VISUOMENĖ
12 12. Kas ką kalba, arba Gyvenimas troleibuse
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Ateina neramios dienos
Ateina, jau matyti už horizonto, Naujieji metai ir Šv. Kalėdos. Ilgas švenčių laikas. Bet ramybės nebus. Fejerverkai drioksės ir šaudys. Taip visada pas mus būna.
Jau nuo gruodžio vidurio, pernai dar anksčiau, ypač kai vaikus paleidžia atostogų, prasideda triukšmas. Atrodytų, koks čia malonumas sprogdinti kelias savaites. Sakysim, per Naujuosius metus pora dienų gal ir galima pakęsti, bet dvi savaites prieš ir dvi po – tai jau košmaras.
Jonas sako, pritariąs, kad nenormalu ramybę draskyti petardomis. Sakysim Rusija, kurią dabar daug kas peikia, uždraudė sprogdinimus, išskyrus per Naujuosius metus. Tai posūkis į civilizaciją.
Storas sako, kad mes tampame liberalų pinigų maišo įkaitais. Jiems, turčiams, kurie turi užmiesčio vilas (už kurias nekilnojamojo turto mokesčio nemoka, nes taip liepia Leontjeva) , šventėms išvažiuoja į Barselonas ir Kuala Lumpūrus, o pinigų susirenka pardavinėdami petardas ir raketas. Patys išvažiuoja, o jų agentai varo gešeftą. Seimas suinteresuotas, kad jiems nukristų, tai leidžia kuo ilgiau gadinti mums gyvenimą. Pasak pono Storio, ypač baisu Karoliniškėse, kur namai stovi kaip didelės kriauklės: garsas atsimuša į sienas ir, pagal fizikos dėsnius, grįžta prie to paties šaltinio, tik sustiprėjęs. Chuliganams gražu.
Sakau, kad tai dar viena dingstis įtarti, kad liberalizmas ir chuliganizmas – broliai dvyniai.
Dėl dabl „V“ įrašymo į mūsų raidyną
Lenkiškai ta raidė rašoma taip: W. Raidyno papildymas tapo didžiule politine problema. Užmirštos visos kitos: susitraukęs, kaip Šagrenės oda biudžetas, mažiausias Europos Sąjungoje, prasta mokymo ir švietimo kokybė mokyklose ir universitetuose, biurokratija sveikatos apsaugoje, biedni policininkai ir ugniagesiai be uniformų. Bet politikai neturi politinės valios spręsti realias ekonomines, taip pat ir lenkų problemas, visi draskosi dėl W.
Žvelgiant formaliai mūsų broliams lenkams leidžiant savo pasuose rašyti nesamą mūsų raidyne raidę yra Konstitucijos pažeidimas. Nieko nuostabaus, kad mūsų lenkai, kurie dairosi į Warszuwą, nori tos raidės ir jiems Konstitucija tik popiergalis. Jeigu mes turėtume savo Tėvynę, tokią gražią, didelę, istorinę - su Šopenu, Koperniku ir Jogaila -kaip Lenkiją , mes irgi į ją dairytumės.
Bet nuostabą kelia ne lenkai, o mūsų politikai, tokie kaip Kirkilas, Paleckis, Valatka, kuriems ta raidė yra tik smulkmena. Iš tikrųjų jų tikslas -išjudinti formalius Konstitucijos pamatus, paversti Konstituciją popiergaliu. Štai ponas Kirkilas iš televizijos laidų tribūnos vis šneka, kad Suomijoje suomių švedų pasai švediški ir ant namų (toje Baltijos jūros salose, /Alando?/ kur gyvena vien švedai) lentelės švediškos. Girdi, taip ir pas mus reikia, nusispjovus ant Konstitucijos, daryti. Mums, vargšams, vos galą su galu suvedantiems troleibuso keleiviams, keista, kad tokie garbingi žmonės, turintys prabangius namus ir mersedesus, už kuriuos nemoka mokesčių, siūlo lenkišką lietuviško raidyno reformą pagal suomių pavyzdį, nepaskaitę Suomijos konstitucijos, ir mes, troleibuso keleiviai, turime ginti Konstituciją nuo Konstitucijos garantų. Kur tai matyta?
O joje parašyta, kad švedų kalba yra oficiali Suomijos kalba. Tai ir duoda teisę salų švedams pasikabinti lenteles ir gauti švediškus pasus. Vadinantys save politikais Lietuvos patriotai, grįžę iš Suomijos, kur važiavo susipažinti su švediškomis lentelėmis, galėtų elgtis kaip suomių politikai. Tai būtų solidu; pirmiausia reikia lenkų kalbą paskelbti valstybine, oficialia. To ir turi reikalauti patys Lietuvos ir Lenkijos lenkai ir mūsų prolenkiškų platformų politikai.
Sakau, kad ta WWW, pažvelgus į tikrovę, ne tokia jau didelė problema. Nes mūsų Konstitucija pažeidinėjama ant kiekvienos sankryžos. Dažnoje, besukdami į dešinę, matome parašyta „WC už 123 metrų“. Tai mūsų lenkai, matyt, į tokius užrašus nusižiūrėjo ir reikalauja pakeisti raidyną, nes precedentas jau yra.
