VISUOMENĖ
04 18. Požiūriai (2 dalis)
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Net XX amžiaus pradžioje žinoma daug atvejų, kai kitataučių sufanatinti savo šeimoje dar lietuviškai kalbantys žmonės būdavo įveliami į tarpusavio rietenas. Aptalžę kaimynus, palaikydami lenkišką idėją, lietuvių palikuonys eidavo į katalikų bažnyčias lietuviškai besimeldžiančių gentainių mušti. Prisigrobę lietuvių žemių lenkų dvarponiai sutikdavo finansuoti naujai statomas bažnyčias su sąlyga, jei dvasinė vyresnybė panaikins pastatytose bažnyčiose lietuviškas pamaldas. Ar apie tai žino dabartiniai stambieji žemgrobiai, atsiprašau, žemvaldžiai, nesutardami su smulkiaisiais ūkininkais dėl būtinų prekybos žeme saugiklių. Gal pakaks, sakau, ponai, parceliuoti Tėvynės žemę, gal užtenka to, kad negailestingas likimas parceliuoja lietuvių genofondą.
Dėl lietuvių pasipriešinimo priespaudai, šiame krašte veikė pagrindinės caro Vakarų krašto represinės įstaigos. Nuo Želigovskio laikų į Rytų Lietuvos žemes plūdo lenkai. Mano duomenimis kolonistų atvyko apie kelias dešimtis tūkstančių, jų didžioji dalis po karo repatrijavo. Atskira kalba apie Armijos Krajovos žmogžudžius Lietuvoje, Lenkijoje jie tokiais nelaikomi, gal todėl mūsų teisėtvarka užsimerkia – negalima pyktis su nemaža kaimyne. Prievartinės, priverstinės ir skatinamos natūralios polonizacijos pasekmės Rytų Lietuvai klaikios. Literatūroje dar apibudinama – pražūtingos.
Jau būdamas studentas lankiausi Gudijoje. Kaimuose matėm tada mums sunkiai suprantamą vaizdą: seneliai lietuviai, tėvai – kaip kas, vaikaičiai jau gudai ar rusai. Lietuvių šeimoje gimus vaikui, tėvai buvo verčiami ji užrašyti gudu ar rusu, antraip tėvų laukė pirmiausia ekonominės sankcijos. Kai kurie tėvai, norėdami lietuviu išsaugoti savo vaiką, jį išleisdavo mokytis mokykloje į Vilnių, už tai mokėdavo įvairias, daugiausia pinigines, baudas. Mokslinėje literatūroje matome tų pasekmių kraupų vaizdą atspindinčią statistiką.
Dabar suprantate visaginiečio studento ironiją dėl lenkų – šiuose kraštuose iki pat Augustavo kanalo abejotina ar yra tikrųjų lenkų, o gal tik sulenkinti sufanatinti lietuvių palikuonys, kurie dažnai literatūroje įvairiai pavadinami. Dar ir mokantys šiek tiek lietuviškai jau susvetimėja. Pavadinti lietuviais, kai kurie iš jų įsižeidžia. Ypač save pabrėžtinai vadinantys lenkais, nors ir nemokantys pakenčiamai lenkiškai kalbėti. Tiesa, ne visi pasidavė prievartinei laiko dvasiai. Negalima to nematyti. Kai kurie atsigręžia į savo šaknis, atlietuvina pavardes, greitai išmoksta lietuviškai kalbėti. Apie tai rašė akademikas ir kiti mokslo žmonės. Nieko nenoriu įžeisti, man visi Lietuvos žmonės svarbūs. Jeigu kam patinka, tebūnie kaip jie nori. Tik kartais būna skaudu. Viename kaime, kaip pasiūlė svetingi šeimininkai, apsilankėme senųjų lietuvių sodyboje. Ten niekas lietuviškai nekalbėjo. Aš pasakiau šeimininko sūnui, kad jie juk žino esantys lietuviai, tai kodėl nekalba lietuviškai. Atsakymas, dar ir dabar prisiminus, šokiruoja: jei aš juos įžeidinėsiu, neteksiu dantų.
