VISUOMENĖ
10 28. Dailininkė
Valentina Jekateriničeva – Fatejeva
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, poetė, mokytoja
Kai buvau penkerių metų, mama padovanojo raudoną-mėlyną dvipusį pieštuką. No tada pradėjau piešti. Pirmasis piešinys – komiškas žmogeliukas, vaikelis. Galvoju – tai buvo mano autoportretas. Piešimą pamėgau pradinėje mokykloje. Lenktyniaudavau su klasės drauge: kurios geriau? Piešinyje siekiau tikslumo ir išraiškos.
Draugė nupiešė vado portretą, aš nupiešiau tokį pat, kad įrodyčiau sau ir aplinkiniams, kad susidoroju su užduotimis. Po pirmojo kosmonauto skrydžio į kosmosą, pasidėjusi ant grindų su užsidegimu piešiau jo didžiulį portretą, padalinus vatmano lapą į langelius ir žiūrėdama į kosmonauto veidą ant žurnalo viršelio, nutapiau portretą „tip-top“. Gėlės, portretai, peizažai kabojo kino teatre „Draugystė“. Vaikai ir suaugę mane vadino dailininke. Tai mane įkvėpdavo: aš piešiau supantį pasaulį, galėjau būti nebloga knygų iliustratorė. Dar pradinėje mokykloje įsitraukiau į teatro dekoracijų piešimą.
Skaitydama pasakas, piešiau pilis, dvarus, karietas, arklius ir pasakų personažus. Turėjau apie 400 popierinių lėlių. Pradėjau karpyti iš popieriaus lėlės, personažus, dekoracijas. Ruošiau gatvės vaikams spektaklius ant didelio stalo, prie kurio ir pamokas ruošdavau. Vaikai ateidavo į mano teatro pasiruošimus. Tada aš dar nežinojau, kad atlieku režisierės, artistų, kostiumo meistro ir dailininko darbus. Mano paveikslus pamatė mūsų šeimos pažįstamas, buvęs jūreivių vadovas. Jis dirbo dailininku „Draugystės“ kino teatre, kuriame aš ne tik žiūrėjau kino filmus, kuriuose dailininku dirbo dėdė Alikas, bet ir dalyvaudavau dailės parodose. Paskutinėje parodoje man prisiminė savi darbai – tai Vilnelė ir rožė iš darželio. Dėdė Alikas įvertino mano darbą ir leido ateiti pas jį į dirbtuvę, esančią prie kino teatro.
Pirmoji užduotis tapo ir paskutinė. Dailininkas pasiūlė man nupiešti degtukų dėžutę. Susidorojau per 10 minučių, bet su piešiniu turėjau eiti pas jį 10 kartų: vis kas nors dailininko netenkino. Pabodo man tas tuščias užsiėmimas – nesinorėjo piešti tas kvailas degtukų dėžutes. Dėdė Alikas paaiškino: „Tu turi nupiešti dėžutę taip, kad aš norėčiau ją paimti į rankas ir išimti degtuką“.
Aš pagalvojau: „Ką gi, tegu pats piešia, o man nuobodu“.
Pagauta žiūrovų įkvėpimo, tęsiau užsiėmimus visą gyvenimą. Vidurinėje mokykloje mano gabumai buvo pastebėti ir įvertinti mokytojų: kiekvienam iš jų buvo svarbu, kad padėčiau apipavidalinti kabinetą, nupieščiau šventinius plakatus ar į sienlaikraštį.
Braižybos pamokose mano brėžiniai būdavo geriausi. Ir iš klasiokų pasipildavo prašymų padėti nubraižyti brėžinius. Šeštoje klasėje aš nuėjau į pionierių namus, turėdama tikslą pažiūrėti, kaip piešia mano draugas piešimo būrelyje. Gabūs vaikai mokėsi pastebėti supantį pasaulį ir savo pojūčius išreikšti popieriuje. Jie eidavo į plenerus piešti peizažų.
Ypatingos užduotys reikalavo laiko, o aš jo mažai turėjau. Galvojau, jog tai duota man gamtos, tarsi savaime gaunasi.
