VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
02 25. Šviesa ir šešėliai
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Šventės buvo ir bus. Įvairios. Sieloje ir širdyje. Jos šildo žmogų, stiprina, nuteikia kilniai veiklai. Sutelkia žmones dideliems darbams... Mūsų valstybės atkūrimas...Švenčių šviesa jungia, įkvepia, bet ir paryškina šešėlius, prie kai kurių lyg ir priprantama... Džiugi švenčių nuotaika visus suartina, jungia: pakantumas, pagarba.
Kiekvienoje šalyje šventės turi savo ypatumų, bet yra ir bendrumų: skamba tos šalies muzika, dainos, žmonės šoka savus šokius, nuoširdžiai džiaugiasi švente ir linksminasi, prisimenama svarbiausi šalies istorijos įvykiai ir t. t. Suprantama, kad mūsų šalyje per valstybines šventes skamba mūsų dainos, mūsų kompozitorių muzika. Tai nereiškia, kad kitų šalių muzika prasta. Tokią dieną neginčijamas prioritetas gimtinės muzikai, gimtinės spalvom: Vasario 16-oji įprasmina šaies žmonių gyvenimą, jų laisvę – laisvą, suverenią Lietuvos valstybę.
Visi šalyje gražiai paminėjome Vasario 16-tą – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Tai labai svarbi, prasminga ir didinga šventė. Tai diena, kai naujai išsiskleidžia patriotiškumo, meilės ir šviesos žiedai žmogaus sąmonėje, jo mąstyme, žodžiuose, muzikoje, mene, visoje veikloje. Tai šventė, primenanti lietuvių kovą, netektis, ištvermę ir pasiektas pergales. Šventės žiedai žmogaus esybėje.
Taip, tai taip. Bet tarp šviesių žiedų promaišiais pasitaiko ir tamsių spalvų – kai kam lyg jau ir nebelabai suprantamų žodžių, samprotavimų. Neabejoju, jog daugelis supranta, kad netinkamai pasielgė vienas seniūnas, per didingą mūsų valstybės šventę paleidęs svetimą muziką, nors ir apie gražias rožes. Tiesa, atsirado abejojančių: vasarą Palangos Basanavičiaus gatvės maitinimo poilsio įstaigose iki išnaktų ar paryčių griaudėja rytų valstybių muzika ir nieko, apskritai poilsio zonoje daugiau girdima kitų šalių, o ne lietuvių muzika, Bet vasarą nėra mūsų valstybei tokių svarbių kaip Vasario ir Kovo švenčių. Nežinau ar vertėtų piktnaudžiauti svetimu grožiu, lyg savojo stokotume.
Kalbame tik apie muziką, žodžius. Ne apie darbus: sušaudytas, nuplėštas, išniekintas, tautos trispalves, tikėkimės, tas košmaras pasiliks praeityje. Dabar tik žodžiai ir muzika. Šventinės nuotaikos poveikyje nenorėčiau nieko įvardyti. Tik faktai. Patikėkite, trumpindamas pokalbius, į lietuvių kalbą išverčiau nepriekaištingai.
Moterys. Sveikinasi ir vyrus sveikina su švente. Kolegos joms dėkoja. Sveikinam su artėjančia švente. Suklūsta. Nesupranta, su kokia artėjančia – juk jau šiandien Valentino diena! Aaaa... Galvojom, sveikina su artėjančia Vasario 16-ąja. Pasirodo, ne. Manęs klausia, o kas tai per mano paminėta šventė? Negi ji tikrai švenčiama?
Vyrai. Man reikia praeiti pro alaus barą. Lauke grupelę vyrų. Pasveikinu su švente. Atsako, kad per anksti, dar visa savaitė iki vasario 23-ios šventės. Sakau: Vasario 16-oji! Jie: o kas tai per šventė? Aš vėl: pažiūrėkite kurią nors Lietuvos TV programą! Atsakymas: nežiūrime, nes nesuprantame. Nieko sau, nesupranta, nors čia augę. Paskui pralinksmėjusiu veidu: statyk puslitrį, švęsime ir tavo šventę. Sakau, tai ne tik mano, tai visos Lietuvos ir jos draugų šventė! Jie stebisi ir tuoj pat susiorientuoja: net šitaip?! Tada statyk du butelius...
Name gręžia, kala, šlifuoja, trupina, obliuoja. Šeštadieniais, trauk juos galai, bet sekmadieniais net per šv. Mišias. Vienas meistraujantis ateistas, gal net menininkas. Vidurdienį galima, sako. Vis dėlto Vasario 16-oji, neatlyžtu. Valstybės šventė! Nustebimas veide: kokia šventė? Kokios valstybės? Negali būti: tokios negirdėjęs?! Negirdėjęs ir apie remonto darymo tvarką. Jis nieko neremontuoja, tik gamina meno kūrinius! O menui, kaip žinome, ir šventės pavaldžios. Klausiu: kaip tai? Paprastai. Jis taip įsitikinęs. Jeigu įsitikinęs, tai ir teisus.
