VISUOMENĖ
07 25. Apie standartus...
(Vaikų auginimo, šventumo ir kitus...)
Aleksandras Kavoliūnas
Tai va... Pasirodo, kad egzistuoja kažkokie ypatingi vaikų auginimo standartai, ne tik briuselinių morkų, pagal kuriuos galima, neturint reikalingų akių kontakto įgūdžių, atimti vaikus iš tėvų.
Dar egzistuoja mistinė Kristaus intronizacija. Mistinė (mistin‖is, ~iškas: 1. susijęs su mistika, misticizmu; 2. nesuprantamas, nepaaiškinamas, paslaptingas) dėl to, kad jos įkūrėjai – tai mažų mažiausiai diletantai, nesuvokiantys, kas tai yra, nes jei suvoktų, kas yra tiesioginis Kristaus valdymas, tai iš karto išeliminuotų iš savo tarpo šovinizmo bei nesveiko nacionalizmo apraiškas, už kurias, beje, Biblijoje pažadėta amžinų kančių vieta! O jei tiesiai šviesiai, tai – gudrūs ir įžūlūs niekdariai bei piktadariai. Jie net nesupranta, kas yra toji intronizacija... Jiems ji tik priedanga nelegaliai savivaldai, kuri, ko gero, neturi jokių analogų pasaulyje. Tai veikiau pasityčiojimas iš valstybės bei Kristaus mokslo.
O gal tai nauji šventumo standartai?! Ir kokia dar gali būti (pas bedievius) intronizacija, jei pats Kristus tūkstantmetėje karalystėje skirs šventuosius vadovauti miestams, žvaigždėms ir net galaktikoms?! O čia – kažkokie naujieji šventieji?! Ne šventieji jie, o nacionalistai ir šovinistai! Nacionalizmas bei šovinizmas – didelės nuodėmės, nes skatina nesantaiką tarp tautų. Jei šalyje ar tame regione būtų tikras Kristaus Dvasios buvimas, o ne inscenizuotas, tai būtų juntama net atmosferoje, ir nereiktų jokių specialių įžanginių lozungų: kas sėdi soste ir panašiai. Pas juos ne intronizacija, o anarchija, veikiau religinių (negyvo tikėjimo) velnių siautėjimas. Kaip sakė Levas Tolstojus: velnias gyvena ten, kur vidury dienos nuolat deginamos žvakės...
Toji Šalčininkų intronizacija – tai toks krikščionybės iškraipymas, kokio pasaulis gal nėra matęs... Veikiau, tai subtili terpė pilietiniam nepaklusnumui bei didžiausia kliūtis Evangelijos plitimui pietryčių Lietuvos regione. Vaidindami šventuosius, šitie tik profanuoja tikrąjį tikėjimą Kristumi, t. y. išstato pajuokai Kristaus mokslą ir Jį patį! Parašyta, kad iš vaisių pažinsite juos. Kokių? Alkoholinės orgijų, santuokinės neištikimybės, vagystės, korupcijos bei kyšininkavimo. Ir visa tai – kai niekas nemato – su raganų bei astrologių palaiminimu. Taigi prisideda dar ir okultizmas!
Panašiai, tik dar baisiau, vyksta Ukrainoje, kur grobikai skelbdami pravoslavybę vieninteliu teisingu mokymu (nors egzistuoja ir yra oficialiai įteisintos tiek pravoslavų, tiek katalikų ar liuteronų konfesijos, tiek ir kitos protestantiškos bendruomenės), ją įtvirtina su batiuškų palaiminimu, degindami naujai susikūrusių krikščioniškų bendruomenių pastatus bei žudydami tų bendruomenių lyderius.
***
Apie šventumą... Tikrasis šventumas, tai didelė dvasinė – moralinė jėga. Pasaulio šalyse, kuriose nužengusi Kristaus Dvasia ir kur valdžioje – Kristų pažįstantys žmonės, vyksta belozunginė visuomenės transformacija. Ten keičiasi net žemės derlingumas, nekalbant apie išgydymus nuo įvairių net medicinos mokslui nežinomų bei neišgydomų ligų. Ten vyksta visuomenės dekriminalizacijos procesai, masiškai uždaromi kalėjimai ir policija praktiškai nebeturi veiklos... Žodžiu, apie 90 proc. visuomenės seka Kristumi, na, o koks dešimt – lieka tamsoje, nes, kaip žinoma, tamsoje šviesa spindi ryškiausiai.
