VISUOMENĖ
09 09. „Lietuvos aidas“ – mūsų mylimas laikraštis
Birutė Silevičienė
„Lietuvos aidas“ – mūs Saulės šviesa,
Minčių spinduliai laikraščio puslapiuos.
Visiems esi sielos žvaigždė,
Gėrį neši į žmonių širdis,
Įkvepi mintį lyg daigą
Į sąmonę tyrą,
Kad eitume į gyvenimą mylimą
Apgalvotu teisingu, keliu,
Kad vargo ir skausmo nebūtų –
Su paukščio lyra –
Dainuotume žmogui eilėraščio posmu.
Kad nekiltų beprasmių minčių –
Mūs kelyje, mūs širdyse –
Viską skirtume savo Tėvynei,
Neapviltume savo Tėvų ir draugų.
„Aide“, esi tu lietaus lašelis akyse –
Džiaugsmą neši tyrą, nuoširdumą
Dovanoji žmonėms per savaitę dukart.
Tu lydi žmogų kely,
Skamba tau ilgesio lyra,
Nes mylim Tėvynę mes ir skrydį minčių.
Lyg saulės spinduliais prasmę įaudi,
Kaimietį moki paguosti, prakalbint –
Neši gėrį, mintis, tikėjimą, džiaugsmą,
Nuplėši šmeižto ir melo, apgaulės šydus,
Ir veidus išrengi teisybei nuogai...
Klestėk, gyvuok, „Lietuvos aide“,
Krauju lašėk į žmonių širdis, mintis,
Tegu ir pasaulis girdi,
Kaip plaka Tavoji Širdis!
Kaip istorijos puslapiai pildosi gėriu...
„Lietuvos aidas“ – valstybės laikraštis, įsteigtas dr. Jono Basanavičiaus 1917 metų vasario 28 dieną.
Metai bėgo, keitėsi laikraščio darbuotojai. Laikraščio redakcijoje dirbo nemažas kolektyvas, buvo leidžiamas šešis kartus per savaitę. Skaitė kaimo ir miesto žmonės, buvo labai mėgiamas ir populiarus. Ir dabar laikraščiui rašo daug poetų, rašytojų, istorikų, mokslo daktarų. Dabartinis laikraščio leidėjas, savininkas ir vyriausiasis redaktorius – garbusis Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys Algirdas Pilvelis yra išleidęs savo knygų, įdomių savo istorijom ir įvykiais, iliustruotų asmeninėmis nuotraukomis. A.Pilvelis daug rašo haiku, naujos mintys gimsta net pokalbiuose su žmonėmis. Taktiškas ir draugiškas žmogus. Nors kartais sako: „Tos pačios akys gali šypsotis, o po minutės skęsti ašarų lietuje, bet žmonės, geri bičiuliai jų neturi matyti. Sugniauži kumštį, kišenėje palaikai, ir skausmas praeina. Bet minčių neuždarysi erdvėje, jos randa žmogaus širdį ir kaip kirminas ją graužia. Norėtųsi, kad Lietuvoje viešpatautų gėris, laimė, būtų daugiau teisybės ir šviesos.“
Kartais Algirdas mintimis grįžta į savo nelengvos vaikystės dienas. Prisimena savo Tėvelį, Mamytę, kitus kaimo, giminės žmones. Ir netikėtai parodo savo asmeninio archyvo nuotraukas. Iš jų žvelgia darbščių žmonių veidai, mylinti vaikus Motina, Tėvelis ant žirgo, ir visai mažas Algirdukas, suklupęs prie Tėvelio karsto. Negaliu brautis į žmogaus mintis, nes ir pati esu netekusi Tėvelio. Tikiu, kad laikui bėgant, parašys knygą ir sudės visus taškus netekčių istorijoje.
Kartais už žmogaus gerumą jam metamas akmuo. O norėtųsi, kad žmonės, darantys blogus darbus, pirma gerai pagalvotų, jog žmogų reikia pažinti nuo gimimo ir jį suprasti. Kartais toks žmogus esti turtingas savo mintimis ir siela, širdimi, ir tai reikia pripažinti.
Vyr. redaktorius gali didžiuotis savo rūpestinga žmona ponia Stasele, dukra dainininke Aiste, mažąja anūkėle ir kitais artimaisiais. Visuomet mėgsta išsipasakoti, pasidžiaugti.
Staselė puikiai vadovauja kavinei, čia visad švaru ir jauku, vazelėse ant stalų stovi įmerktos gėlės, žalumos fone stovi žvakelės. Jos apvalo žmogaus aurą.
Ponia Staselė gerai pažįsta žmones, rašančius „Lietuvos aidui“, visada jį skaito, sulauki pritarimo apie eilėraštį ar straipsnį.
Puikiai išauklėta dukra Aistė. Kukli moteris, puiki dainininkė, nesiverčia per kolegų dainininkų galvas, kad taptų žvaigžde, ją myli ir gerbia žmonės. Tai žmonių žvaigždė, scenos padangių žvaigždė: rimta, kukli ir dėmesinga supančiam žiūrovų ar klausytojų būriui.
Ypatingai gražiai Aistės koncertas nušvietė Širvintų miestą, nuteikė jos pasakyti žodžiai: „Čia gyvena mano Močiutė. Aš myliu Širvintas, jų žmones“. Norisi palinkėti Aistei ir toliau būti tikra žmonių žvaigžde ir džiuginti savo dainomis.
„Lietuvos aidas“ pasaulio šviesoje atsiranda dėka dviejų puikių moterų: techninio centro vadovės Elenos ir tekstų redaktorės Loretos. Jos puikiai sutaria su vyr. redaktoriumi, jau 14 metų vadovaujančiu laikraščio leidybai. Pamačiusi Eleną ir Loretą kavinėje prie stalelio kartu su vyr. redaktoriumi aptarinėjant straipsnius, esu visuomet pakviečiama kavos puodeliui. Čia gimsta ateities planai, paskirstomas darbo tempas, pasidžiaugiama gauta medžiaga. Širdyje gera, miela ir džiugu, kai rūpinamasi laikraščio leidyba, randasi naujos skaitytojų gretos. Redakcijoje kiekvienas žmogus yra gerbiamas ir mielai sutinkamas. Redakcijos darbščiosios bitutės Elena ir Loreta - visuomet mielos ir malonios žmonėms, niekuomet nemačiau jų rūsčiais veidais ar liūdinčių. Visas negandas ir rūpesčius uždaro savyje, o žmonėms dovanoja šypsenas ir nuoširdžius žodžius. Jos moka vertinti straipsnius, kūrybą ir išleistas knygas.
Klestėk, gyvuok, „Lietuvos aide“, džiugink žmonių sąmonę ir širdis.
Atgal
.jpg)