Pionierių namuose mokytojas pasidomėjo: „Nori tapti dailininke? Jie blogai gyvena“. Mokytojas pradėjo skųstis gyvenimu. Kas per nelaiminga dailininko dalia? Talentų nepripažinimas ir supančiųjų nedėmesingumas, nelaikymas kūrybos darbu.
Man pagailo nevykusio dailininko, ir daugiau į pionierių namus nebeėjau.
Menininkės natūra manyje buvo visur, ko imdavausi, man atrodė, kad tai tarsi meno kūrinys. Jei ruošdavau valgį šeimai ar laukdama svečių, improvizuodavau gamindama patiekalus, romantiškai juos pavadindavau, visuomet galvodama, kam juos ruošiu. Į viską žiūrėjau kūrybiškai. Jei stovėdavau prie viryklės, manyje turėjo būti tik šviesios ir džiugios mintys, ruošdama maistą dainuodavau. Sakydavo, jog skanu. O jei valgio būdavo mažoka, stengdavausi gražiai papuošti stalą, kad nesimatytų kuklumo.
Kūryba visur: rengiantis į darbą, teatrą, pokylį. Kaip elgtis, bendraujant su vienu ar kitu žmogumi? O jaukumas namuose – ištisa kūryba, kartais ir viską nustelbiantis praktiškumas, viską racionaliai apgalvojant ir planuojant.“Kaip jūs gražiai apstatėte butą, tikriausiai esate dailininkė?“ – klausdavo manęs nauji svečiai, giminės ar kaimynai. Jei moteris – dailininkė, ji būtinai savo namą pavers jaukiu, ir vyrui niekada nesinorės palikti savų namų sienų, ieškoti paguodos kitur. Šokiai, dainos, magiški pokalbiai, švelnumas – viskas vyrui, juk prisiekta mylėti. O meilė kam? Giminės pratęsimui. Tad gyvenkime gražiai, iškilmingai, skaniai ir maloniai. Išpuoškim pasaulį savo mintimis ir jausmais, troškimais ir galimybėmis, talentu ir meile. Visiems reikia meilės. Mene ir kūryboje – ypač.
Teko man persikvalifikuoti į pradinių klasių mokytojo specialybę, ir aš mokykloje pradėjau dėstyti dar ir piešimą. Mokiniai buvo nustebę. O aš, su jais dirbdama, tarsi atjaunėjau. Jie nustebę klausdavo manęs, ar aš dailininkė. Mokykloje sėkmingai vaikų šventes turi vesti dailininkė ar stebukladarė, o geriausia – sujungiant tą ir tą. Kūryba gydo ne tik sielą, bet ir atstato organizmą. Sirgdama aš piešdavau – grįždavo tikėjimas savimi ir ilgu kūrybiniu rytojumi.
Vakaras
Vakaras, švelnus nuovargis
Sukelia lengvą sapną.
Naktį atsiveria vartai
Tiems, kas gyvenime pavargęs.
Yra stebuklinga paguoda
Prie žvilgančio vandens –
Gėrėtis vandens kritimu
Nuo išdavikiškų žaidimų.
Aš seniai jau bevalė,
Paukščiu mušuosi į tavo raizgus,
Aš noriu būti laisva paukštė
Ir skrajoti debesyse...
Bet traukia mane laiptai,
Į apačią nubėgu aš pas tave
Ir virpa, linguoja šešėlis
Šiltu vėjeliu likime.
Naktis, dega žvakė, snaudulys
Nugramzdina į saldų sapną,
Į rojų atsivers vartai
Tiems, kas myli ir įsimylėję.
Prie židinio
Aš sušilsiu prie židinio,
Pavartysiu krūvelę natų,
Ir patikėsiu aš naiviai –
Į pasimatymą draugas ateis.
Prie židinio katė snaudžia
Ir atsipalaidavo šilumoje,
Brangioji, anglys neblėsta
Vėstančiuose pelenuos.
Užsimesiu šalį ant pečių,
Pasvajosiu, nemiegosiu,
Už lango plaukia Paukščių takas
Aš debesėliu plaukiu.
Aš atsisveikinsiu su liūdesiu,
Yra sėkmė kelyje, -
Kas nežino ramybės,
Rojų svajoja įsigyti.
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
.jpg)