Žmonės (1)
Iš Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos doc. dr. Lidijos Šabajevaitės prisiminimų:
„Uždarius laisvą įvažiavimą į Kuršių neriją, atvykstančias ekskursijas pradėjo lydėti gidai. Klaipėdos turizmo biuras neturėjo tiek darbuotojų, kad išsiverstų be pagalbininkų. Jiems pagelbėjome mes – Vilniaus valstybinio universiteto istorikai. Ekskursantai buvo supažindinami apskritai su Lietuvos ir konkrečiai su Neringos istorija, parodomos nerijos gyvenvietės ir gražiausios vietos. Ekskursijos maršrutas baigdavosi Nidoje ties garsiojo vokiečių rašytojo Tomo Mano namu, kuriame buvo įkurta kukli muziejinė ekspozicija. Algirdas pasakojimą apie Nidą mėgdavo baigti vieno mokslininko žodžiais: „Lietuva turi Nidą ir Čiurlionį – tai labai daug“. Vesdamas ekskursijas grupėms iš Latvijos, jis frazę papildydavo: „Lietuva turi Nidą, Čiurlionį ir mus – tai labai daug“. Vienam kitakalbiam ekskursantui pasipiktinus tokia baisia nacionalistine mintimi, Algirdas vos išvengė nemalonumų. Reikėjo labai galvoti, ką sakyti ir ko nesakyti rusakalbiams iš Kaliningrado srities ar kitų vietų. Pasitaikydavo atvejų, kai rusų ekskursantai atsisakydavo įeiti į Tomo Mano namą, nepakęsdami vokiečio Tomo Mano vardo gal ne dėl jo kūrybos, o dėl neapykantos visiems vokiečiams, atsiradusios karo metais.“
Nieko nepadarysi, neapykanta – žmonėms būdingas dalykas. Tada žmonės dar labiau išdykauja. Ypač vyrai. Na, ne ta prasme, jeigu išdykaujame ypač po barnio susitaikę su žmonomis. Išdykavimas išdykavimui nelygu. Nebūtų išdykusių vyrų, nebūtų ir karų.
Mes, Vilniaus valstybinio universiteto absolventai, gavome tarybinės armijos karininko laipsnį. Retkarčiais buvome apmokomi Pabradės poligone, juk turėjome mokėti gintis nuo agresyviųjų amerikiečių tik ir tykančių, kaip čia mus pavergti ar net sunaikinti. Laisvu metu nukakome į Pabradę. Jos šiaurrytinėje dalyje buvo apleistos Pirmojo pasaulinio karo kapinaitės, kurias priminė išvartyti paminklai. Matau, karininkai šlapinasi ant išmėtytų antkapių. Vargšai, miestelyje prisisprogo alaus, o nerado kur atlikti šį gamtos reikalą. Pamiškėje, jų supratimu, kapinaitės pats tas tokiam reikalui. Nieko nepadarysi, gal jau nebeiškentė kelis ar keliolika metrų į mišką paėjėti. Nors jie man nebuvo pavaldūs. bet aš buvau už juos aukštesnio karinio laipsnio, todėl sušukau: „Busurmonai, ką darote, ten palaidoti žmonės“. Per garsų juoką išgirdau atsakymą brolių kalba: „Čia pastaipę vokiečiai“.
Žmonės (2)
Žinote, rašyti apie subtilius dalykus nelengva, nes, pabrėžiu, nieko nenoriu įžeisti. Aš tik naudojuosi paviešinta informacija, parodančia požiūrių įvairovę.
Istorinis lūžis. Rinkimai ir tikėjimas: Maskvai ištikimi „platformininkai“, jiems nepritariančiu sniečkiečius bandė kaltinti abejingumu, politiniu nenuovokumu. Kitaip manantis, kritiškai į Maskvą žiūrintis žmogus rašė: „Sunku su tuo sutikti. Jau vien tik tai, kad sniečkiečiams nebuvo pasirinkimo, nedaro garbės miestui. Be to, paslaptimi apgaubtas ir vyskupo Antonijaus iškėlimas į kitą vyskupiją. O tai labai papiktino nemažą dalį rinkėjų“.
Rašydamas knygą, surinkau įdomios medžiagos, iš kurios matosi. kad vyskupas Antonijus stačiatikių buvo gerbiamas žmogus, pasižymėjęs pakantumu ir išmintingumu. Neabejoju, kad jis būtų buvęs išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. To neatsitiko, Maskva jį perkėlė į Rusiją. Perkėlimo paslaptingumo skraistę galima truputį praskleisti: stačiatikių vyskupas buvo pakantus kitų tautybių ir tikėjimų žmonėms.
Praėjus kuriam laikui Vilniaus dienraštis parašė, jog naujojo stačiatikių vyskupo manymu, rusakalbis stačiatikis, jeigu kalbės lietuviškai, tai bus – „nei žuvis, nei mėsa“. Tai, va, ne juokas, kaip bus. O aš, žiūrėdamas iš savo varpinės, kartais vyresniems visaginiečiams papriekaištaudavau ir papriekaištauju, kad jie nekalba valstybine kalba, kuria galima bendrauti su visa Lietuva. Bet kai pasižiūri iš kitos varpinės, išeitų, kad aš kusiju tikinčiuosius visaginiečius neklausyti vyskupo, bet aš tikrai to nenoriu.