Žmonės elgiasi taip, kaip buvo mokyti, kokias žinias gavo, kokia aplinka suformavo supratimą. Svarbiausią palikau pabaigoje: šeimos įtaką. Jei tėvai stokoja meilės, žinių, elementaraus padorumo, supratimo, tai jie to ir neperduos vaikams. Gatvė perduos. Kaip sakoma, pagal Jurgį ir kepurė.
Žmonės prisimena, kaip dar netolimoje praeityje minėjo Vasario 16-ąją – nukentėdavo dėl savo viešai parodyto lietuviškumo. Nukentėdavo, bet dažniausiai prakentėdavo, pratylėdavo. Niekur nesikreipė, nesiskundė, nes tik dar daugiau nemalonumų galėjo sulaukti: tokius dalykus tvarkiusiose įstaigose sėdėjo rusai ar prorusiški rusakalbiai su vienu kitu lietuviu ar pareigūnu lietuviška pavarde. Tada mūsų krašte buvo sveikintinas dalykas kalbėti ne lietuviškai, o viename mieste buvo reikalaujama kalbėti „žmogiška“ kalba. Dabar tų reiklių žmonių vaikai, jau mokantys kalbėti „nežmoniška“ kalba, stebisi, o neretas tiesiog ima neigti taip buvus. Kiti išsijuosę neigia. Teisingai, reikia būti solidariems su tėvais. Vyriausi amžiumi kitataučiai anketose įrašė: to nebuvo (čia ir toliau iš rusų kalbos vertė autorius). To nebuvo! Ir priežastis nurodė: to negalėjo būti todėl, kad jie Šiaurės Rytų Lietuvoje vykdė partijos draugišką, brolišką politiką. Negailėdami savo jėgų ir sveikatos padėjo lietuviams. Ir jokios okupacijos nebuvo todėl, kad jos negalėjo būti: čia slaviškas kraštas, tai kaip slavai patys save gali okupuoti. Patys save? Žinoma, negali.
Jeigu atkreipėte dėmesį, panašiai kalba ne tik rytinių, bet ir vakarinių kaimynų, pavadinkime neutraliai, aktyvistai. Kai kurie, pavadinkime neutraliai, mūsiškiai nemūsiški istorikai, laikosi panašios nuomonės. Nebuvo, tai nebuvo. Jeigu okupacijos savo kailiu nepatyrė, tai gal jos ir nebuvo. Vienas išverstakis net už krūtinės stvėrė: parodykite nors vieną partijos ar tarybinės vyriausybės dokumentą, kuriame sakoma: reikia okupuoti Lietuvą! Aš ir netvirtinu, kad visi buvo bukagalviai...
Žinote, be butelio degtinės (geriau jau iš karto tris butelius: man, tau ir jam, antraip niekaip neapseisime) nelabai susigaudysi, o kai buteliai bus tušti, pamatysi, kad jau pats abejoji tomis okupacijomis ir suksi galvą, kurgi čia dabar atsidūrei – Lietuvoje ar jau pas kurį nors kaimyną, nes, kad būtum iš karto pas abu kaimynus, reikia ne mažiau dviejų butelių kiekvienai protingai galvai. Išgėrę nebeabejosime, kad okupacijų nebebuvo, džiaugėmės visiška laisve ir buvome ištikimi valdžiai, niekur nebėgome, nevažiavome (va, po išaiškinimo supratu kas yra prisitaikėliai ir susitaikėliai). Jeigu jūs irgi iš protingųjų, pridėkite dar butelį kitą ir visi pasiliksime Lietuvoje. Jau būsime patriotai. Nepergyvenkite, nepaliks kur nors bet kaip tysoti, vis tiek kas nors palaidos. Juk nusinuodijusius laidoja ir jau niekur nebeišvažiuosime. Bus išspręstas ir emigracijos mažinimo klausimas. Kol taip atsitiks, nuodijamės ir skysčiu, ir žodžiais.
