VISUOMENĖ
07 17. Draugai
Alfonsas Kairys
Ėjo, bėgo, šuoliais skrido metai
Aibės draugų sukos ratu. Gerų žodžių jiems negailėjau.
Deja, juos pamiršo ne vienas, ne du, nes jie buvo geri tik tuo laiku.
Tada jaučiau, o dabar suprantu, ko norėjo: norėjo tik tuo laiku.
Ir liko, liko tik tie, kuriems tikro draugo reikėjo.
Laiko ratas
Mintys sukasi ratu:
Eina jie po du, po du -
Vingiais sukančiu ratu
Po du, po vieną
Ir nė vieno.
Eina jau kiti po du.
Laiko sukamu ratu.
O tas laikas...
Džiaukis
Džiaukis: tu jaunas esi,
Džiaukis: viskas priešaky,
Džiaukis: džiuginti kitus gali...
Pušyne
Pušyno aitrus kvapas
pavasariu pakvipo.
Žibučių mąslios akys
Pušyne pasiliko.
Pušų sakuos pavasaris sužibo,
pušų sakuos vasara kybo.
Skarotoji eglė lieknakamienę pušį apkabino.
Džiaukitės
Džiaukitės, kompensatoriai, ne visiems pensininkams reikės kompensacijas išmokėti ČIA, ŠIAME PASAULYJE, kitiems Į ANĄ neišsiųsi: juk sąskaitos numerio ir visas technologijas pasitelkę nesužinosit. Džiaukitės, sutaupysim...
O Viešpats...
Peržengi maldos namų slenkstį ir girdi: „Dievas su tavimi.“ Atsakai: „Ir su tavimi.“
Bet ar visada Visagalis su tavimi, ypač jei pagalbos reikalingas esi.
...Ji susimąsčiusi, akys kažkur kažko ieško: ieško paramos - ne tik moralinės.
O Dievas kur?
Tu su juo visada. O ar jis su tavim visada, ypač kai reikia paramos ... ir ne žodinės?
Lietuviškieji aitvarai
Aitvaras – tai turtą, gėrį nešanti mitologinė būtybė.
Pasižvalgai, kiek turto jie sunešę Seimo, Vyriausybės nariams. Tik deklaruoto...
Deja, kažkodėl jie vengia vargšų, kurių tūkstančiai Lietuvoje, ir į jų namus retokai teužsuka.
Aitvare, mielas Lietuvos aitvare, praskrisk pro Tautos išrinktųjų namus ir numesk kąsnelį laimės pensininkams, socialines pašalpas, minimalų atlyginimą gaunantiems: tiems, kurie rinko TAUTOS IŠRINKTUOSIUS.
Bet tu sakai, kad jų tūkstančių tūkstančiai ir todėl adresų nežinai...
Veidai troleibuse
Troleibuse važiuoju į vieną Tautos švenčių. Žvalgausi, tačiau linksmų akių nelabai matau. Kodėl?
Gal ne visiems gerai per tuos 25-erius buvo, gal galvoja apie vaikus, toli nuo jų esančius. Ne, ne tremtyj, o išsitremtyje, nes čia, Lietuvoje, sprangus duonos kąsnis gerklėje strigo.
Argi negalim padaryt taip, kad jis gal skalsesnis negu airijose, vokietijose, norvegijose būtų. Galim, tik tegu sotūs padeda alkaniems, kurių, deja, keliasdešinmt kartų daugiau negu sočiųjų yra.
Betgi yra kaip yra...
Ar matei besišypsantį Jėzų Kristų?
Aš irgi ne!
Juk negali šypsotis, jeigu matai, kai negerbiami tėvai, kai žudoma ir žudomasi, kai vagiama, kai melagingai liudijama, ... kai nepaisoma Dešimties Dievo Įsakymų.
Tad nedarykime taip, ir tada Kristus atsidėkos geranoriška šypsena, kurios šiluma palies mūsų namus, protus ir širdis.
Perskaičius knygą apie Barborą Radvilaitę
Visi sakė: „Tai graži pora: Žygimantas Augustas ir Radvilų Barbora.“
O po kiek metų...
Keliu iš Krokuvos lydėjo karstą žmonos
Žygimantas Augustas ir svita jo ir jos.
Gelumbe dengtą juoda ir balta,
sutiktų žmonių laistyta ašara sūria...
IR palaidota greta Augusto pirmos žmonos Katedros požemiuos.
Eidamas
Eidamas gyvenimo taku, susitinki: Laiką, Draugystę, Jaunystę, Jausmus, Meilę, Santuoką, Šeimą, Juoką ir džiaugsmą, Senatvę, Gėrį, Grožį...Pasisveikink su jais: jie tavo palydovai.
Ir nesakyk „labas“: Pykčiui, Išpuikimui, Gobšumui ir šykštumui, Kerštingumui, Gandams ir apkalboms, Melui ir Neapykantai, Paniekai, Pataikavimui ir savimeilei, Pažeminimui, Šmeižtui, Veidmainystei. Jie – ne tavo draugai...
Liepoms žydint
Vasara... Vilniaus Gedimino prospektas grožisi švelniomis liepomis, jų skleidžiamu medaus kvapu ir ... verkiančiu akordeonu.
Senas geras melodijas ,,išspaudžia“ jo – jau pensininko - visai ne muzikaliai atrodantys pirštai. Kodėl sklinda visai nelinksmi garsai? Gal žmogus nori pasirodyti kitiems, o gal save atskleisti nori. Ne. Nei tas, nei šitas... Jam reikia - oi kaip reikia - į greta padėtą laiko mačiusią kepurę įmestos monetos. Ir praeiviai meta: ne už muziką: už tai, kad žmogui prie skurdžios pensijos centą kitą pridėtų. Deja, taip elgiasi tik vienas iš šimto. Bet vis šis tas...
Atgal