Per rinkimus į Visagino savivaldą, vienas vietinis verslininkas garsinosi sieksiąs mero posto. Vietinėje televizijos laidoje žmogus jaudinosi, kad net savo vardą pamiršo ir vos nepasakė kito, laiku susizgribo ir pasitaisė. O kalbėjo įprasta rusų kalba, lietuviškai nemoka. Lietuvių kalbos nemokėjimas nesąs kliuvinys užimti mero kėdę. Girdėjau ne tik iš jo. Jeigu, pavyzdžiui, Vilniuje kas nors norės pabendrauti su Visagino meru, kad ir parlamentarai. tai turės išmokti rusiškai. Blogiausiu atveju, Seimas ar ministerijos galės samdytis vertėjus. Visagino savivaldybės tarybos narys, irgi nemokantis lietuviškai (už tai jo vaikas, kurį teko mokinti, lietuviškai kalba taip, kad neatskirsi nuo lietuviuko), tarybos posėdžio metu pareiškė, jog nuvažiavus į Vilnių, kad ir į ministeriją tvarkyti reikalų, lietuvių kalbos nereikia, o reikia būti pilnomis kišenėmis (tarybos posėdžių audio įrašai saugojami savivaldybės archyve).
Tai kad dabar jaunieji visaginiečiai, bent jau didžioji dalis, kalba lietuviškai, nereikėtų susieti su tuo faktu, kad vėl pasikeitė stačiatikių vyskupas. Laikas eina, o žmonės savo galvas turi ant pečių.
Dabar Visagine 40.5 procentų stačiatikių ir beveik 28 procentai katalikų. Kai kam gali kilti neaiškumų dėl katalikų procentų paskaičiavimo, nes lietuvių gyvena 15,88 proc., bet dar gyvena 9,13 proc. lenkų. Kiti katalikai dar kitų tautybių. Pasakysiu, kad visaginiečiai patenkinti, kad mūsų gerbiamas Visagino šv. apaštalo Pauliaus parapijos kunigas Vidmantas Rudokas su tikinčiaisiais nuoširdžiai bendrauja, atskiromis valandomis su jais meldžiasi lietuviškai, lenkiškai, rusiškai.
Pas mus gyvena nemažai sentikių, musulmonų ir kitų konfesijų žmonių.
Pabrėžtina, kad lygiai tiek, kiek katalikų, Visagine gyvena ir ateistų. Ir, žinote, niekas labai neišdykauja, kaip nors ypatingai neštukavoja, nešelmavoja. Tiesa, kartais statybininkė, pakeitusi plytą rašikliu ir virtusi žurnaliste, pašposija, dar kartais koks anonimas įdomią aplikaciją sugalvoja – ir viskas. Anksčiau tai turėjome porą leidinių, bet kad jie, be pasigyrimų ir nuspėjamų pakvailiojimų, niekuo lyg ir nepasireiškė, nepastebimai užgeso ir, atrodo, miestiečiai to net nepastebėjo, neįvertino kokio turto neteko. Gal ir nuobodoka, lyginant su kitais panašaus dydžio šalies miestais, bet mes nesiskundžiame. Galime džiaugtis, kad visi esame vieni kitiems pakantūs, sugyvename draugiškai, nosių negūriname, nebent vėlai kokioje pavartėje išsverdėjęs narkomanas išgąsdina vėlyvą praeivį, ir vėl ramu. Tiesa, kartais stačiatikiai mane per dantį patraukia: ar žinai, kas dedasi tavo Vilniuje tarp pačių katalikų? Žinoma, žinau. Na, žinau tik tiek, kiek pagarsina žiniasklaida.
Žmonės (3)
O žiniasklaida pagarsino, kad lenkų katalikai iš lietuvių katalikų nugvelbė šventą paveikslą. Kabojo sau bažnyčioje paveikslas, sako, ne tik šventas, bet ir labai brangus, tikintieji meldėsi, o vieną rytą atėjo ir jau neberado. Lietuviai susirūpino, gal jiems pagailo, kad ir lenkai pasimels, nes tie tai į lietuvių bažnyčias neina, nežinau, nors, tiesą pasakius, jei esi praktikuojantis katalikas, tai užeik į bet kurią bažnyčią ir melskis. Vilniaus lenkai su lietuviais manė kitaip, todėl ir nesusitarė. Tada lietuviai pasiskundė Šventajam sostui. Viešėdamas Lietuvoje Šventasis tėvas paprašė lenkų dvasininkų sugrąžinti šventą paveikslą. Na, atrodo jei prašo visame pasaulyje pripažintas autoritetas, pats Jonas Paulius II, tai problema išspęsta. Taip daugelis manė, pamiršę jog reikalas susijęs su Vilniaus lenkais. Taigi.
Tikrai nepažeminsiu Jo Šventenybės, pasakęs, kad ne tik jis, bet kai kas ir už jį aukščiau, neįtinka Vilnijos lenkams. Nesantaikos obuoliu tampa rašymas lietuvių raidėmis. Jau buvo nušviesta, kad tai neprieštarauja nei Europos Sąjungos, nei Lietuvos įstatymai, net Dievo sūnus ir visi šventieji žaibais nesitranko, dėl jų vardų rašymo lietuvių kalba, ir nesignievoja, kad ne aramėjiškai rašome. Lenkai irgi ne aramėjiškai rašo, tik naudoja dalį kitokių rašmenų, todėl lietuviškos raidės jiems netinka. Lenkai nenori lietuviškų rašmenų, ne, ne Lenkijoje, o pačioje Lietuvoje nenori, štai kur šuo pakastas. Stebėkis nesistebėjęs: kas tinka Dievo sūnui ir visiems šventiesiems, tas netinka Vilnijos lenkams.
