VISUOMENĖ
06 06. Tiesos kaina (3) arba Apie mūsų ir užjūrio vertybes
Aleksandras Kavoliūnas
Praeitame straipsnyje rašiau apie Dievo teismą žmogui ir tautai, jei jie priima įstatymus, konfliktuojančius su Dievo Žodžiu. Daugelis Jo teismų – matomi. Bet ne visi numano, kad yra ir labai subtilūs, t. y. nematomi teismai... Kokie? Pvz., širdies užtemdymas. Dievui užtemdžius sugebėjimą jausti širdimi, gimsta nežmoniški įstatymai bei klaikios antimoralių įstatymų pataisos...
Ar ne žmogaus tragedija – kalbėti tai, apie ką kalba ir ką bando įdiegti į visuomenę kai kurios vaikų kraujo ištroškusios feministės, savo protines galias iškeliančios virš Dievo Dvasios apreiškimo, vienintelio galinčio paliesti žmonių širdis, jas pakeisdamas į gerą. ,,Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo“ (Efeziečiams 4, 18).
Jau ir Dievo vardo naudojimas kažkam kliūna... Genderistai, pasisakantys už lyčių lygybę, tvirtina, kad įvardžio ,,Jis“ naudojimas kalbant apie Dievą yra seksizmo apraiška, nors parašyta, kad ,,Dievas yra Dvasia...“ (Jono 4, 24). Tik Jėzus būdamas šioje žemėje buvo kūne ir apreiškė Tėvą. Mūsų visuomenei būtų neįkainojamas lobis, jei esantys aukščiausioje valdžios pozicijoje turėtų Tėvo širdį! Tėvo dvasios išeliminavimas iš šeimų bei visuomenės yra vienas svarbiausių nematomo priešo tikslų!
Apie kokį priešą čia kalbama..? Apie šio amžiaus dievaitį (nematomą), kuris yra TV užplūdusių laidų apie ekstrasensus dirigentas, tas, kuris kasdien mums į protus ir jausmus bruka savo nešvankias mintis ir idėjas. Jis yra tas, kuris per savo tarnus ir klerkus, liokajus bei įvairaus plauko satelitus: išgamas, niekšus, tėvažudžius, sodomistus bei pedofilus žudo, gundo ir verčia ištvirkauti dalį visuomenės. Maža to, dar ir bruka šlykščius įstatymus, ir turbūt nebe naudos sau...
Šio padaro (dvasinio), besiveisiančio ir apraizgiusio savo čiuptuvais nemažą dalį visuomenės, tikroji prigimtis ir terpė, be kurios jis negali egzistuoti (misti bei parazituoti) bei jo valgiaraščio pagrindiniai ingredientai yra šie: godumas, valdžios troškimas, gašlumas (ištvirkimas, nepadorumas, paleistuvystė). Dar dvasinis aklumas, abejingumas (visiems ir viskam, kas nesusiję su jų turtu), puikybė, smurtas ir nesibaigianti jo reklama žiniasklaidoje, baimė bei sumaištis...
***
Kas dar jaudina mūsų visuomenę, kokie skauduliai?! Tautos iškilieji balsai ragina sustabdyti beprotiškus partnerystės įstatymus, kurie yra įvadas į vienos lyties asmenų santuokų įteisinimą, po kurių sektų leidimas jiems įsivaikinti, o paskui ir grobti vaikus...
...Ragina išsiaiškinti, kas finansuoja fašistuojančią feministę Marine Le Pen, už kokius pinigus nupirkti jos antisemitiniai kliedesiai...
...Kalba apie šalies valdančiųjų – net aukščiausio rango vadovų – išdavystę ir t. t.
O jeigu žvilgtelėtume į tos pačios Marine Le Pen šalį. Kaip sako Frankas Mejeris, judėjimo ,,Prancūzijos merai už vaikystę!“, įkūrėjas: ,,Šimtuose Prancūzijos municipalitetų neatsirastų nė vieno valdininko, kuris norėtų įteisinti dviejų vyrų ar dviejų moterų – vienos lyties asmenų santuoką...Mes išsiaiškinome, kad 2500 tūkstančio apgyvendintuose punktuose šitas įstatymas tiesiog nepriimtinas... Šis įstatymas neatspindi prancūzų požiūrio ir verčia susirūpinti apie nacijos ateitį...“
O Jūs, Lietuvos miestų merai, kuo prastesni už prancūzus?! Negi Vilnius jums – pavyzdys!?
