VISUOMENĖ

02 02. JEI SAULĖ...

Alfonsas Kairys

Jei saulė apaktų,

Žemę apgaubtų tamsa.

Jei saulė nešviestų,

Žemės akys nespindėtų šiluma.

Džiaugsmas išnyktų kartu su šviesa.

Jei saulė nešviestų,

Nebūtų mūsų su tavimi niekada.

ŽAIDŽIAS

Žaidžias žalsva spalva lapai, jausdami bėrais žirgais atskubantį rudenį.

Žaidžias, kol žali. Ruduo, nudažęs juos, pasakys: “Būkit auksiniai, bet negyvi“.

Geriau būt ne auksiniais, o gyvais. Kol gyvi - gyvais.

AK, TA VASARA

Taip žaibiškai plasnodama saulės spinduliais ir dangiškais gyvybės lašais, ji praskrieja. Atsisuki - o jau ruduo, o jau žaliai aksominiai medžių lapai auksu tvinksta ir, sušokę paskutinį šokį, žemę bučiuoja. Laikas juos, kaip ir mus, šokdina. Pabūkime kuo ilgiau su Laiku, Saule, Lietumi, Gyvenimu...

PATINKA OPTIMISTAI

sakantys: kitą pavasarį,

kitą vasarą, kitą rudenį, kitą žiemą...

O juk gali ir nebūti kito pavasario gamtos prisikėlimo, kitos vasaros gėlžydžio, kito rudens lapkričio, kitos žiemos snaigkryčio.

Tiesiog ... gali nebūti.

PAKLAUSIAU

Paklausiau šimtametį: „Ką darytum, jei gyventum du šimtus metų?“.

Atsakė: „Žinai, gyvenčiau!“

MUZIKA

Muzika ,,skaldė“ ausis, pasakišku garsu smigo į smegenis. Ir ne vieną kartą, ir ne du diskotekose, namuose, sode, išvykose.

Bet atėjo tas laikas, kai niekas niekur nebesminga, nes nėr kur smigti.

Pažeista klausa, du pusrutuliai... pažeistas – GYVENIMAS.

ŠOK

Šok šok šok su manim iki ryto.

Ateita septintą vakaro ir išeita septintą ryto.

Nei daug, nei mažai - pusė paros šokta, pusė paros dūkta: kūnui ir sielai atsipalaiduot (o gal ir pavargt!) leista.

Kol kūnas jaunyste kvepia...

O gal ir metų paragavusį pašokdinti verta...

JI ČIAUŠKĖJO

Ji kalbėjo, čiauškėjo net troleibuso gausmą užgoždama apie daug ką: skrido lėktuvu į kurortą, matė ilgaskvernius debesis, buvo pažinčių – ir dar kokių.

Pagaliau ištarė stebuklingą žodį: „KOROČE“ ir pridėjo: ,,Papasakosiu, kai susitiksim“.

Troleibusas lengviau atsiduso.

AR VISKAS

Ar viskas GERAI,

Kai sakom: GERAI.

O tik gal tik tiek - kad GERAI.

SNAIGĖS...

Snaigės, tingiai krisdamos,

lyg sako:

NESKUBĖK GYVENTI...

BŪNA DIENŲ KAIP TYČIA

Būna dienų kaip tyčia,