VISUOMENĖ
11 11. Meilė emigrantui, bendruomenei ir tapatybei
Janina Survilaitė
„Pasaulio lietuvio“ puslapiai vis padiktuoja gilesnių diskusijų temas. 2014 m. spalio mėnesio numeryje įdomios filosofės ir rašytojos, gyvenančios Kipre, Dalios Staponkutės ir tapusios unikalia Rytų Azijos meno istorike –muziejininke Ritos Šliaužytės-Mann, gyvenančios Vokietijoje, mintys, kurių potekstėje jaučiamos aktualios šiandieninės lietuviškos tapatybės užuominos: Dalia Kipre dar vis jaučiasi esanti svetur, o Rita, turinti lenkišką ir vokišką pasą, išsireiškia: „esu lietuvė ir niekad niekam kitaip neprisistačiau“. Visada, kai spaudoje užtinku tokias šaunias svetur gyvenančias lietuvaites – visa širdimi apsidžiaugiu. Nors piktieji „komentatoriai“, kaip įprasta, pasistengia jų idėjas apdrabstyti purvu, tačiau laikas pamažu įrodo savo tiesą ir šviesą.
Sovietiniame žodyne rasdavome žodį: „identifikacija“- tapatumo nustatymas, atpažinimas. Žodis „identiškas“ – multikultūrinio pasaulio reiškinys. Tarptautiniame žodyne tapatumas ( lot. identicus ) aiškinami, kaip individo, derinančio įvairius socialinius vaidmenis, supratimas.Sovietiniame kontekste identiteto paieškų nebuvo, visi buvome vienodi: pilka sovietikų masė, todėl aišku, kad piktieji „facebookų rašytojai“ neperlipa savo supelėjusių ambicijų ir protingiau pasireiškusius tuojau pasistengia sumalti į miltus.
Kiekvienos tautos piliečius jungia simboliai, mitai, istorija, praeitis ir dabartis, tautosaka ir papročiai... Egzistuoja ne tik kolektyvinė, bet ir kultūrinė pasąmonė. Psichoanalitikė, K.G. Jungo pasekėja Verena Kast, su kurios moksliniais darbais susipažinau Ciuricho G.K. Jungo institute pažymi, jog kultūrinis identitetas yra kaip oras. Nesvarbu, kiek jis yra pavaldus iš visų šonų spaudžiančiai bendrai pasaulio civilizacijai.
Tapatybė nėra stabili ir nekintama, nes tęsiame mums priklausančios naujos visuomenės projekcijų kūrinį, o jame įgimtoji tapatybė randa tik blankų savo atgarsį. Mūsų, išvykusiųjų iš Lietuvos, tapatybė keičiasi kartu su šalies, kurioje gyvename piliečių identitetu, kuris tampa paslankus, vystosi ir progresuoja. Mes turime nuolat savęs klausti: kas esame dabar? Identitetas jau išsipraktikavo būti laikinu, sugebėti keistis. Ar tai tragedija, kai šiandien pusė pasaulio didžiuodamiesi save laiko kosmopolitais? Juk savo naujas patirtis stengiamės derinti ir tapatinti su įgimtu dvasiniu pasauliu, prilaikydami, kad svetimose erdvėse neišsibarstytume, o savo emocijas vistiek maitiname lietuviškų džiaugsmų ir sielvartų matais.
Manau, kad labai drąsiai ir teisingai rašytoja Dalia prabyla: “... lietuvių bendruomenės liga saloje jau seniai persirgta. Ji – praeitis...“
Skubančiame laike, ieškant naujovių PL bendruomenėms vis sunkiau ir sudėtingiau. Senieji Šveicarijos išeiviai aiškino, jog Tėvynė amžinai trauks prigimtiniu grožiu. „Gailestingumas, geradarystė ir tikslo siekimas mums buvo pirmoje vietoje. „- sakė ilgametis „P.Lietuvio“ korespondentas N. Prielaida. – „Savo rašiniuose „P. lietuviui“ ieškojau žymių asmenybių, patraukiančių savo neeiliniais gabumais, talentu, išgarsinančiu Lietuvos vardą...“ Profesorius J. Eretas ir geografas geopolitikas Pakštas kalbėdami apie Lietuvos geopolitinę padėtį lietuvius tikino, jog mažoms tautoms, gyvenančioms didžiųjų apsuptyje, vienintelis būdas išlaikyti savo tautinę gyvybę yra kultūrinis ir mokslinis kilimas, ir kaip pavyzdį minėdavo Šveicariją. Šią šalį pasivyti dar sunku, tačiau atkreipti dėmesį, jog PLB-nių Valdybas būtų įtraukiami ne pasisiūlę atsitiktiniai diletantai, o žymios, užsitarnavusios pripažinimą asmenybės- yra visų pareiga ir būtinybė. Tam turėtų būti dedamos visos pastangos, aukojamas laikas ir prieš artėjančius rinkimus į PLB tarybą ir valdybą.
Lietuvos paveikslas buvo senosios kartos veiklos meninis atvaizdas, dėsningai papildantis pozityvųjį tautos istorijos lobyną. Lietuvoje praleisti jaunystės metai senajai kartai buvo jų brangiausio laiko vertybė, prieš kurią nublanko visas svetur susikurtas gerbūvis. Prieškarinis jaunimas taip buvo auklėjimas, jog Tėvynės žemė jiems atstojo jų vidinę psichologinę būseną ir tikrovę. Štai atsiverskime Bitės raštus ir pamatysime, kaip rašytoją Tėvynėje viskas traukia ir laiko, o protėvių kapai „veržte priveržia“... „kaip skirtis su tais namais, su lauku, su sodnu, su kiekviena vietele, tėvų darbu užlaikyta?“(apsakymas „Žemaitė“, p. 23)
Kokią reikšmę visa tai turi dabar, kai gyvuoja tautiškumo ignoravimas, kai palikti Tėvynę tampa madinga, lengva ir patogu?..