Vienus juokas ima, kitų ne, matant mūsų premjerą ir ministrus stengiantis lenkams įtikti. Atrodo, tiesiog be muilo įlis į vieną vietą. Sakykite, kaip šitie, kai kurių kitataučių sakymu, niekingi litvinai, Vilnijos lenkams gali įtikti, jeigu Dievo sūnus su visais šventaisiais ir popiežius, beje, lenkas, tik turintis lietuviškų šaknų, neįtiko. Ką jūs čia įsivaizduojate, kas esą, nebent geriau pamįslykite ar po kitų rinkimų neatsidursite istorijos šiukšlyne ir tada lenkai neišgelbės. Žinoma, galite dar kurį laiką lenkams papataikauti: pratęskite kitakalbėse mokyklose lietuvių kalbos neišmokymo ir su tuo susijusius reikalus iki tūkstantmečio pabaigos, nes, kas gerbia Lietuvą ir lietuvius, ir neturi okupacinių, kolonijinių užmačių, ar nenori būti tų užmačių įgyvendinimo įrankiais, tas netrunka išmokti gyvenamos šalies kalbą, ir su šalies piliečiais sugyvena draugiškai, o kas ne – niekada neišmoks ir nemokės, nors jūs ir iš kelių skūrų, kaip kokios gyvatės, išsinertumėte.
Tiesa, manau, gali mūsų valdžios vyrai lenkams įtikti: privalo Rytų Lietuvą atiduoti Lenkijai. Suprantama, čia gyvenantys lietuviai nesutiks, tai pirmiausia mokymą organizuokite taip, kaip Želigovskio laikais: pas lietuviukus įeina lietuviškai nemokantis lenkų mokytojas ir vaikai kiekvieną dieną valandą ar daugiau kaip papūgėlės kala nesuprasdami: aš mažas lenkas, aš mažas lenkas, aš mažas lenkas... Aš didelis lietuvis ir jau už valdančią koaliciją tikrai nebalsuosiu. Manau, nebalsuosiu ne tik aš.
Žmones, ne tik lietuvius, stebina kai kurių politikų nesiorientavimas ornitologijoje: jie, kaip mažvaikiai, pasimetę tarp rudojo erelio, baltojo erelio ir dvigalvio erelio. Visi šie ereliai šlovino imperijas, kraujyje skandino lietuvius, nors lietuviai jiems visuose naujųjų amžių karuose buvo ne tik patrankų mėsa, o pokariuose ir jų valstybių reprodukcinė žaliava. O mūsų politikai vis neišsirenka prie kurio iš jų šlietis. Negi taip sunku suprasti, kad XXI amžiuje reikia būti patiems savimi, negi neužtenka proto suvokti, arba, sakau, gal svetimi dideli pinigai išveda iš tiesos ir doros kelio. Norisi tikėti, kad mūsų politikai gal vis dėlto išdrįs geriau pasirūpinti savuoju šuoliuojančiu didžiavyriu: kad jis būtų sveikas ir jo kalavijas neatšipęs, o žirgas pašertas ir pagirdytas.
Žmonės (4)
O jau mūsų žiniasklaida, sakau, visai nupeipo. Tikrų tikriausiai. Anądien pranešė, kad Algirdas gegužėje Voldemarą iš valdančios koalicijos išmes kaip musę iš barščių. Reikia gi tokio nesiorientavimo paprasčiausiuose dalykuose: tai Voldemaras Algirdą ištrenks. Laisvai. Jeigu panorės. Nors pažiūrėjus iš kitos pusės, Voldemaras ne kvailys, kam jam premjero postas. Iki gegužės savo pasieks ir eis toliau tvarkyti lenkų autonomijos, o paskui ir atsiskyrimo nuo Lietuvos, reikalų. O prisivirusį neskanios košės Algirdą paliks su žemaičiais ruokuotis. Žemaičiai nesileis mulkinami, užtenka juos už nosies vedžioti. Autonomija – tai jau iš karto, ir ne kitaip, paskui visi žemaičiuosime, taip, žemaičiuosime; kuo prastesnė žemaičių kalba už lenkų? Tikrai ne prastesnė. Lenkiškai moku, patikėkite, žinau – nė kiek neprastesnė.
