VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

04 18. Skautų darbai artėjančių šventų Velykų proga

Ričardas Simonaitis, Justas Arasimavičius,

Benediktas Martinkėnas, Ieva ir Rimgailė Anušauskaitės,

Algimantas Kalinauskas, Rūta Karvelytė ir Violeta Dulinskaitė

Artėjant Šventų Velykų dienai Akademinės Jono Basanavičiaus draugovės skautas Justas Arasimavičius organizavo skautų grupę ir seses skautes iš Alytaus švarinti Vilniaus mieste esančias Kalvarijas, kitaip vadinamas, Kryžiaus keliai aplinką. Būrelis skautų jaunimo ir pagyvenusių skautų nuo 17val. net dvi valandas skyrė švarinti pasirinktų vietovių aplinką. Per dvi valandas skautai surinko net kelioliką maišų įvairaus turinio šiukšlių. Renkant šiukšles galvoj kuždėjo įkyri mintis, kodėl žmonės, t.y. vietiniai Kalvarijų ir Pušyno gatvėse gyvenantys gyventojai nesibodi savo šiukšles mesti čia pat gražiausiose miškeliuose. Kodėl mums, skautams, atvykusiems visai iš kito miesto rajono, net iš Alytaus miesto, turi rūpėti šitos vietos tvarka? Kaip pastebėjom, pro mus bėgantis ( sportuojantis) jaunimas, kuris čia laksto kiekvieną dieną nepastebi netvarkos. Daug to rajono piliečių atėję pasivaikščioti ir pakvėpuoti grynu oru irgi to nepastebi, Jie nepastebi kad kvėpuoja pakankamai užterštu oru, kadangi čia pat gulinčios, beveik prieš metus laiko išmestos konservų dėžutės, buteliai, plastmasė ir puvantys maisto produktai, kažkodėl jie nepastebi.  Keistai atrodė santykis tarp sportuojančių, puvančių šiukšlių ir visai šalia naujai besipuikuojančių kotedžų, kurių gyventojai, manyčiau, gyvena pakankamai pasiturinčiai. Susidarė toks įspūdis, kad šiukšles išmesti į greta esančius pušynėlius yra lengviau negu mesti jas į tam tikslui skirtus konteinerius. Tų šiukšlių  skleidžiamas nemalonus „kvapas“ kuteno ir mūsų nosis. Tikras paradoksas. O ant namų kabojo gatvių pavadinimai Kalvarijų, Pušyno ir kt. gt.

Po dviejų valandų sanitarinio valymo 19 val. skautų būrys pasuko Vilniaus Kalvarijų, t.y. taip vadinamų Kryžiaus kelio stočių link.  

Apsišarvavę maldynais, giesmynais, fakelais, žemėlapiais, žvakutėmis ir skauto Justo Arasimavivičiaus pagamintu kryžiumi, pasukome į pirmąją stotį, kuri pažymėta M raide. Tai Sopulingosios Dievo Motinos koplyčia. Prie kiekvienos stoties buvo giedamos giesmės - „Garbinam Tave, Viešpatie Jėzau, ir šlovinam Tave“, „Jog per savo šventąjį kryžių atpirkai šį pasaulį“. Visas skautų būrys prašė Dievo palaimos sukalbėdami „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“. Savo gražiais balsais giedodami jaunimas prašė Dievo „Pasigailėk mūsų, Viešpatie“, „Pasigailėk mūsų“.

Viešpaties Jėzaus garbinimas vyko prie kiekvienos Kryžiaus kelio stoties, kurių net trisdešimt penkios. Pradėję septynioliktą valandą baigėme dvidešimt ketvirtą valandą nakties. Pradžioje tai atrodė amžinybė, tačiau įsijautę apie mūsų gyvenimiškąją prasmę, net nepastebėjome laiko tėkmės. Dviejų sesučių Ievos ir Rimgailės Anušauskaičių angeliškai giedamų balsų vedami, Justo Arasimavičiaus žemėlapio pagalba, Benedikto Martinkėno nešamu fakelu, kuris mums švietė kelią ir Algimanto Kalinausko nešamu šventu kryžiumi, pritariant Rūtai Karvelytei ir Violetai Dulinskaitei bei šių eilučių autoriui, sėkmingai žygiavome Kryžiaus keliu nuo stotelės iki kiekvienos kitos stotelės laimindami Viešpatį Jėzų Kristų.

