VISUOMENĖ
02 07. Nyksta lietuviškas kaimas, nyksta ir Lietuva
Vaclovas Volkus
Čia buvo kaimas, sėjo, sodino,
Sodai žydėjo, vaisius nokino
Daugelį metų žilų
Čia gimė, augo, tuokėsi žmonės,
Laimėj, nelaimėj pynė svajones
Iš nuostabiausių vilčių.
Šiandieną užžėlęs kelias, takelis
Sodai – kelmynas, svirtys bedalės,
Juodos kiaurymės langų.
Mažas upelis slėnyje likęs
Žarsto smėliuką vienas palikęs
Atmintį saugo žmonių.
Lietuviškas kaimas – ta konkreti teritorija, kurioje susispietę abipusių kelių – kaimo gatvės gyveno valstiečiai – žemdirbiai, beželiai, amatininkai medinėse trobose, pirkiose su ūkiniais pastatais aplink kaimą. Kaimiečiai turėjo įvairaus dydžio, po keletą įvairaus pločio ir kelių šimtų metrų ilgio dirbamos žemės rėžius – juostas. Pievomis, gamyklomis, vidaus keliais kaimo bendruomenė naudojosi bendrais pagrindais.
Kaimai būdami pusiau natūralaus ūkio vienetais amžių bėgyje, kaip priešingybė miestams, dalinai ir miesteliams per įvairias negandas, žemės reformas, išlaikė lietuviškumą – lietuvių kalbą, papročius, tradicijas, gyvenimo būvį. Tokį 18-19 amžiaus lietuviško kaimo materialinio ir dvasinio gyvenimą plačiai ir vaizdžiai aprašė išskirtinė asmenybė – agronomas ažitėniškis iš Krakių valsčiaus Mikalojus Katkus knygoje „Balanos gadynė“.
Po 1863 m. sukilimo, kaip priešingybė dvarų ir klebonijų polonizacijai romantikų apdainuotų „šiaudinėse bakūžėse, dūminėse pirkiose, augo kaimų ir viensėdijų gabūs ir darbštūs jaunuoliai, studijavę Rusijos ir Vakarų universitetuose kaip J. Basanavičiaus, V. Kudirka, trys broliai Vileišiai ir dešimtys kitų. Jų leidžiami spaudos leidiniai, knygnešių ir kaimo daraktorių platinami, teoriškai pagrindė ir praktiškai numatė susidariusiomis palankiomis politinėmis sąlygomis įgyvendinti nepriklausomo gyvenimo siekį, kurį 1918-1920 m. su ginklu rankose savo kraujo auka apgynė paprasti lietuviško kaimo ir viensėdijų nuo plūgo ir dalgio jaunuoliai.
To meto lietuviško Kauno idealistai – šviesuoliai – vėliau vadovai, remdamiesi paprastu kaimo žmogumi iš nebūties prikėlė atgimstančią Lietuvą nusiaubtą pirmojo pasaulinio atneštų nelaimių, po jų sekusių bolševikų, lenkų, bermontininkų imperinių siekių ir šmeižtų sunaikinti Lietuvos nepriklausomybę.
Iki 1940 m. sovietų rusų okupacijos Lietuva buvo pripažinta pasaulio valstybių kaip nepriklausoma valstybe, tapo Tautų sąjungos nare.
Okupuotos Lietuvos lietuviškas kaimas, viensėdijos, po 1945 m. Antrojo pasaulinio karo, partizaninio karo metu priešinosi antrajai sovietų – rusų okupacijai. Šioje nelygioje kovoje žuvo apie 21 tūkstantis jaunų lietuvių, daug tūkstančių buvo ištremta į Sibirą, Gulagus. Lietuviškas kaimas labai nukentėjo.
Susiklosčiusius SSR Sąjungoje krizinei situacijai – nukentėjusios, neištautėjusios inteligentijos pastangomis susiorganizavo dešimtmečiais brendęs tautos atgimimo Sąjūdis, kuris atvedė Lietuvą į 1990 metų Kovo 11-tos dienos nepriklausomybės atstatymą ir jos apginimą.
Kas pasinaudojo Sąjūdžio iškovojimais? Tai demagogai išmiklintais lietuviais garsėję kolaborantai, kirkilai, brazauskai, šaulienės, juršėnai ir kiti „buvę – nepražuvę“. Lemiamomis Lietuvos valstybės dienomis būti ar nebūti, neatsitraukdami nuo kabinetų langų, televizijos ekranų, nė piršto nepridėję, bailiai sekė nepriklausomybės kovotojų ryžtą ir žūtį už nepriklausomą Lietuvą. Jie, priešingai latviams ir estams, nedalyvavo „Baltijos kelyje“, nedalyvavo ginant svarbius vyriausybinius objektus. Dauguma jų, jiems pritariančių savanaudžių, ištautėjusių, užuodę šiltas, pinigingas kėdes perbėgdavo iš vienos partijos į kitą, vieno klano į kitą nesivargindami matyti akivaizdžios viešos neteisybės, politinio melo, didžiulio socialinio atskirčio, emigracijos eigoje tuštėjančių kaimų, miestelių, nesistengiančių ir nesugebančių sukurti dirbantiems tokias gyvenimo sąlygas, kad galima būtų pakenčiamai gyventi. Su savo tūkstantinėmis algomis, privilegijomis, apsistatę palankiais teisiniai aktais, amoralūs lėbautojai nemato, kad jų valstybės valdymu nepasitiki didžiulė dauguma ir kaimo ir miestuose skurstančių žmonių. Blogas valdžios pavyzdys demoralizuoja tautą.
Valdžia, ypač dabar esama valdžia yra suinteresuota likti valdžioje, bet ne gelbėti kaimą, kaime skurstantį žmogų, kuris visais laikais gelbėjo lietuvybę, laisvę ir nepriklausomą gyvenimą. Toli neikime. 2013 m. Kėdainių r. buvo 515 gyvenamų vietovių, iš jų 10 miestelių, 477 kaimai, 27 viensėdijos. Įgyvendinant savivaldybės gyvenamųjų ir išnykusių – 36 kaimų ir viensėdijų - vietovių ribas, plotą, belieka tik gražūs žmonių atmintyje tų vietovių pavadinimai. Miesteliai dar neišnyko, bet... daugely jų langai užkalti lentomis, neretai su užrašu „parduodam“.
Tai, ką rašinyje rašiau – valdančiųjų savanaudiškumas, socialinis neteisingumas, nepagarba eiliniam kaimo žmogui, dažnai ir kompetencijos stokos blogio pasekmė ir rezultatas. Netekome pusės milijono jaunų, darbščių tautiečių. Kas gins Tėvynę?
Kuo besiteisintumėte, tokiais istorijos atmintyje ir liksite.
Atgal
.jpg)
(1).png)