Kai žemaičiai premjerui su Seimo pirmininke nušluostys nosį, štai tada jau aš su visaginiečiais į politinę avansceną išlysiu: kuo rusai prastesni už lenkus?! Teisme prisiekęs paliudysiu: neblogesni, ne, tikrai, patikėkite. Pamėginkit tik mus diskriminuoti! Aš visiems sakysiu, kad jūs, Vilniaus apsirijėliai, dar žagsėsite: praėdę, nesakysiu, kad pragėrę ir prapaleistuvavę, mūsų pensijas ir jų kasmetinį indeksavimą, jūs politiniai iškrypėliai, gėdingai išduodantys lietuvybę, niekingi tautos netikėliai, taip aš sušuksiu prie rūmų, pastatytų buvusiame Jaunimo stadione. Manau, kad man daug kas pritars. Manęs negalės suimti, nes iš televizijos žinome, kad Lietuvoje tik keturi sąžiningi teisėjai, jie neturės laiko su manimi terliotis, o korumpuotų sukčių klanas, taip, iki nagų juodimo korumpuotų, nes aš tikiu, ką teigia buvusi teisėja, ji tai jau tiksliai žino, taigi ta šutvė bijos apsijuokti ir senjorų orumą žeminančių menkystų tikrai negins, tai drąsiai ir išklosiu. Va, kaip aš kalbėsiu. Nepamirškite, už lenktų nugarų tik kažkoks lyg ir lietuviškų šaknų nuo Kavoliškio berniokas ar panaši atžala, vis tiek galima sakyti mano kaimo kraujo brolis. Matote, aš irgi ten gimęs, galiu parodyti gimimo liudijimą. Tiesa, pase gimimo vieta įrašyta Rokiškis, gal todėl, kad Rakiškia raudanaj bažnytėlaj krikštytas ir na Kavališkia runku pasiekiamas. Tai ir sakau: ne stipruolis, mano kraštietis. O štai už mūsų pečių bus pats Vladimiras. Manau ir kniazius, kniaginia ir dar kas nors mus palaikys, nes per rinkimus tai jiems atidavėm daugiausia balsų, negu kitiems, te pabando nepalaikyti. Suprantat, matomi du nesulyginami dydžiai. Aš jau matau mūsų pergalę. Ir mūsuose turėsime vėl naują valstybinę kalbą, ir autonomiją turėsime. Pasieksime absoliutų europinį demokratiškumą: ir karaimų, ir totorių, ir kitų tikrai nepamiršime. Įsivesime pusšimtį valstybinių kalbų. Pati Šveicarija mums pavydės. Europoje, o gal ir visame pasaulyje, giriamą mūsų brangiąją šalį imsime pertvarkyti. Ne, ne kantonais, o autonominėmis grafystėmis, na, gal net kniazystėmis. Visagine buvau sutikęs kurdą, o tai pats tikriausias tautinių mažumų atstovas. Pas mus kol kas tolkovai ir nepaaiškinama, kas yra tautinės mažumos ir tautinės bendrijos. Pasirodo, Lietuvoje dar niekas jo nuomonės neklausė. Mes visus išklausysime. Tęsdami tradiciją ir pataikavimą – įsiteikdami tautinėms bendrijoms, ir tautinėms mažumoms, ir Voldemarui, ir Viktorui, ir Vladimirui, ir dar dabar neprisimenu kam, suprantate, visiems visiems, gal net atsisakysime Lietuvos vardo, nes tai egoistiškai lietuviška ir nesuderinama su kai kurių mūsų šalies piliečių nacionaliniais jausmais, tikriausia net juos įžeidžia, ir į tai būtinai atsižvelgsime. Privalu atsižvelgti. Kursime Lietlenkbelrusijos Federaciją. O kodėl gi ne – Litbelą jau turėjome. O jeigu dar bus panašios orientacijos (Petrai, nekibk, aš visai apie kitą orientaciją kalbu) Seimas išrinktas, tai mes apskritai skelbsime atskirą Socialiai Demokratišką Atominę Respubliką. Dabar mūsų vyrai dar nuo alkoholio ne visi ir ne visai iš klumpių išvirsta, bet tada, juk dar gausime Vladimiro fantastinę finansinę injekciją, reikės pilniavoti, kad jie nuo alkoholio ir iš juoko nepasprogtų.
Tik nemanau, kad bus juokinga Algirdui su Loreta.
Ekstrasensai
Išmintingasis Konfucijus, išmanydamas apie tvarką valstybėje ir jos siekdamas, sakė, kad gyventi permainų laikotarpiu galima palinkėti nebent priešams. Nelengva, bet žmonės gyvena ir išgyvena.
Maskvos Arbatas kunkuliuoja. Štai viena žmonių grupė su raudona vėliava. Ten toliau kita, su baltai mėlynai raudona vėliava. Ugningos kalbos su pagrūmojimais kumščiais į vieni kitų pusę. Aplink pilna milicijos, šmirinėja įtartini tipai.