Su okupacijom išsiaiškinom, o kad jau ilgimės motinėlės Rusijos, kad ji mums kelrodė žvaigždė kultūroje, sporte ir švietime, šitą net seimūnai žino ir viešai patvirtina, suprask, mums rekomenduoja. Rekomendacijas jau vykdo seniūnai: lietuvių linksmų dainų nėra, tai palinksmina kaimynų baltosiomis rožėmis. O ką, gera daina, man patinka. Taip sakant, paskatina tautą broliškam polėkiui, bendravimui. Mūsų sportininkai galės pasimokyti ir masiškai siekti ir pasiekti pasaulio rekordų. Turime suartėti, juk ne viską perėmėme! Pas juos mįslinga rusiška siela. Bent taip tvirtinama. Pas mus nemažiau mįslinga, bet dar ne svetima siela, dar saviškė ir mįslinga. Matome, kad yra ką perimti. Iš susijaudinimo, net dainą prisiminiau: parašykit man, broliai brangieji, kaip ten Volga mano gyvena. Originale skamba truputį kitaip, bet tai nesumažina patrauklumo (jeigu jau Nemunas su Nerimi nebetraukia): todėl būtina siųsti iš mūsų mokyklų kuo daugiau jaunuolių į sukarintas stovyklas Rusijoje! Kuo daugiau, jie svetingai kviečia! Ten gaus svarbių žinių, ir sugrįš mūsiškiai teisingai supratę kultūros, karybos, ir draugystės problemas. Supuvusių vakarų įtaka nebeklaidins. Išsiaiškins pagaliau kaip ir kodėl reikia nekęsti Lietuvos. Teisingai! Už ką ją mylėti?! Ar suprantate kokį pavyzdį ji rodo – gyvenam geriau negu rytiniai kaimynai. Kaip šitaip galima?! Tik nereikia vaizduoti, kad nesuprantate: juk mes savo vaikus kaip tik dėl to ten ir siunčiame.
Šalyje gerbiamas vienas aukštas pareigūnas ne juokais suabejojo dėl Lietuvos finansuojamose mokyklose ne lietuvių kalba mokomų kitakalbių. Gal ką girdėjo, gal ką patyrė. Nežinau, bet klausimas daugeliui lyg ir suprantamas: kam ruošia Lietuva jaunimą, specialistus ne valstybine kalba? Su kaimynais sutarčių neturime. Ne jiems... Su kuo gi Lietuvoje jie nelietuviškai kalbės? Kaip bendraus su šalies gyventojais, nemokančiais jų kalbos?! Tai vis dėlto kam ruošiama? Aš nepamiršau patikinimų, net pajuokų, jog Lietuvoje sukurti vidurio Lenkiją ar kitaip vadinamą lenkišką teritorinį darinį ar suformuoti Mažąją Rusiją ar bent rusų sritį, yra nesąmonė, niekas apie tai negalvoja! Būkite ramūs. Negalvoja? Protingi negalvoja. Tik tie parazitai medikai šiurpina: protingų labai mažai! Gerai. Šaunu! Aš net nekreipiu dėmesio į Čikagos lenkų žiniasklaidą, tvirtinančią, jog Vilnius jų. Pilsudskio širdis šaukianti! Palaidota už kapinių. Lietuvoje taip savižudžius ir valkatas laidojo Šaukiasi, o niekas negirdi. Čikagoje, lenkų sostinėje užsienyje, girdi. ? O jie turi tokią pat lenkų kortą, kaip lenkai Lenkijoje, tokią, kaip mūsų europarlamentaras...
Tiek to. Sako būti ramiems ir būkime. Tik vis dėlto norėčiau suprasti – gal atsirastų drąsuolis ir paaiškintų: kam ir kodėl Lietuva ruošia ne valstybine kalba savo jaunimą. Aiškiai neaišku ar vis dėlto aiškutėliausiai aišku, tik gal nenorime aiškumo. Reikia drąsuolio.
Dėl lietuviškai nekalbančių, nemokančių valstybinės kalbos, nors Lietuvoje gimę, dėl protingos kai kurių politikų ir atsakingų valdininkų lyg ir antilietuviškos, greičiau, prorusiškos, prolenkiškos, atsiprašau, tikriausiai dėl patriotiškos politikos taip kilniai elgiamės. Palikime juos ramybėje. Net jau nebeįdomu dėl aiškumo. Čia viena, sakysim, aiškioji medalio pusė. O neaiškioji? Ta, pasirodo – mįslingai neaiški, kuri daug kam apgaulingai atrodo aiškut aiškutėlė.
Tikrai neaišku dėl lietuviškai kalbančių rytų ir pietų slavų, nes, matote, jie, išmokę lietuviškai, pasikeičia, o gal kalba juos pakeičia ir jie tampa nei žuvis, nei mėsa, anot vieno jų labai aukštas pareigas užėmusio dvasininko. Reikia gi: jei slavas kalba lietuviškai, tai jis kažkuo pavirsta... Kažkoks hibridas? Nei žuvis, nei mėsa! Tikriausiai – medūza! Kad tu prasmegtum, kaip romantiška. Medūza! Va, žiūri, matai ir savo akim netiki: sostinės gatve atliūliuoja medūza su medūziene ir medūziukais. Tai bent! Achaa...
