

„Ieškojau tėviškės tamsioj naktyj, it kapas: – Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?

Ar plaka dar skausme širdis sukepus, /Ar tu gyva ar negyva?

Iškėliau, šaukdamas, rankas į dangų juodą: / – Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?

Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą, /Atsakė man: – Aš čia – gyva!

Kaip skausmo ašaros, mirgėjo žiburėliai.../ – Ar tu tenai, ar tu ten, Lietuva?

Ir iš tamsos, ir iš nakties, ir iš šešėlių / Atsiliepė: – Aš čia – gyva!“

Pirmininkas sako, kad tai neapsakomos svarbos žodžiai. Jie primena, kas nutiko ir kaip Lietuvą gelbėjo svajonės. Tiems, kuriems Lietuva nebuvo svajonė, jie užmiršo Lietuvos Respubliką tą baisią 1940 m. birželio dieną. Jie nuėjo tarnauti svetimiems ir uoliai šitą Lietuvą naikino. Tiktai tiems, kuriems Lietuva buvo svajonė, jie sugebėjo įžvelgti, kad ji dar šiek tiek gyva. Ir dabar ateitį mato tik tie, kurie svajoja. Kad galėtum eiti į priekį, turi žinoti, ką darai, kam gyveni. Neužtenka vien saugumo ir gerovės. Kai kas sako, kad ir okupacijos laikais dirbo Lietuvai, tik viena bėda, kad tuose darbuose Lietuvos nebuvo. Dirbti savo kasdienį darbą nepakanka. Reikia konteksto perspektyvos ir vizijos, kuri tai įprasmina. Pirmininkas vėl primena O. Milašių, kuris įvardijo, kas yra ta svajonių kelrodė žvaigždė. Ne šiaip Lietuva, ji vadinasi Tėvynė. Tai iš ko mes ateiname ir kur galiausiai visi sugrįžtame. Dievas ir Tėvynė. Šie du žodžiai yra susiję, neatskiriami. Bet turime ir kitą Tėvynę – politinę Tėvynę, kuri vadinasi Lietuva. Politikoje be galo svarbus tinkamas valdymas, kuris turi patenkinti mūsų poreikius. Tikrasis politikos pašaukimas ir tikslas yra atsakyti į amžiną klausimą, kas yra žmogus. Arba, ką reiškia gyventi žmogiškai. Kas yra teisinga ir neteisinga?  Gėris ar blogis? Laisvė ar vergija? Mes esame žmonės, turime laisvą valią pasirinkti. Bet jei pasirenkame neteisingai, ir iš to nešvyti laisvė, iškrentame iš žmogiškumo. Politika gali būti ir išsižmoginimo vieta, todėl mums reikalinga valstybė. Tai viešoji erdvė, kurioje turime susitarti, ką reiškia būti kartu ir svarbiausia – elgtis žmogiškai. Kalbėdami apie Lietuvą, savo valstybę, sakome, kad mums reikia teisingumo. Tai ne tik padalyti duoną, kad visiems užtektų. Valstybė yra politinis kūnas, kuris privalo stengtis, kad kiekvieno gyvenimą sutvarkytume taip, kad kiekvienas šito kūno narys žinotų ir visada būtų tikras, kad čia jis yra svarbus, reikalingas, gerbiamas, saugomas ir mylimas.

 

 

 

 

 

Atgal