O ką matom savo šalyje?.. Pasibaisėtini, dėl širdies užtemimo, valdžios siūlymai... Tikrai, kad ta Šalčininkų “ respublikos“ intronizacija iki skausmo primena mūsų valdžios dabartinę padėtį, trūksta tik intronizacijos, nors kažkas panašaus jau vyksta, ir nebe pirmą dieną: ką norim, tą darom, kokius norim įstatymus, tokius ir priimam... Gal imperatoriaus Konstantino įsakymo pavyzdžiu: viens du trys, ir įsiveskim visuotinę bei priverstinę krikščionybę?! O tuo metu, kai niekas nematys, gersim degtinę, ištvirkausim, vaikščiosim pas raganas burtis, arba dar geriau – skirsim jas patarėjomis ir t. t. Vieno Seimo nario padėjėjais jau buvo Adventistų kulto bei “ Scientology“ bažnyčios atstovai...
O iš tiesų, nei ten, nei čia, nė vienas nei girdi Viešpaties balso, nei Jo klauso, nes Jo kaip Asmens nepažįsta ir niekada nepažinojo, nors ir eidami į valdžią prisiekia Dievo vardu. Kuris iš valdžios žmonių žino Raštą ar bent gyvena pagal Viešpaties širdies prašymą: mylėkite ir rūpinkitės tais, kurie jus išrinko, kurie šalia jūsų?..
Todėl tą dieną ne vienas išgirs rūstų nuosprendį: „Eikit šalin, nes Aš jūsų niekada nepažinojau!“ Nes jie niekada nebuvo prie Jėzaus kojų, su Juo neleido laiko ir nepažino Jo širdies! Nes iš tiesų jų dievas – pinigai. Daugelis įstatymų priimami tik kažkam pamojavus stambia pinigų suma!
Bet vis dėlto – gal yra kokia nors išeitis?! Gal egzistuoja kokie nors standartai, kurių įmanoma laikytis ir kurie gali pakeisti visuomenės moralę teigiamai?! Gal ne viskas taip juoda, kaip atrodo? Pamąstykim.
***
Kartą vienoje paskaitoje profesorius pareiškė, kad Dievo nėra. Kad nėra gėrio, o vien tik blogis! Į tai studentas sureagavo, klausdamas, ar yra šaltis..? Ar yra tamsa..? Profesorius atsakė, kad taip, yra! Studentas ramiai paaiškino: “Ne, tokio dalyko, kaip šaltis, nėra, yra tik šilumos trūkumas. Nėra ir tokio reiškinio kaip tamsa, o tik – šviesos trūkumas“.
Taigi tiems, kurie tvirtina, kad viskas aplink niūru bei tamsu, kad nėra gėrio, o vien tik blogis, kad daug neapykantos, pabandysim atsakyti...
Blogis tarpsta visuomenėje?! Tik dėl to, kad trūksta gėrio! Ne blogio daug, bet gėrio mažai: “Jis (Jėzus) sakė jiems: “Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų (gėrio nešėjų) maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Luko 10,2). Negi tarp mūsų tiek jau daug tų, kurie atsigręžia į savo artimą su ištiesta pagalbos ranka?!
Tamsos daug?! Ne tamsos daug, o šviesos trūkumas: “Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mato 5,15). Kaip vasaros naktį maži vabaliukai apšviečia savo mikro pasaulėlį, taip ir mes, kurių širdyje Kristus, dažniau būkim žmonėms tais jonvabaliais, šviesos spindulėliais.
Taip pat nėra ir tokio dalyko kaip šaltis, bet šilumos stygius. Širdžių šilumos, ne malkų... Širdžių šilumos, kurią reikia sukurti, o sukūrus nuolat prižiūrėti, kad neužgestų! Bent jau laužą uždegti, nes taip maža tų, kurie kursto tuos laužus.
Daug neapykantos?! Nėra jokios neapykantos, tėra tik meilės stoka. O Dievas yra meilė! Tuo viskas ir pasakyta. Tad palinkėjimas visiems netikintiems bei abejojantiems krikščionybės tiesomis būtų toks:
Tegul Evangelijos ugnis dega tikinčiųjų širdyse, ir kaip nuo mažos kibirkštėlės įsiliepsnoja didelis laužas, taip ir mūsų žodžiai bei darbai tegul skatina tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi mūsų tautoje!
Atgal
.jpg)
(1).png)
