VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

09 05. Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai

Vytautas Baškys

Mes ir Vilnius, dabartis ir praeities garsas. Rugsėjo pradžioje vilniečius ir miesto svečius sveikina Sostinės dienos – didžiausia kasmetė Lietuvos sostinės šventė gardinasi įvairiausiais renginiais, kartu – tai ir romantiškas Vilniaus kraštovaizdžio žavesys laike bei erdvėje.

Vilniaus padangė kartais padovanoja netikėtų vaizdų. 2015-ųjų metų rugpjūčio pabaigoje pro pilkšvų debesų properšą per visą senamiestį nusidriekė rausvų spindulių pluoštas. Nuo pietvakarinės miesto dalies, link Antakalnio paryškintas vaizdas žadino vaizduotę, bylojo kažką svarbaus, priminė Maironio mintis: „Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais / Dunkso tarp kalnų plačiai! / Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmais / Dengia! Jis miega giliai! / Kame tas garsas, kuriuo skambėjai? / Kame galybė ir pranokėjai?/ Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai, / Kuriuos skleidei / Lietuvai, mūsų tėvynei?“.

Jaudinantis klausimas – kur tavo, Vilniau, tie spinduliai? Atsakymo paieška panoraminiame sostinės kraštovaizdyje, – šviesos ir prieblandos erdvėje padvelkia laiko tėkmės atgarsis. Nuo Medininkų aukštumos iš po debesų skliauto sklindantis magiškas šviesos pluoštas ant senamiesčio bokštų ir rūmų tarsi pulsuoja. Ženklų ir prasmių regėjime jauti, jog tarp vaizdų ir minčių yra ryšys, kuriame glūdi Vilniaus sutikimo jausmas: „Kai aš grįžau į Vilnių, kai per dangų / Nuskriejo kometa – ir jos šviesoj  / Tu blykstelėjai tartum  idealas, / Lyg dangiška svajonė iškilai“. O taip, tai jaudinanti Justino Marcinkevičiaus Vilniaus idilė. 

Sąmonėje atgijusiuose praeities pėdsakuose atsiveria sostinės geografija, prabyla tolyje dunksanti Medininkų aukštuma. Galima suprasti, bent jau verta bandyti įsivaizduoti, jog prieš penkiolika tūkstantmečių čia buvęs ledynas tirpdamas paliko gilias rėvas ir plačius slėnius, kurie dabar po padangės šviesos ženklu miglotame tolyje regisi atitekančios Vilnios slėniu. Tokia įžvalga į praeitį primena proprotėvių atsikėlimą į poledyninį kraštą.

Vilnius vakaro padangės šviesoje. Lauryno Baškio nuotrauka

Vilnius apgaubtas vakaro padangės melsvu šydu – tik akimirka istorijoje, bet atsigręžimas į praeitį – didinga, nepaprasta. Rausvas vakaro šviesos pluoštas netrukus nuslinko į nakties dausas, o pro debesis pasirodęs mėnulis nuteikia įsijausti, surankioti iš šimtmečių, tūkstantmečių žodžius ir mintis, kurių prasme pajaučiame Vilniaus dvasią ir vardo istoriją. Vardas laiko ir erdvės tolyje suskamba mįslingais žodžiais: Vilusa, vilos, Velni, Wilna. Tiesa sakant, šie gražūs žodžiai iš nutolusio laiko suskamba kaip varpo dūžiai. Vilniaus vardo atgarsiu bene seniausias žodis būtų – Vilusa. Juo hetitai vadino Troją, betgi hetitai, palikę ryškų pėdsaką istorijoje išsklido, o Vilusa – galime numanyti esant indoarijų atsineštą kaip bendrinį statinių pavadinimą – vilos (Lot. villa – gyvenvietė kaimas).

Tokia Vilniaus vaizdo atodanga priartina Rytų išmintį: „Užsimezga pradžia, ir randasi vardai. Jei jau yra vardai, ir ribos turi būti žinomos. Ribų žinojimas išgelbsti nuo pavojaus” /Laozi/. Tai išmintis, kuri sustiprina Vilniaus pavadinimo semantinį ryšį su senąja Romos imperija, primena romėnų kraustymąsi iš miestų į savo rezidencijas – „vilas". Ir ne tik į mūsų kraštą, visoje Europoje veikė naujų valstybių kūrimąsi, pratęsė Romos socialinę civilizacijos tradiciją. Su tuo susietas ir Lietuvos sostas, karaliaus Mindaugo karališkosios dinastijos giminės pradžia siejama su iš Romos atsikėlusio Palemono palikuoniais. Karaliaus Mindaugo vainikavimas Vilniuje liepos 6-ąją, bet Sostinės dienos primena, jogrugsėjo 5 diena – Lauryno vardadienis, vardo kilmė nuo lotynų kalbos – lauras (medis), kurio lapais būdavo vainikuojami valdovai, nugalėtojai.

Tų atgarsių daug. Žinia iš X amžiaus anglosaksų rankraščio „Tautų kataloge” išvardinant šalis nurodytas Vilnius – „Wiolane ond Wilna”. Po to, XII a. Islandijos keliautojas Snoras Sturlusonas, apsilankęs Vilniuje ir Trakuose – užrašė „Velni" ir „Tryk". Dargi XV a. sostinės Vilniaus vardas buvo siejamas ir su Romos italų išeivių vadu Viliumi. Vilniaus praeities bylojimui svarbu „Lietuvos metraštyje“ įrašai apie Palemoną, kaip vieną iš Romos kilmingųjų, kuris kartu su savo pavaldiniais, jų šeimomis, turtu bei kariais laivais iš Romosatvyko ir tarp kalvų aptiko gražų slėnį, kuriame pasistatė vilas. Šie duomenys Lietuvos istorijoje gyvavo 400 metų. Dar XIX a. pradžioje poetas, istorikas Dionizas Poškas (Paškevičius), skirdamas pramanus nuo istorijos, tautos praeitį siejo su Palemono atsikėlimu. Greta įvairių požiūrių, mūsų laikais istorikas Zenonas Ivinskis būdamas Vokietijoje, Romoje, Vatikano archyvuose – visur ieškojo dokumentų iš Lietuvos praeities. Jo sukaupti duomenys rodo Palemoną – ne tik tikru, o ir visų tikriausiu mūsų didikų pirmtaku.

Mes ir Vilnius.Regisi, jog atplaukę romėnai neužsibuvo prie Nemuno ir Neries santakos, o paplaukę link Neries aukštupio buvo sutikti ir Panerių gyvenvietėje. Jiems pasistačius vilas ir kilo Vilniaus miesto bei Vilnios upės pavadinimai. Taip nuo istorinių duomenų atsiveria Vilniaus pavadinimo kilmės versija. Tegul kas nori tevadinatai legenda, bet tuo dar tvirčiau suskamba Lietuvos sostinės Vilniaus dienos – tai ir romantiškas Vilniaus vardo garsas.

Atgal