Apie Vilniaus Verkių Kalvarijas įdomią istoriją pasakoja Vilniaus pedagoginio universiteto leidinys „Vilniaus Verkių Kalvarijų Maldynas ir Giesmynas“, parengtas prof. habil.dr.Alfonso Motuzos išleistas 2008m.

Ir vietos topografinis žemėlapis „Kryžiaus kelias“ atspausdintas 1994m.

Juose rašoma, kad Kalvarijos – tai atminimas Jėzaus Kristaus kančių kelio, kurį Jis nuėjo po paskutinės vakarienės iki nukryžiavimo.

1661m. iš Vilniaus pagaliau buvo išvyti paskutiniai rusų caro Akeksejaus Michailovičiaus kareiviai. Šešerius metus buvo niokojama sostinė – kazokai apiplėšė bažnyčias ir vienuolynus, buvo nuimti varpai, nudraskyti vario stogai, sudeginti pastatai. Kaip padėką Dievui už krašto išvadavimą Vilniaus vyskupas Jurgis Bialozaras 1662m. nutarė pastatydinti Kryžiaus kelio stotis. Vienuoliams domininkonams jis paskyrė 7 valakus ( apie 140 ha) žemės iš savo Verkių valdų. Mišku apaugusiame, stačiais šlaitais ir giliomis raguvomis išraižytame Neries slėnyje pradedama statyti pirmoji bažnyčia, vienuolynas ir Kryžiaus kelio koplyčios. Statybos baigtos 1669m., kai Vilniaus vyskupu jau buvo Alerksandras Sapiega.

XVIII-jo amžiaus viduryje Viešpaties kančių kelias atnaujinamas, tikslinamas planas, mūrijamos naujos koplyčios. Pastatomos 35 stotys, iš jų 19-ką mūrinių, taip pat septyni mediniai ir vieni mūriniai vartai, tiltas per Cedrono (Baltupio) upelį)

XIX –me amžiuje šis Kryžiaus kelias rūpestingai prižiūrimas. 1893m. dailininkas Juozapas Balzukevičius nutapė naujus koplyčių paveikslus. Vilniaus Verkių Kalvarijos tapo visos Lietuvos, ypač Vilniaus krašto, maldininkų lankymosi vieta. Per Sekmines čia susirinkdavo kelioliką tūkstančių žmonių.

1941m. bolševikai uždraudė lankyti Kryžiaus kelią. 1962 – ais metais, beveik visos koplyčios buvo sunaikintos, t.y. sovietų išsprogdintos. Išliko tik keturios prie Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios. Bet užmirštos jos niekada nebuvo. Kiekvieną pavasarį koplyčių vietos buvo pažymimos iš gėlių, žalumynų, akmenėlių sudėtais kryžiais.

Šiuo metu Kryžiaus kelio stotys atstatomos pagal architektės Brigitos Radavičiūtės projektą. Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčią ir koplyčias numatoma paskelbti respublikinės reikšmės architektūros paminklu, vietovė įjungta į Verkių istorijos ir kultūros draustinį.

Vilniaus Kalvarijas žmonės pamėgo. Jos visuomet buvo ir esti gausiai lankomos visokio luomo ir įvairių tautų katalikų ir net pravoslavų. Kalvarijos atidaromos gegužės trečią dieną, t.y. Kryžiaus atradimo dieną ir baigiamos rugsėjo keturioliktą dieną – Kryžiaus paaukštinimo dieną. Bet ir kitu laiku žmonės mėgsta lankyti Kalvarijas.

Pažymėtina dar viena istorinė data. Lenkams okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, skautas Pranas Žižmaras su savo Gedimino draugovės skautais, nešini valstybinėmis ir skautiškomis vėliavomis ne kartą lankė Kryžiaus kelių stoteles garbindami ir šlovindami Viešpatį Jėzų Kristų.

Atgal