Susitinku braliuką latvį. Jis buvo, kai mes Čistyje prudy bulvare diskutavome su priešingos stovyklos odioziniu vadinamu Volfovičiumi. Mes nė prie vienu neišliejome, nė vieni mūsų nenuvarė. Atvirkščiai, kvietė prisijungti. Vienas toks, tikras ekstrasensas, išgirdęs braliuko akcentą, išpranašavo, kad pribaltų greitai nebus. Nežinau kodėl, gal Baltiją nusausins, nepasakė. Žiūrim, Volfovičius jau čia, jis visur suspėja. Mes jam esam kaip kokie broliai virtualioj erdvėj, nes nei latvių, nei lietuvių nesą. Mes sakom, kad esame. O jis sako, kad ne. Besiklausydami, nebelabai susigaudome, ar mes nežinome, kad esame, ar kas esame. Aiškėja, kad latvių tikrai nėra, o tik suvokietinti slavai. Nėra ir lietuvių, tik sulenkinti slavai. Sakau, lenkai taip pat slavai, tik vakarų slavai. Mane apšvietė, lenkai ne tikri slavai, nes katalikybės sužaloti. Bet kai juos rudasis erelis savo tvirtais nagais skaudžiai suims už vienos vietos (Volfovičius be skrupulų įvardijo ir parodė kokia ta vieta), tai apipešiotas baltasis erelis, kudakuodamas kaip gaidelis, atskris prie dvigalvio erelio kojų.
Buvau primiršęs tą permainų laikų nutikimą. Bet štai, praėjus beveik dviem dešimtmečiams Visagine išėjo laikraštis nepretenzingu „Provincijos“ pavadinimu. Kaip pas mus priimta – rusiškas su lietuvišku pavadinimu. Ten dar gražiau išaiškinta, kad tikrai nėra lietuvių. Sakau, gal nors kokių mišrūnų, bet vis tiek yra. Aš prisiminiau žirgus: yra grynaveislių žemaitukų, yra mišrūnų. Žirgų yra, lietuvių nėra. Čia viskas esą taip susimaišę, susipynę, susikratę, susibalamutiję, kad, anot dabartinių Rusijos diplomatų, ką girdėjome iš paskelbtų jų pokalbių garso įrašų, tik mėšlas ir daugiau nieko. Nesistebėkim, tokių idėjų perimamumas žinomas ne nuo Arbato, o nuo panslavizmo atsiradimo.
Aš irgi įkišau savo trigrašį: ir slavų nėra, bent jau rytų slavų, ir rusų nėra. Kai Aukso Orda užtvindė žinomas platumas, vyrai ir berniukai buvo išžudyti. Kelius šimtmečius moterys gimdė užkariautojų, pavergėjų vaikus. O kur dar turkai, švedai, prancūzai, totoriai, lenkai, lietuviai... Jie taip pat sveiki vyrai buvo ir labai mėgo išdykauti.
Dabartiniais naujaisiais metodais buvusioje Manžau Go ir Korėjoje surasta apie 200 Čingischano palikuonių. Šiuolaikinės Rusijos teritorijoje ir tiek slavų palikuonių nesurasite. Maža to, tęsiau, Kinija atlieka tyrimus ir greitai visa teritorija iki Uralo ir gal net už jo, link Maskvos, bus paskelbta nuo neatmenamų laikų kinų gyvenama. Turkai, totoriai, suomiai, estai, latviai, kazachai ir kiti atsiims savo žemes. Kijevas tikrai atsiims Rusios pavadinimą. Ar jau įsivaizduojate, kas lieka? Mažulytė Maskolija...
Matyt, gerai išaiškinau, daugiau straipsnių apie pradangintus lietuvius nebeužtikau.
Oi, dar yra politinių ekstrasensų, rizikuodamas pakliūti į jų nemalonę, drįsiu sakyti netikrų pranašų ar tiesiog politinių šarlatanų ir visokio politinio plauko iškrypėlių, iš kai kurių net Lietuvos valstybiniai apdovanojimai atimami, bet visų čia gi neišvardinsi. Tačiau dar su vienu nutikimu vis tiek noriu jus supažindinti.
Gedimino kalno papėdėje susitikau miesto svečią, kaip jis prisistatė, slavą, lietuvių kalbos mokytoją. Natūralu, kad lankosi Lietuvoje. Sakyčiau pagirtina, kad kitatautis domisi viena seniausių indoeuropiečių kalbų. Išsikalbėjome. Besišnekant jaučiu kylantį pašnekovo nepasitenkinimą, išsiliejusį priekaištais: kam panaikinote rusiškus pavadinimus, kam paniekinote armijos generolą, kam iškėlėte nekaltą Sergejevičiaus paminklą, kam... Puoliau teisintis: čia Sergejevičius niekad nesilankė. Buvo jo giminaitis, tai Markučiuose yra muziejus, ten viskas aiškiai nušviesta. Po to pats pereinu į puolimą: Didysis Lietuvos kunigaikštis (reikėtų vadinti – karalius, nes toks ir buvo. Dabar Lietuvos valdovą , mūsų vadinamą didžiuoju kunigaikščiu, vakariečiai supranta kaip kito, dar galingesnio, vasalą) Algirdas net tris kartus buvo Maskvoje, daužė ir degino miestą, turėtumėte žinoti. Esu skersai ir išilgai išvažinėjęs Maskvą, galima sakyti, beveik išvaikščiojęs, ir niekur neradau paminklo Algirdui.