Ir vis dėlto man gaila medūziukų, tai gal, sakau, tegu jie nebesimoko tos stebuklingos kalbos, galinčios kitatautį paversti... O jeigu valstybinė kalba dar kuo nors, o ne medūzomis, kitus pavers? Košmaras! Gali, jeigu ji tokia galinga ir stebuklinga! Girdėjau, kad jau vienus, na, tuos, tuos, na, na, kaip ten juos, va, va, tuos pačius, taigi juos jau pavertė Lietuvos išdavikais, šmeižėjais, kitus – asilais, trečius – nebeprisimenu, o ketvirtus atidžiai globoja psichiatrai. Baisu. Tai bent valstybės valstybinė kalba, jos nemokantiems dėl jos viskas galima, kad tik jos nereikėtų mokytis! Galva sukasi nuo antilietuviškų šešėlių. Jau aš sakau, gal nebemokykim jų lietuvių kalbos. Užtenka, nebekankinkime. Kas norėjo, išmoko. Mūsų švietimo sistemos šulams bus mažiau rūpesčių.
Žinote, pas mus ne tik kainas ar dainos, yra ir daugiau dėmesio vertų dalykų. Švietimas, žinote, koks... toks sudėtingai neaiškus arba nesudėtingai aiškus. Kaip jums patinka. Vis tiek bus neaišku. Aišku tik kam ir kiek išleidžiama milijonų. Kam tokia pinigų dalis metama į balą? Perkūnas žino! Nesišiauškite, matote didžiąja raide parašiau. Dabar supratote. Jis žino, mes ne. Kai kurios savivaldybės apie 85 procentus biudžeto išleidžia švietimui, tai ne juokai. Sakiau, kad verta dėmesio! Mieste, kur lietuviai sudaro absoliučią mažumą švietimo vadovai lietuviai. Paradoksas. Kai kam saldūs juokai. Nors tu ką! Tikri gyvačiai, šaiposi: švietimui vadovauja lietuviai, tai ko jūs norite? O tie vadovai cyptelt nedrįsta, negali labiau prasižioti, nes žaidžiama pagal daugumos taisykles... Daugumos. Ne tas žodis pasakytas, ne ten žingsnelis žengtas ir neteksi darbo! Dabar, žinote, kaip su darbais ir dar neblogai apmokamais. Bekalbis, begarsis darbe neišsilaikysi. Todėl ne tos aplinkos vadovus kaip reikiant moka pakedenti. Anksčiau užbliaudavo, kad nelaimėlis nebežinodavo kur dėtis. Dabar kitaip. Sprendžiama delikačiai. Sakykim, optimizavo, sujungė dvi mokyklas. Taip sakoma. Yra gi neišmanėlių. Dokumentai sako, kad viena mokykla buvo prie kitos prijungta! Jų skirtingas statusas. Aišku. Prijungiamos mokyklos kelias dešimtis pedagogų reikia atleisti iš darbo. Jiems nebus pamokų. Maža vaikų, neužtenka pamokų. Normaliai tvarkantis, atrodo, pirmiausia tokį reikalą reikia sutvarkyti. Taip pat ir kitus dingstančios mokyklos reikalus. Juo labiau nebaigtus. Tada tik prijungti. Bet, va, jeigu sunkumas užgrius draugus, tada... Negerai. Šešėliai kyla... Tegu tvarko tas, nepažįstantis svetimos mokyklos pedagogų. Besitvarkydamas, gal padarys klaidų, gal atleidžiamieji kreipsis į teismą. Tada jau kam reikia pasirodys – avanscenoje ir matysime, ir girdėsime./ Taip sakant, daugumos balsą patirsime! Jeigu reikia, primins, net pabrėš: lietuviai vadovauja! Kartą toks vienas suktas ir siaustas buvo paprašytas: po paraliais, nors nesityčiokite... O jis į akis: patys kalti, nemokate tvarkytis. Gal ir tiesa. Bet vėlgi... Ko norėt iš vietinių, jeigu ministerijos iki tol buvę dauguma vadovų nuolaidžiavo ir drebino kinkas prieš agresyvius kitataučius, palaikomus kaimyninių valstybių kai kurių įtakingų politikų. Juokai maži, tiesiog pripažinkime, nevykusius šposus šposavojame.