***
Pabaigai pacituosiu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nario, filosofoVytauto Radžviložodžius: ,,Bekurdama save Europa atsisakė beveik visų savo šaknų – paskutinė sutartis, kurioje užsimenama apie krikščioniškų valstybių bendriją, buvo 1992 m. pasirašyta Mastrichto sutartis. Vėliau Europos Sąjunga sėkmingai išsirito iš išorinio krikščionybės kevalo, tad galime tik pritarti Friedricho Nietzsches teiginiui, kad gimsta iš nieko ir visu savo grožiu galės išsiskleisti tuomet, kai pasieks tobulo nihilizmo būseną...
Pasak filosofo, didžiausia F. Nietzsches baimė buvo, kad besiintegruojanti Europa neįgautų nacionalinės valstybės bruožų, todėl iš esmės tai reiškia, kad integracija turi būti begalinė ir niekad nesibaigianti. Šitas begalinis procesas griauna jo kelyje pasitaikančias kliūtis, nuolat triuškina bet kokius tapatumus – religinį, tautinį, lytinį, rasinį“.
V. Radžvilo nuomone, ,,Europos Sąjunga yra politinis pasaulio pertvarkymo projektas, savo esme panašus į bolševikų revoliuciją, nes siekia sukurti naują pasaulį iš nieko, nukirpti visas šaknis su istorija ir religija bei pasišvęsti nuolatiniam europietiško tapatumo konstravimui. Todėl galima konstatuoti, kad išsipildė vokiečių sociologo Maxo Weberio žodžiai, kad ateis epocha, kurioje vyraus specialistai be dvasios ir vizijos bei gašlūnai be meilės“.
Galima tik pridurti, kad jau prieš 2000 metų prieš Maxą Weberį buvo užrašyti panašūs žodžiai: ,,Jie sustabarėję, pasidavę gašlumui (paleistuvystei, ištvirkimui ir t. t.), nepasotinamai daro visus nešvarius darbus“ (Efeziečiams 4, 19).
Taigi matome Europą, kuriančią nežinia ką, be vizijos, vėl statančią naują Babelės bokštą. Net pastatai panašūs – nors nuo pirmosios statybos darbų jau praėjo beveik 7000 metų! Savotiška intronizacijos forma (Šalčininkų ,,respublikos“ pavyzdžiu?), kai žmonės be moralės stato moralinį statinį, net nesiteikdami žvilgtelėti į pastato vyriausiojo Architekto brėžinius...
***
Šiomis dienomis minime Sąjūdžio 25–metį. Jau ketvirtis amžiaus nuo dainuojančios revoliucijos, sugriovusios galingiausią praėjusio šimtmečio imperiją. Tik ką jos vietoje pastatėme? Su mūsų Laisve buvo pasielgta kaip su Testamentu dovanotu turtu, patekusiu girtuokliams ir iššvaistytu po dalelytę. Tik švaistė ne kokie eiliniai valkatėlės, o rafinuoti girtuokliai, vagys ir kriminaliniai bei jiems prijaučiantys elementai, aferistai, sėdintys aukštose valdžios kėdėse ir įvairaus plauko korumpuoti asmenys. Dabar kalbama, kad ir Sąjūdžio idėjos buvo išduotos. Viską įvertinus, sunku su tuo nesutikti...
Pasak jau išėjusio anapilin vieno iš Lietuvos Sąjūdžio architektų Romualdo Ozolo: ,,Sajūdyje mus vienijo ne vertybės, o principai...“
Todėl siūlymas tolimesniam mūsų visuomenės tobulėjimui būtų toks – pradėkim diegti vertybes! Tas vertybes, apie kurias šnekėjo Lietuvos didieji išminčiai bei šviesuoliai: M. Mažvydas, A. Kulvietis, K. Donelaitis, L. Rėza, M. Radvila Juodasis, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Priminsiu, kad visi jie buvo tikintys Kristumi bei Jo mokslo pasekėjai.
p. s.Paklaustas, ar šiame integracijos etape būtų įmanoma Europai grįžti prie savo krikščioniškųjų šaknų (vertybių), filosofas V. Radžvilas vis tik suabejojo tokia galimybe. Pasak jo, krikščionybė remiasi apibrėžta ir stabilia žmogaus forma, tuo tarpu Europos integracijos projekto kontekste žmogus yra tarsi žaliava, susivienijusios Europos statyboms“.
Tad nors Europai ir gal sunku būtų grįžti prie krikščioniškų vertybių, tačiau mūsų visuomenės reformacija Evangelijos pagalba vis dar įmanoma!
Atgal
.jpg)
(1).png)