Pašnekovas išraudo ir primerkė akis: štai kada aš parodęs savo tikrąjį nacionalisto veidą, atsisakąs internacionalizmo (Vsia zemlia načinajatsia s Kremlia-visa žemė prasideda nuo Kremliaus) ir esąs kažkokio kunigaikščio Algirdo pasekėjas, ginu Algirdą todėl, kad jis mano vardu pakrikštytas... Na, galėjo pridurti: derėdamasis dėl Lietuvos krikšto, Algirdas iškėlė politinę etninių lietuvių žemių susigrąžinimo ir rusų žemių pajungimo Lietuvai programą. Tiek jau to: jeigu tą ne visi lietuviai žino, tai ko norėti iš slavo. Na, o dėl sekimo kunigaikščiu, tai gal nelabai: Algirdas turėjo dvidešimt vieną vaiką, o aš jų teturiu dešimt kartų mažiau ir jokio miesto dar nesudeginau. Pokalbio įkarštyje aš net pamiršau, ar Algirdas buvo krikštytas, nes atsivėrė tokios mano Lietuvos istorijos spragos, tiesiog baisios smegduobės. Net nebuvau pamanęs, kad Gedimino dvare buvo aiškiaregis krivis, galima įvardyti lietuvių pranašas dar vienas Nostradamas, kuris sugebėjo įžvelgti, kad po maždaug septynių šimtų metų šiaurės Aukštaitijoje gims berniukas, kuriam tėvai duos Algirdo vardą, o tas vardas patiks galingajam Gediminui ir jis mano vardu pavadins savo sūnų.
Štai, pasirodo, kodėl aš seniai jaučiau tamprų ryšį su Gediminaičiais, galima sakyti, kartais net bendraudavau, manyje slypi kažkas vangeliško, o gal kriviško, ką aš žinau, savo ekstrasensorinių galių, ypatingų transcedentinių sugebėjimų dar tiksliai negaliu apibudinti. Ypač kai pagalvoju apie Lietuvos parlamentą, tai galvoje viskas susimaišo, susipina, matau daugybę nei šiokių, nei tokių vizijų. Siaubas. Su parlamentu susijusią vieną savo košmarišką pranašystę išguldysiu šio rašinio paskutinio sakinio paskutiniais keliais žodžiais.
Negaila? Nebaugu?
Prie šito ežero, kur dabar aš stoviu, greta atominių radioaktyvių atliekų kapinyno, tada, 1913 m., mūsų laisvės dainius Maironis rašė:
Kame pažvelgsi akimi,
Aplinkui žmonės svetimi,
Taip liūdna vien vienam.
Liūdnoka, tikrai, ir ne tau vienam, dainiau, liūdna ir man, ir dar kai kam.
Išmanantys Šiaurės Rytų Lietuvos vietovių istoriją Lietuvos ežerų tėvą Drūkšių ežerą, dar įvardintą Mažąja Baltija, vadina lietuvybės veidrodžiu. Nuo seno ežero gelmės ir salos vadinamos lietuviškais vardais: Beržine, Džiaugiške, Gimbe, Meškine, Liepine, Pupine, Žilvytine. Iš ežero išteka lakštingalų upelė Drūkšė, o įteka trys dievupės: Gulbė, Smalva, Riča. Didingą, rūsčią ir dramatišką lietuvybės išsaugojimo praeitį mena aplinkiniai Galalaukių, Dysnos, Vosiūnų kaimai. Bet tokių kaimų jau reta. Nors B. Kviklio tyrinėjimai rodo, kad dar prieš šimtmetį dabar nelietuviški kaimai, gyvenvietės buvo ištisai lietuviškos... Kam dabar tai svarbu, iškilusis mūsų dainiau.
Vietos, kuriose neseniai kalbėjom lietuviškai, dabar lietuviškai nebesusikalbėsi. Ir ne tik prie ežero. Prieš kurį laiką turėjau reikalų vienoje Rytų Lietuvos kultūros reikalais besirūpinančioje įstaigoje. Žinojau, kad ji įsikūrusi viename pastate prie Kalvarijų turgaus su Vilniaus rajono savivaldybės administracija. Beskubėdamas, nepasidomėjau kuriame ji aukšte, tad pasiekęs antrąjį, užėjau į vieną kabinetą pasiteirauti. Manęs lietuviškai nesuprato, o kad nekalbėjau lenkiškai, išėjau lyg musę kandęs. Trečiojo aukšto kabinete sėdėjo vyras. Galvojau, pasisekė, tai ne ta simpatiška moteriškaitė, kažką lenkiškai panosėje sumurmėjusi. Mane išklausė ir lenkiškai perklausė, ko aš noriu. Vyriškio akys, pradžioj buvę tokios nekaltos, tiesiog kaip jų politinio lyderio, pradėjo taip niauktis, kad aš nedelsdamas pasiekiau viršutinį aukštą. O, pasirodo, man čia ir reikėjo.