Linksmai tyčiojasi iš lietuvių kalbos egzamino, iš to, kaip priverčia mūsų šalies vadovus drebinti kinkas. Man liūdna. Labai linksma kitiems. Ir su vis jiems linksma pasidaro, nes išmanioji mūsų valdžia sumanė kitataučiams, besimokantiems ne lietuvių kalba mokomoje mokykloje, taikyti palankesnes mokymosi sąlygas, negu lietuviukams. Ne tik dėl nuolaidų per egzaminus. Tai bent! Kitataučio, besimokančio „savojoje“ mokykloje mokinio krepšelis žymiai didesnis. Didesnis! Juk diskriminuojamos lietuviškos mokyklos! Naujoji ministrė gal dar nežino. O jeigu žino ir žino argumentus, tai gal supranta ką žino: šitą šimtmetį dar niekas nesikeis mūsų šalies kitataučių mokyme. Manau, kad ministrė supranta, kad padėtis taisytina ir ji su komanda imsis darbo. Gal taip tik atrodo mums, neišmanantiems. Mes vietoje galime nežinoti, o ten toli sostinėje geriau už mus žino. Kai kuriems užtebka arogancijos. Pasirodo... Draugystė, o ne diskriminavimas, štai kas pas mus vyksta. Nėra pokyčių? Sako, nebuvo ministro? Ką aš žinau. Pagal veiklos rezultatus, atrodo, lyg ir nebuvo. Sako kažkokį, matyt, nelabai išprususį asmenį, vaikai mokė lietuvių kalbos. Nenustebčiau, jeigu ten buvo ministras. Bemokslis? Kai girdi, kad šalį išgelbės profesinis techninis mokymas, kurį globoja ir gal net proteguoja ministerija, jam skiriamas ypatingas dėmesys... Augant paklausai prireiks daugiau neraštingų vadovų. O ką padarysi, tokie laikai, toks mados šauksmas. Nevalia atsilikti nuo mados!
Tai va, kad išvengtų medūzų likimo ir nesiformuotų nei šis nei tas, kitakalbės mokyklos su joms pritariančiais politikais ir valdininkais ir su bemoksliais tais pačiais, kaip ten juos, na tuos, suprantate, parodė įžvalgumo aukštąjį pilotažą, – jos nesinaudoja mūsų šalies vadovėliais, suprantama, kitakalbiams labai kenksmingais, o atsiveža iš užsienio, dažniausiai iš etninės tėvynės. Būkim objektyvūs ir pripažinkime, kad etninė tėvynė negaili, net labai dosni tautiečiams – atvežama spaudinių, skaičiuojamų ne egzemplioriais, o tonomis. Tonos dovanų. Na, ne taip dažnai knygos, būna ir kitokių dovanų... .Va, čia aš suprantu meilę tautiečiams. Meilės įkvėptos mokyklos naudoja mūsų Švietimo ir mokslo ministerijos neaprobuotus vadovėlius, knygas ir visa kita, kad apsaugotų nuo lietuviškumo žalingos įtakos, net savo mokytojus iš užsienio atsibogina. Turi kitataučiai pilnai jausti, sakysime, savos tapatybės tautinę dvasią! Šitaip mokiniai ruošiami gyvenimui, suprantama, mūsų šalyje.
Savivaldybės švietimo specialistui pasidomėjus, kitakalbiai mokiniai nemirkčiodami meluoja: ne, iš tokių vadovėlių nesimoko! Tai labai svarbus dalykas: išmokyti augantį žmogų nuo mažumės meluoti ir jausti, reikia nuo lietuvių slėptis, o jeigu slepiesi, tai jau savaime atsiranda baimė ir neapykanta. Todėl, kai skaičiau anoniminėse anketose parašymus, kad nekenčia žydų, negrų ir lietuvių, o kitoje buvo pabrėžta: visų lietuvių nekenčia, tai manęs nestebino. Turime mūsų išmaniojo švietimo rezultatus. Tęskime. Toliau svarbu jaunimą išmokyti ignoruoti, pavyzdžiui, kai kurias šalies Švietimo įstatymo nuostatas, nevykdyti Lietuvos teismų sprendimų ir pan. Pavyzdžių nors vežimu vežk: nuo ministro pavaduotojo iki eilinio piliečio. Baisu? Ne, ne kiek. Baisu, kai svarbiais valdininkais tampa beraščiai, arogantiški asmenys.
Viską sunku aprėpti. Nepaminėjome europarlamentaro veiklos subtilybių, kaip jis išmaniai gina ir garsina Lietuvą. Kaip vaizdžiai, išraiškingai ne lietuvių kalba mokomose mokyklose vaikams parodomi sektini pavyzdžiai. Įvairūs. Imkime lenkų Armijos Krajovos skerdikus, žudžiusius lietuvius Dubingių ir kitose apylinkėse. Mano pažįstamas lenkų pedagogas Varšuvoje mane perspėjo: nemėginkite nepagarbiai atsiliepti... kas jums viena, mums visai kita... Vaja, vaja, aš, kvailys, galvojau, kad broliškuose kraštuose žudikai, tai ir pasilieka tokiais...