Ponas Storas sako, kad precedentų, kai negerbiama lietuvių kalba, --nors mercedesu vežk. Važiuojant į Žvėryną pro super parduotuvę „Panorama“ vis siena užrašų angliškai ir kitomis kalbomis. Neaišku, kas ten parduodama, ypač tiems pirkėjams, kurie neišėjo Prezidentės anglų kalbos kurso. Arba štai dar vienas rėksmingas pavyzdys. Vieną mūsų troleibuso keleivį, važiuojantį iš Turmanto, prispaudė tarp durų ir taip vežė du šimtus metrų (labai rėkė, bet niekas negirdėjo), o kitą keleivį paliko miške, nes nebuvo galima įlipti, durys buvo užkimštos laukinio riksmo. Po incidento keleiviai parašė skundą geležinkelių vadovams. Mane nustebino elektroninis Lietuvos geležinkelių adresas. Jis yra toks: [email protected] Vienas iš senukų (abiem kartu 170 metų) pasiuntė skundą ponui Dailydkai ir Albertui Šimėnui, bet padarė klaidą: vietoje “lt“ parašė „com“. Ir ką gi skundas nuėjo į Kurdistaną. Nebūtų nuėjęs, jeigu jame būtų bent vienas lietuviškas žodis, pavyzdžiui, „keleivis“ (vietoj „passenger“).
Sakau, kad man, skaičiusiam Šekspyrą originale, tas „passenger“ nelabai kliūva, bet šiame adrese yra ir daugiau absurdų. Sakysim, žodis „rail“, lietuviškai „bėgis“. O kaip suprasti „lit“? Iš kokios kalbos ši santrumpa, matyt, iš rusų (nuo žodžio „Litva“). Jeigu nuo žodžio „Lietuva“, būtų „liet“ („lietrail“). Jeigu nuo žodžio „Lithuania“ (senųjų kolonizatorių kalba), turėtų būti‚ lith“ („lithrail“), nes geležinkelio išradėjų kalboje „th“ yra ne du garsus, o vieną reiškianti raidė, sudaryta iš dviejų raidžių („t“ ir „H“), kurios atskirai turi savo reikšmę.
Storas sako, kad tai pavyzdys, kaip dirba Lietuvių kalbos komisija. Nieko nedirba. Kaip ir kiti biurokratai, save tituluojantys patriotais.
Reklamos absurdas
Dar vienas dabartinio laiko absurdų yra reklama. Ponas Storas, kuriam virš 80 metų, sako, kad reklama daro jo gyvenimą beprasmiu. Sako, kad jam ir taip jau nedaug liko, tai dar turi valandą skirti reklamoms, kurias transliuoja televizijos. Jos gauna pinigų, o mes, žiūrovai verčiami už tai mokėti savo gyvenimo trukme. Nes laikas praleistas žiūrint reklamą yra praleistas veltui.
Fariziejai ir liūtas
Kitur, svetimose šalyse, politikai išsidirbinėja ir meluoja, tačiau neperžengia tam tikrų padorumo ribų. Lietuvoje meluojama kaip papuola, net apeliuojant į proporcingumo principą, ypač tada, kai reikia perrinkti antrai ar trečiai kadencijai. Ir liaudis renka vis tuos pačius, viską, kas buvo nepadoru, užmiršta. Ką, gal neskaitė Biblijos?
Šiandien važiuodami troleibusu kalbėjome apie pinigus. Ponas Storas prisiminė ano vakaro pono švietimo ministro pokalbį su mokytojų profsąjungos lyderiu. Mokytojai reikalauja atstatyti buvusius atlyginimus ir mokinio krepšelį. Ministras sakė, kad pinigų nėra ir nebus, reikėtų pusės milijardo litų. Iš kur juos paimti?
Čia ponas Storas neišlaikė, vėl prisiminė LEO LT istoriją, sukurptą, anot jo, taikant alternatyvaus protingumo principą. Tada Lietuvos valdžia surado dvigubai daugiau, visą milijardą, ir atidavė krautuvininkams už tai, kad Lietuvos energetikos įmonės vėl būtų valstybinės. Čia tai bent liūto istorija, tikras liberalų velnio rašto deimančiukas.
Čia Jonas priminė tikrąją Biblijos istoriją, kad būtų aiškus kontekstas. Pasakojama, kad fariziejai jiems neįtikusį žmogų įmetė į duobę, kurioje prieš tai patupdė liūtą. Apstojo duobę ratu ir žiūri, kaip liūtas tąjį draskys. Prieš du tūkstančius metų fariziejai, t.y. liberalai, buvo tokie patys, kaip dabar: džiaugsmo adrenalino, kaip dabar televizija įpratusi sakyti, vis tebegauna iš kitų nelaimės ar bėdos. Tačiau tuo atveju, apie kurį kalbama Biblijoje, jiems teko nusivilti, nes liūtas elgėsi keistai: parietė užpakalines kojas, viena letena, remdamasis į duobės dugną, kitą leteną ištiesė žmogui kaip ranką ir jį pasveikino. Įvyko stebuklas: liūtas atpažino, kad tas žmogus šventas, Saulius ar Simonas, ir jo nevalia draskyti.
Ponas Storas sako, kad mūsų fariziejai nelabai nuo anų skiriasi. Ir jiems geriau sekasi, gauna daug adrenalino, nes liūtą prisijaukino ir performatavo į fariziejų, paskelbė jį šventu ir numetė milijardą. Už nieką. O mokytojai tegu palauks.
Atgal
.jpg)
(1).png)