Dabar galvoju, kai Algirdas su Loreta ir Voldemaru įteiks vietiniams lenkams-ne lenkams, prašom prabočyt, aš tikrai nežinau, kaip istoriškai teisingai reikėtų juos įvardyti, taigi jiems, jūs suprantate kam, įteiks lenkiškus kozirius, mano supratimu – litevskai polską kortą (juk niekas nedraudžia lenkams turėti ir antrą kortą), tada daug kas čiaudės kaip per gripo epidemiją – pamatys kokie gyviai drumstame vandenyje veisėsi, bent jau taip mane tikino senoliai.
Girdėjau, Ignalinoje buriasi giesmininkų grupė, važiuosianti prie Algirdo palocių ir Loretos palivarko, jiems ir jų šeimoms asmeniškai pagiedoti ir paklausti: Lietuvi, ar tau negaila lietuviškų dainų?
Zarasų ekstrasensas suvis mane nuliūdino: mūsų vaikų vaikai jau Maironį perfrazuotą deklamuos: kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten buvo mūsų Tėvynė, graži Lietuva. Na, tik mažumėlę perfrazuota, gal nieko, ar ne?
Liūdna, o čia, kaip tyčia, visažinė žiniasklaida pranešė, kad Andrių su Arvydu už grotų sodina. Nelabai sukau galvą, bet vis tiek išmįslijau – nėra to blogo, kas neišeitų į gera: vangiai gynė lietuvybę, tegu kurį laiką padūmoja ir padūsauja belangėje. Gal ten, už pačių tvirčiausių grotų, jie tvarką padarys, gal net patį kalėjimą iš Vilniaus centro iškels.
Aišku, jų labai trūks, bet kas be ko. Aš jau mintinai beveik visą partinį sąrašą išmokau. Žinote, jaunystėje daug mokėjau eilėraščių, tai dabar lengviau mokytis ir įsiminti pavardes. Į ką pats neatkreipiu dėmesio, atkreipia mano draugai senjorai. Mūsų nuomone, sąrašuose yra vienas labai iškilus kandidatas. Moterys apie jį nepaliauja čiauškėti: ir simpatiškas, ir išvaizdus, ir elegantiškas. Man tai jis irgi patinka, nes labai gražiai ir taisyklingai lietuviškai kalba, ko nepasakysi apie daugelį seimūnų. Senoliai papildo: ir protingas, ir sąžiningas, ir taktiškas, ir tolerantiškas, ir išmintingas, o jeigu aš netikiu, galįs pas molėtiškius pasitikslinti. Aš tikiu. Žmogus galėtų ir mažiau dorybių turėti, vis tiek būtų tinkamas nors prie žaizdos dėti. Senoliai man jo pavardę uždraudė paviešinti, nes ne šituose, o kituose prezidento rinkimuose jį tikrai išrinksime valstybės vadovu. Todėl nevalia iš anksto atskleisti valstybinę paslaptį. Dabar jis galėtų vadovauti partijai. Dar, tiesa, yra kitas rimtas kandidatas, tokia ponia Irena, bet kad jai, vargšei, kilti aukštyn trukdo į sijoną įsikibęs sūnus. Kol tas susitupės, ji bus tinkama partijos pirmininkui pagalbininkė.
Ir, žinote, tada įvyks stebuklas: Algirdas susitars su molėtiškiu, juos dar palaikys, atrodo, lietuvybei neabejingas Eligijus, gal dar kas iš kokios nors Pelkių ar kitokių partijų prisišlies, ir tada, šita konstitucinė superdauguma, kai treptels koja, tai pačios Varšuvos gatvėse atsiras užrašai dviem kalbom: lietuvių ir kita kalba.
O pakol konstitucinės superdaugumos nėra: liūdna man, gal ir tau, o kodėl – jau žinau. Gerai, kad senoliai optimistai: dideliame Seime esą įvairiausių žmonių ir tiki, kad dauguma jų ne mankurtai, ne žanžuanai, tai suvisais noriu pasidžiaugti mūsų laisvės dainiaus dar vienu posmeliu:
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno.
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia irgi dvasiai atrasi peno.
Taip tai taip, meilė meile... situacija ne iš paprastųjų. Pasakyčiau, lemtingai sudėtinga situacija. Lietuvos legislatyvinės valdžios šulai privalės rinktis: paisyti užsienio svetimų ar vis dėlto savų žmonių interesų, kitaip tariant – rizikuoti užsitraukti Bronisław Maria Karol ir Donald nemalonę, ar pelnyti amžiną lietuvių ainių prakeiksmą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