Nors jūs ir supratote, bet vis dėlto pabrėšiu, jog kalbama ne apskritai apie visas šalies mokyklas, kuriose mokymas ne valstybine kalba, o tik iš atskirų mokyklų, atskiri, bet labai iškalbūs pavyzdžiai, tarp suaugusių dažniau pasikartojantys ir atžalų kartkartėmis atkartojami.
Vienoje TV laidoje buvo įvardytos, berods, šešios šalies savivaldybės kaip kokios kunigaikštystės. Labai išraiškinga. Tapo suprantama: reikia paruošti kunigaikščių svitas, reikės visokio plauko specialistų. Žinojome vieną kunigaikštienę, dabar žinosime kelias. Ir dar daugiau kunigaikščių! Va, kur ir kam reikės mūsų paminėtų specialistų! Prisipažinsiu, čia jau mano patėmijimas. Taip. Bus gal visapusiškai pasiruošta... autonomijai. Į šaknį, mūsų draugai sako, žiūrima. Štai kur mūsuose sugebama pažvelgti!
O gal jie liks Lietuvoje ir buityje mokys aplinkinius gyventojus svetimų kalbų. Taip sakant, praplės jų akiratį – gal net orientuos į kitą valstybę!
Viskas įmanoma. Po truputį įsibėgėjama. Ir vėl girdėti nuolaidos... Ne lietuviams... Jiems net fondas galvojama steigti. Testeigia, valdžia pinigų turi, tik neturi kur jų padėti, tai dalį išmeta į balą. Ne, vaikams, senjorams, gimdyvėms pinigų neduos. Kartais dosnumas ten, kur lyg ir neturėtų rodytis, šokiruoja. Gaila ir žmonių, ir pinigų. Kaip gi kitaip, kai dosnumas sveiku protu nesuvokiamas. Kaip ir nuolaidos, ypač švietimo srityje. Vis dėlto dėl fondų ar dovanų, tai tas gerbiamas kipšas Saulius tikrai nutuokia, girdėjom ką pasakė! Taigi yra vilties...
Mano tėviškėje Rokiškio rajone priminė seną pasakaitę: atskrido nemylimi paukščiai, susuko nekenčiamas gūžtas, augina nemėgstamus paukštukus. Apsiplunksnavę paukštukai jau nebe visi nemėgstami. Tačiau, kaip jų tėvai dėl šešėlių buvo nemėgstami, pasitaiko ir šešėliuojančių atžalų. Tie šešėliai jau naujamadiški, nebelabai įžiūrimi. Gal todėl ir kyla nesusipratimų, kuriais piktavaliai naudojasi apkvailindami patikliuosius.
Laikas toks dalykas. Labai sudėtingas. Žmogus laiko tėkmėje... Mano dėdės ir tetos gyvuliniuose vagonuose nemokamai keliavo po imperijos šiaurę. Turi supratimą apie gyvenimą. Nieko stebėtino kad nemokamai keliavo. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko brolio lietuviškai išauklėti vaikai. Su visais septyniais bendravau, buvau mokomas, buvo patariama. Teko girdėti baisių dalykų: Vorkutos anglies kasyklos pasiglemžė ne vieną lietuvį, Laptevų jūros plėšriesiems gyventojams sušertas ne vieno lietuvio kūnas ir kt. Taigi. Net vyrams buvę skaudu girdėti jų nekentusių šūksnius: Vorkuta lietuviams. Laptevai lietuviams! Taimyras lietuviams! Krasnojarskas lietuviams! Reikia gi, koks dosnumas.
Su dėde Motiejumi, kuriam mirties bausmė buvo pakeista 25-rių metų kalėjimu, jam išėjus į laisvė aplankėme prie Vorkutos jo buvusį draugą, su kuriuo susipažino karceryje, šaldami iki juosmens vandenyje. Iš tolo parodė Vorkutos gulagą, jų kastais antracitais užkūriau krosnelę. Ar Vorkuta lietuviams? Ne! Lietuva lietuviams. Ar Laptevai Lietuviams? Ne! Lietuva lietuviams. Teta Emilija po ilgų tremties metų išvargusi ir pasiligojusi su šeima sugrįžo iš tremties. Ar Krasnojarskas lietuviams? Ne! Lietuva lietuviams! Teta Marijona, prie sūnelių nukankinta skrebų (stribų) savo namuose, mums, vaikams, yra sakiusi: mylėkite savo šalį, ji viena – lietuvių Lietuva! Svarbi vienybė. Nukankintos sesers vaikus paėmė brolis ir sesuo. Aš augau šeimoje, kurioje buvo du Algirdai. Dėdė Jonas, nuteistas 10-čiai metų kalėjimo ir 5-rių metų nutrėmimui, mums, giminės jaunuoliams, kalbėjo apie vienybės svarbą ir mėgo pasakoti, kaip tėvo paduotos šluotos sūnus neperlaužė, o tėvas atrišo šluotą ir po virbą lengvai susitvarkė su užduotimi, kurios jaunas stiprus vyras nepajėgė įvykdyti.