Per du dešimtmečius pati tampau ŠLB istorijos dalimi, ir galiu palyginti senosios ir naujosios lietuvių kartų siekiamybes bei praradimus Bendruomenės veikloje. Tiesiai iš už geležinės tvoros (1990 ) atvykusius naujus ateivius, senieji stipriai įtakavo, keitė pažiūras, kūrė naują, nepatirtos traukos erdvę, o radikalių pokyčių laikotarpis po 1990-jų metų besitęsiantis paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį išmokė orientuotis į istorinius šalies pakitimus, siekiant užsienyje išsaugoti bendrų lietuviškų NAMŲ saugumo pojūtį. Senosios kartos pasaulio LB-nės, sukurtos ant nedirbtino patriotizmo jausmų, kovų prieš sovietinę okupaciją sėkmių ir nesėkmių, už lietuviškų tradicijų, kalbos ir kultūros išsaugojimo būtinybę – buvo stiprios, atrodė, išsilaikys šimtmečius.
Šiandien matome, jog taip nėra.
Dalia rašo: „... tėvynei suteikdavau ypatingą prasmę kaip brangiai, tačiau nykstančiai sąvokai, kurios neįmanoma susigrąžinti net jos išskydusiu dabarties pavidalu. Jaučiau, kaip „emigrantas“, „tėvynė“. „užsienis“ sparčiai traukiasi iš kasdienio žodyno ne tiek kaip sąvokos, o kaip prasmės, kurios netenka aktualumo, virsta beveik egzotiškomis, ir jei mes dar šnibždamės jomis, tai iš nostalgijos arba iš įpročio“.
XX amžiuje PLB-nės susireikšminimo liga nesirgo. Tik atvykusių ir į savo rankas vairą paėmusių naujųjų emigrantų siekimai sparčiai augo į norus tapti novatoriais, bendruomenes paversti centralizuotomis, o už parodytą meilę Tėvynei (išleistą knygą, suorganizuotą koncertą, pravestą užsienio lietuviukams gimtosios kalbos pamoką ) reikalauti užmokesčio iš Lietuvoje likusių vargdienių mokesčių mokėtojų kišenių. Tai pavojinga eiga, kuri greitai LB-nę paverčia niekam verta... Tokį atveją bene gražiausiai feljetoniškai aprašė internetinės svetainės administratorė Ilona Katkienė „Šveicarijos lietuvių žinių“ laikraštyje 2014 gegužės numeryje apie ŠLB vykusius eilinius valdybos rinkimus: „kaip visada visuotinis susirinkimas nebuvo populiarus, bet tos 17 susirinkusių lietuviškų sielų stengėsi už kitas 130...“ Kam tada reikalingi Statutai, skelbiantys, kad renkant valdybą būtini surinkti du trečdaliai aktyvių bendruomenės narių balsų?..
Nelabai išdrįsome patys sau prisipažinti, tačiau Bendruomenės laidotuvės aiškios, skaudžios ir neišvengiamos... Kaip griūties rezultato patvirtinimą po poros savaičių jau sveikinome naują Šveicarijos-Lietuvos kultūros forumą, naujai susikūrusį Baselyje (prezidentė Virginija Siderkevičiūtė ). O prieš pusmetį jau buvome liudininkai, dėsningai priimdami sprendimą apie išskirtinį naują emigrantų sambūrį prie LR Berno ambasados (įkūrėja ir prezidentė Milda Matulevičiūtė ).
Bet kokia visuomeninė veikla turi užsienyje jungti ir vienyti visų pirma talentingiausias asmenybes ir leisti joms nevaržomai reikštis, duodant kuo daugiau naudos Tėvynei. Centralizuotas valdymas, nustumiant į šalį talentinguosius – sena sovietinė atgyvena.
Kiekviena istorija svarbi savo pirmaisiais ir paskutiniais sakiniais!
Garsus Vakarų Europoje mokslininkas biochemijos mokslų daktaras Alfonsas Kušlys pabrėždavo, jog jam, kaip lietuviui, visada buvo svarbiausia jo ir Lietuvių bendruomenės darbų ESMĖ. Žmogaus gyvenimas per trumpas, kad jį paskirtum “bandymams be rezultatų” ir ieškotum tik materialinės naudos... Humaniškasis Žmogaus atspirties pradas – gyvenamojo laiko esmėje, proto ir talento galioje.
Tik prigimti, šventi dalykai apsprendžia Žmogaus –piliečio“dvasinės būties laipsnį, kuris yra atvirkščiai proporcingas MATERIJOS kiekiui”, - teigia kunigas visuomenininkas Vaclovas Aliulis.
Skriejančio laiko realybės pojūčiai daro mus tvirtesniais, drąsesniais siekti tobulumo – ko pasekoje natūraliai blunka riba tarp TEN ir ČIA. Vis labiau nugali naujoji mūsų pasirinkta erdvė, suteikianti tvirtesnes gyvenimo ir ateities garantijas, o paliktoji lieka prisiminimu...
Mes juk nesame senoji XX amžiaus vidurio Lietuvos patriotų karta.
Naujajai kartai subtilūs Tėvynės Atminties pustoniai taps vis mažiau reikalingi.
Atgal
.jpg)
(1).png)
