VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

04 22. Po Dievo ateina vienatvė

Vytautas Vilimas Skripka

Didelė vienatvė čia ir daugybę

kartų didesnė tenai...

Tomas Vulfas

ŠVENTOJI SESUO FAUSTINA

Prie klausyklos suklupo pamaldžioji noviciatė: o, aš jus pažįstu, tėve! Taip didžiąją mistikę Mariją Faustiną Kovalską prisimins nuodėmklausys Vilniaus universiteto teologijos profesorius M.Sopočka. Aš jus regėjau savo regėjimuose...

Kunigystėse patyręs dvasininkas dėl viso pikto nukreipia mergaitę į psichiatrijos kliniką. Nedaug vyrėlesnė už Faustiną gydytoja ištars lemtingus šiai istorijai žodžius: jūs esate visiškai sveika. Ir pranašaus Viešpaties tarnaitei daugybę dovanų: regėjimų, intelekto, muzikalumo.

Nuo tol visą savo neilgą gyvenimą Faustina kalbėsis su Jėzumi. Sunkią valandą guosis: kodėl mane apleidžia netgi tie, kuriais pasitikėjau, kuriuos meile Tavąja mylėjau. Bet atsakymas toks: visada pasikliauk manimi, netgi tapusi visų atstumta!

Neužmirškime, kad Faustina ne tik vienatvės, bet ir nepakartojamo bendravimo sesuo.

Prisirišau prie vieno žmogaus – vėliau užrašys Dienoraštyje. Ar tai paliudija visų laikų, o ypač dabarties plepių moteriškaičių nuostabą, kad daugelis vienuolių – ne be nuodėmės, netgi intymioje srityje. Bet kam tada šv. Augustinas teigia: netikiu vienuolyste, visiškai išlaisvinta nuo klystkelių. Ar jis turėjo galvoje vyro ir moters kūniškąją sferą? Nespėliokime, kadangi tikras vienuolis pilnutinai atsiskleis tiktai antrąjį kartą sugrįždamas į Vienatvę. Teologai tatai vadina distancija. Arba atsiminkime prieštarybėmis gundyto Dantės moteriškąjį idealą („Naujasis gyvenimas“). Prisiminkime savo ankstyvųjų jaunysčių nedrąsą, baugštumą: ir mus vieną nuo kito skyrė šventoriaus erdvė. Ar daug tokių, kurie tada ryžosi rinktis atvirą vyriškumą arba dar atviresnį moteriškumą (mergiškumą)?

KAI ŠITIEK VIENATVĖS

MOTINA

Kaip lengvai, lyg elnė, tu žengi

Žaliom pievom, viduriu laukų.

Priešaky daina, vis priešaky

Išaugintų lopšyje vaikų...

 

Nepaliko nieko dovanai

Vasara praeidama.

Bėgai greit, užtat nepasenai,

Šviesų rytą keitė sutema...

 

Baltą kovą keitė lapkritys.

Keitėsi mirgėdami laikai...

Lėkė kaip medžiotojas mirtis,

Tu grožiu prieš ją atsipirkai...

 

Mainės tavo akys ir plaukai

Ir išseko balso vandenai...

Ir girdėjo už tave vaikai,

Nes ėjai žeme jau mintinai...

 

Ir atvėrė kažin kas duris,

Liepė žemę tau palikt čionai...

Ir pasakė: būk bent vyturys

Rytmečio padangėj dyvinoj...

 

Virš kokių dar miškų leki?

Virš kokių dabar leki laukų?

Ką tu toj kelionėj sutinki?

Duok bent žinią, jeigu nesunku.

 

DIEVE, AR TU TIK VIENATVĖ?

BROLIS

Eglę noriu mylėti.

Švarią.

Dangišką.

Mėlyną.

Takus.

Baltus baltus.

Kaip bokštas bažnyčios.

Išvelėtus vaikystės marškinius.

Sniegą.

Brolio juodą nekaltą šešėlį.

Bet

Tėvo rankos neliečia dalgio daugiau

Daiktai keistėja kasdien,

Tolsta nuo mūsų maldų.

 

O motina kloja lovą kasvakar,

Ne man jau

Motina kloja lovą,

Ne broliui...

 

O už lango

Takai be vardų jau.

Muziejiniai.

Išvogtas varpinės varpas.

 

Po balta mėnesiena,

Nykia mėnesiena

Žiemos.

 

DIEVE, AR TU TIK VIENATVĖ?

ŠARTRO KATEDRA

Yra legenda apie puikiąją Šartro katedrą. Viduramžiais kilus gaisrui ji pavirtusi į pelenus. Tuomet iš visų pasaulio šalių ir kampelių suplaukę architektai, meistrai, akmentašiai, tapytojai, auksakaliai ir atstatę šventovę. Dar gražesnę, negu buvo. Tik nė vienas statytojas nepanoro įsiamžinti, iškaldamas savąjį vardą akmenyje ar užrašydamas jį paveikslo kamputyje. Šią legendą pasakojęs garsusis režisierius I.Bergmanas apibendrino: menas iš esmės sutraukė visus ryšius, kai pradėta jo (Dievo) atsisakinėti.

ŠITIEK VIENATVĖS

IR PAGALIAU APIE MEILĘ

Tolimais laikais gyvenusi bažnyčios daktarė šv.Teresė Avilietė savo knygoje „Apie Dievo meilę“ bando atskleisti idealumų viršūnes. Čia ji analizuoja „Giesmių giesmę“ ir teigia, kad karalius Saliamonas ir nudegusi saulėje Išrinktosios žemės dukra anaiptol nėra kūniškosios meilės atitikmuo. Dar daugiau. Toje misterijoje dalyvaujanti ideali moteris ir patsai Viešpats.

Tik šiais laikais lietuvių filosofas A.Šliogeris sušunka: jeigu jau teigiama tokia nesąmonė, o pati meilė keliama ant altorių, tai tuomet sudie ir pačiai meilei, ir poezijai...

Ši atvertis nujausta ir ankstyvaisiais laikais. Ne prašalaičio, o asketiškųjų bažnyčios vyrų ir moterų. Bet ar žemiškoji išvada išlaikė dangiškąjį egzaminą?

Žymusis austrų poetas R.M.Rilkė paliko mums ir tokią metaforą:

Ir nors nebuvau glėbyje apkabinęs,

Ji vis dėlto tapo manąja belaisve.

(Vertimas autoriaus).

ŠITIEK VIENATVĖS.

Atgal