Mintimis persikelkime į JAV. Pensilvanijos akmens anglies kasyklos pasiglemžė ne vieno lietuvio gyvybę. Kaip savaitraščio „Laisvoji Lietuva“ (Čikaga) redaktoriaus padėjėjas, kalbuosi su lietuviu, kurio senelis atvyko kasti anglių. Žmogus išsaugojo šipkortę, su kuria senelis atvyko į Naująjį pasaulį. Ar Pensilvanija lietuviams? Ne! Lietuva lietuviams...
Garsus lietuvių geografas išeivijoje projektavos, kaip sukurti Lietuvą Afrikos ar Pietų Amerikos atogrąžose ir joje įkurdinti lietuvius. Dabar galvoju, gal tautietis buvo koks ekstrasensas, numatydamas Lietuvą atogrąžose, gal jau tada žinojo, kokios pas mus po pusės šimto metų bus šildymo kainos... Taip, šposas. O viena tai tiksliai žinoma: Lietuviai turi gyventi vieningai Lietuvoje – Lietuva lietuviams!
Neprarandant mintyse jau mūsų suprastą pagrindinį klausimą, dar pasidomėkime, o kurgi pasidėjo mūsų tėvynė prie Baltijos ir Nemuno? Nepametėte minties – kalbame apie pokarį. Kad jos nebėra! Toje vietoje vėl grįžo Šiaurės vakarų kraštas (Severo zapadnyj kraj). Partijos ideologas Michailas pokariu yra pasakęs: Lietuva bus, bet be lietuvių! Labai norint galima kraštą vadinti Lietuva, bet be lietuvių! Ši nuostata sėkmingai buvo vykdoma, baisiomis priemonėmis įgyvendinama. Mano žiniomis, pirmiausia tolimame, kraują stingdančiame šaltyje atsirado teiginys: Lietuviams Lietuva arba Lietuva lietuviams. Nereikia mums svetimų kraštų, mes turim savo nuostabią žemę – Lietuvą! Jeigu gerai mokate lietuvių kalbą, tai šiame imperatyve nieko blogo neįžiūrėsite. Argi smerktina, jeigu žmogus deklaruoja ir gina prigimtinę teisę gyventi Tėvynėje.
Tikiu, kad skaitytojas ne karštakošis ir įsigilino, kad lietuviai nori gyventi Lietuvoje. Jie nedraudžia ir kitiems gyventi. Gedimino palikuonys prisimena valdovo laiškus, rašytus į Vakarus. Lietuviai visada gražiai sugyveno su kitų tautybių geravaliais žmonėmis. Su visais, nepriklausomai nuo tautybės ar tikėjimo, jeigu jie gerbė lietuvius, mūsų vertybes, o lietuviai gerbė juos ir visi draugiškai sugyveno. Ar jau supratote? Kai kurie apsunkina supratimą, nes sąmoningai ar ne, bet posakiui „Lietuva lietuviams“ suteikiama su šiuo posakiu nieko bendro neturinti kito posakio reikšmė. Tas, kitas posakis – Lietuva TIK lietuviams. O tai jau kitas reikalas.
Negalime nematyti, kad šventės keičia žmogų, šventės vienija jaunus ir senus, vyrus ir moteris, tikinčius ir netikinčius, visus valstybės piliečius. Visus! Žmonės tampa atidesni vieni kitiems. Šventės proga jie sveikina ir sveikinasi. Mano motina per vieną Vasario 16-osios šventę pasakė, kad būtų nuodėmė, jeigu per valstybės šventę žmonės nebūtų geresni, atlaidesni ir nenorėtų bendrauti, Ji Vasario 16-ąją prilygino saulei, kitaip nušvietusiai mūsų gyvenimą. Geraširdė sidabrinių plaukų lietuvė, prisikentėjusi dėl brolių ir seserų nepadarytų nusižengimų, tikėjo, kad Vasario 16-osios saulė apšvietusi lietuvių ir jų draugų protus, paskatins būti tolerantiškesniais, kvies gyventi santarvėje, siekti sutelktos visuomenės. Vasario 16-ios saulės šviesoje dar prasmingesni atrodo mūsų nuostabaus himno žodžiai: ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi ir tegu tarp žmonių vienybė žydi.
Galvodamas apie Lietuvos valstybės atkūrimo šventę, apie santarvę, kaip man atrodo, kartais grindžiamą lietuvių kantrybe ir nuolaidžiavimu, apie mūsų nuoširdumą, svetingumą, apie mums svarbius ir brangius įvykius, mintimis nuklystu į praeitį.
