VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

05.09. XXI amžiaus ir senesnių laikų knygnešiams nusilenkiant

Virginijus Jocys, 2004 m. ekspedicijos Endriejave vadovas

Prieš daugiau, kaip pusantro šimto metų, po 1863 sukilimo, caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Viešose vietose net draudė kalbėti lietuviškai. Carinės Rusijos valdininkų rašytinių ir žodinių įsakymų bei nutarimų buvo laikomasi uoliai. Lietuvių tautai per 40 spaudos draudimo metų teko patirti sunkių išbandymų, persekiojimų ir represijų. Dėka konspiracijos ir gerai organizuoto knygų bei ledinių spausdinimo ir gabenimo iš Mažosios Lietuvos (Rytprūsių) per sieną į didžiąją Lietuvą, lietuviška dvasia ir raštas neišnyko. Šių dienų Pasieniečių muziejuje eksponatai: to meto knygos ir leidiniai, pavadinami „šventąja kontrabanda“. Šiame lietuvybės išsaugojimo bare darbavosi ir aukojosi būriai knygnešių, spaudos platintojų, namų mokytojų (daraktorių). Prie šio darbo prisidėjo ir Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius, platinęs lietuvišką spaudą per parapijų tinklą. Apie šį, senąjį periodą žinome iš straipsnių, studijų, knygų ir paminklinių vietų.

Terminas „XXI a. knygnešiai“ pradėtas vartoti prieš 20 ar kiek daugiau metų. Juo norėta įvardyti ar pagerbti žmones mylinčius ir kaupiančius leidinius, knygas, jas skaitančius, platinančius, jas rašančius. Kiti lietuviškų knygų vertintojai, sąmoningai įsigydami nelabai reikalingus leidinius, prisidėdavo prie lėšų sukaupimo naujiems, išliekamąją vertę turintiems leidiniams išleisti.

P. Kairys aprodo savo leidinių rinkinį Žadeikių k. 2004 m.

2004 seminare - parodoje. Iš deš. J. Samulionyte, L. Padagienė, E. Adomaviičienė, A. Ruškys P. Kairys

Po atminimo lentų knygnešiams atidengimo 2018 02 16. Iš deš.  skulpt. O. Neniškis, sen. L. Šunokienė, V. Jocys. R. Jocienės nuotr. 

 Iš k. vyr. red. V. Jocys, red. ir aut. A. Žemgulis su Endriejavo knyga., red. prof. dr. Daiva Vyčinienė ir doc. Evaldas Vyčinas. R. Vaiginio nuotr. .

2004 m. Endriejave vykstant „Versmės“ lauko tyrimų ekspedicijai surengėme visuomenei seminarą - parodą skirtą prisiminti lietuviškos spaudos panaikinimo 100-mečiui (1904 - 2004 m.) Keli Endriejavo krašto šviesuoliai paprašyti sunešė savo šeimos archyvuose saugomus istorinius leidinius: maldaknyges, knygas, spaudą, nuotraukas, dokumentus. Tai- Pranas Kairys (1924 – 2012 ) iš Žadeikių, Antanas Ruškys (1924 – 2012 ) iš Auksoro, doc. dr. Elena Adomavičienė (Martinkutė) (1931 – 2012) iš Kapstatų, Liucija Padagienė (Jonušytė) (1941 – 2018) iš Rudgalvių. Su didžiule pagarba prisimenu šio renginio dalyvius, pašnekovus ir žiūrovus. Išvardyti dalyviai buvo ir yra verti „XXI a. knygnešių“ apibudinimo ir statuso. Po šio renginio sukauptos informacijos, bei vėliau ją papildžius iš kitų šaltinių, kilo mintis pagerbti Endriejavo krašto XIX- XX a. pr. lietuviškos spaudos ir žodžio saugotojus ir platintojus. Dėka Prano Kairio sukauptų senųjų leidinių rinkinio gimė reta vertinga mokslinė publikacija „Endriejavo valstietiškoji knygos kultūra: XIX a. vidurys – 1944 metai“; Endriejavas. Vilnius, 2010, p. 283–309. Ją parengė tuometinis doktorantas, dabar socialinių mokslų daktaras Tomas Petreikis. Iš kelių šaltinių pavyko surinkti Endriejavo apylinkėse veikusių knygnešių, platintojų, daraktorių 37 pavardes. Endriejavo seniūnė Laimutė Šunokienė nuo bendruomenės, teikė paraišką Klaipėdos r. savivaldybės Lietuvos atkurtos nepriklausomos valstybės šimtmečio programai. Pagamintos knygnešių atminimui skirtos dvi granitinės lentos. Autorius skulptorius Osvaldas Neniškis. Jas nutarta pritvirtinti naujai atkurtų Endriejavo parapijos bažnyčios šventoriaus vartų vidinėje pusėje, nes XIX a. draustų knygų platinimo ir naudojimo herojai bei amžininkai ne kartą praėjo per šiuos vartus. 2018 vasario 16 -ąją lentos buvo iškilmingai atidengtos. Vykusiame šimtmečio renginyje priminta, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėjos gimė ir buvo plėtojamos „Aušroje“, „Varpe“ ir kitose to laikotarpio draustose lietuviškuose leidiniuose, spaudoje. Dabar, visuotinio karantino sąlygomis, esant suvaržytam klasikinių knygų įsigijimui ir skaitymui, didelę dalį informacijos skaitome elektroninėse laikmenose, tikimės, kad tai laikina. Todėl kasmet, švenčiant lietuviškos spaudos atgavimo šventę turime prisiminti ne tik XIX a. antros pusės knygos kultūros puoselėtojus, bet ir šių dienų herojus, vertinančius ir mylinčius knygą, prisidedančius prie jų kūrimo, leidybos ir platinimo. Norint oriai ir saugiai jaustis kitų valstybių ir kultūrų apsuptyje, greta elektroninės informacijos turi išlikti ir klasikinė lietuviška knygą. Ne tik kaip reveransas mūsų protėvių atminčiai, bet ir kaip garantas informacijos išlikimui ne biologinio, o kartais pasitaikančio ir kompiuterinio viruso grėsmei.

 

Atgal