Pokariu šią prasmingą ir svarbią šventę mano tėvams buvo gal kiek lengviau, negu kitiems, švęsti, nes dvi šventės – Vasario 16-oji ir tėčio gimimo diena ėjo pagrečiui. Švęsdavo Vasario 16-tą abi šventes kartu. Žinoma, reikėjo saugotis. Tada buvo tokių smalsių žmonių, kurie domėjosi, galima sakyti, viskuo. Sužinoję, švenčiam gimtadienį, atstodavo.
Motina labai pasistengdavo. Nors kuklus, bet visada būdavo padengtas šventinis stalas, ant kurio, prisimenu, visada būdavo labai skanus mamos iškeptas obuolių pyragas ir kepti obuoliai, tokie dideli, burnoje savaime tirpstantys. Svečiai girdavo kepinius ir labai skaniai mamos išvirtą ąžuolo gylių kavą. Man kavos, žinoma, neduodavo, bet saldumynų prisikirsdavau. Taip būdavo švenčiamos šventės, kurių metu šiaip jau prie stalo sėdėdavau ant tėčio kelių arba šalimais, nes manęs dar iš po stalo nesimatė. Tuokart visas stalas buvo svečių apsėstas, tai mane su saldumynais mama įtaisė lovoje prie šilto mūrelio. Ką kalbėjo prie stalo, nežinau, bet atsimenu, kaip ant stalo atsirado trijų spalvų platoka juosta ir visi sustoję giedojo. O kai susėdo, tada šeimininkas pastatė butelaitį, vienas kitas svečias išsitraukė pusbonkį. Girdėjau, kaip sveikino tėtį su dviguba švente.
Staiga išgąsdino smarkus beldimas į duris. Kaip kokių patrakėlių daužymas ir reikalavimas tuoj pat atidaryti! Kažkas per langą pamatė: milicija, kareiviai. Mama tą gražią juostą nuo stalo pastvėrė ir pakišo po mano apatinukais. Peržegnojo ir liepė tylėti. Trobon įvirtę vyrai buvo ginkluoti ir pikti. Kažko suaugusius klausė, reikalavo, ieškojo. Ir už šventųjų paveikslų, ir visuose užkaboriuose žiūrėjo. Mane iš lovos išvertė, nes lovą apvertė, purtė čiužinį. Mama sugriebė mane į glėbį, maldavo karininko negąsdinti vaiko. Girdėjau, kaip žmonės kareiviams aiškino, jog švenčia Juozo gimtadienį. Kai kas gavo su ginklo buože per kuprą. Įsivyravo tyla. Pareikalavo tėčio paso, kurį kažkodėl rajono centre buvo pasilikęs valdininkas. Visiems įsakė skirstytis, o tėtį užlaužtomis rankomis, mamai verkiant, aimanuojant, maldaujant ir klykiant, ištempė į lauką. Išeidamas karininkas nurinko butelius nuo vaišių stalo ir mamą nuramino: tėčio nesušaudys, tik patikrins ar tikrai jo gimtadienis.
Svečiai skirstėsi. Mama paėmė mane šildžiusią ir mano krūtinės sušildytą gražią trispalvę platoką juostą ir mane pabučiavo. Juostą paėmė teta, pasakiusi, kad žino kam ją reikia perduoti.
Tėtis grįžo po kelių dienų. Mama atsiduso: vajėzau, koks sumenkęs. Gal ne visai. Mane paėmė savo tvirtomis rankomis, ūžčiojo, mėtė į viršų ir juokėsi. Aš netvėriau džiaugsmu ir begaliniu pasitenkinimu. Ilgai žiūrėjusi, tylėjusi sujuko ir mama.
Po viso to tėtis ilgai nebešventė savo gimimo dienos. Su svečiais nebešventė, nes, sako, vienas svečias... Ką gali žinoti, šešėlių visur pasitaiko. Jie nublanksta prieš trispalvę, kurios spalvos žaižaravo ir degė ant šventinio stalo ir mūsų akyse. Trispalvę ir aš buvau nupiešęs. Tėtis ją padėjo garbingiausioje vietoje... Ir žymiai vėliau šnervės kutindavo šventinio obuolių pyrago kvapnumas... Ir dar vėliau, kai tokį pyragą jau kepė žmona. Ir visada su mumis buvo pakili nuotaika, saulėti prisiminimai. Vasario 16-oji. Tai nebuvo paprasta, bet jos saulės šviesa ir žmonių ryžtas...
Net nenumaniau, kad taip didžiuosiuosi savo tėvais, sugebėjusiais mums, vaikams, paradyti Didžiosios šventės esmę – jos šviesą ir šilumą. Mus supusią Meilę. Savo sūnui didžiuodamasis pasakiau: mes Saulės vaikai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
