VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

02 02. Neužmirštuolė ir tautiniai simboliai

Aleksandra Prijalgauskienė

Tai lauko gėlė, net darželiuose neauginama. Ji savo grožiu neišvaizdi, nedėmesinga, galbūt todėl kažkada ir buvo pavadinta neužmirštuole. Neužmirštuolės vardu, žiedelio pavidalu atėjusi į mūsų tautinių reliktų šventinį papildymą, mano nuomone, nė kiek nesumenkina šių reliktų reikšmės ir jų gausos tuose renginiuose. Ji - tik solidarumo simbolis ir niekada netaps dar vienu mūsų tautos reliktu. Prisimenant mūsų skaudžius sausio 13-osios dienos įvykius, neužmirštuole norima išreikšti nuoširdžią užuojautą žuvusiųjų artimiesiems. Tą padaryti su mūsų nusistovėjusiais tautiniais reliktais nėra tokių paprastai prieinamų ir greito paruošimo galimybių, kad kiekvienas galėtų prisiliesti ir laikyti kaip asmeninį dalyvio ženklą, kviečiant dalyvauti ir kitus. Jei kam tos dienos atminimui išreikšti gamtos tvarinys – neužmirštuolė - yra per menkas, pritariu Gintaro Markevičiaus („Tremtinys“, 2015 m. sausio 15 d. Nr. 2) siūlymui neužmirštuolę papildyti mūsų Trispalvės juostele. Žinoma, tik ne žiedelį –neužmirštuolės - padaryti trispalvį. Šiuo atveju tektų pakeisti ir jo vardą. Taip aršiai prieštaraujantys neužmirštuolei turėjo jau anksčiau pasirūpinti, kad tautinių juostelių ar kitų reliktų gausa būtų kiekviename renginyje. 25 metų laiko tąsa nepastebimai dildo tų dienų įvykius. Net žuvusiųjų artimiesiems skausmo ašara retai kuriam benukrenta. Kad Sausio 13-osios skaudūs įvykiai nenugrimztų užmarštin - atsinaujinimas būtinas. Nauja karta reikalauja įvairovės. Neužmirštuolės žiedelis asmenį žymi individualiai, kuriuo rodomas nuoširdus solidarumo veiksmas tai šventei. Taip norima išjudinti laiko erdvėje tolstančius prisiminimus. Pabudę konservatyvūs snaudaliai savo priekaištais spjaudo tiesiog į veidą žmonėms. Gausiuose panašių akcijų susitelkimuose stebėtojais būna ir priešingai nusiteikusių, manau, kad jie neužmirštuolės tikrai neprisiseks. Tas šventines dienas sutikdamas gatvėje, matydamas televizijos laidose ir kitur su neužmirštuole pajauti bendrą idėjinį artumą ir pagarbą tam asmeniui. Prieš 25 metus beginkliam mūsų susitelkimui ir ryžtui nereikėjo jokio atributo, jokio simbolio, sugebėjome apginti savo šalies laisvę ir nepriklausomybę nedrebėdami dėl savo gyvybės. Audringais momentais be jų stovėjome prie Spaudos rūmų ir TV bokšto. Šiandien, t. y. po 25 m., jau yra atėjusi mūsų pamaina, kuri tų skaudžių įvykių nematė, negirdėjo ir juose nedalyvavo. Ji žino tik 25 metus naujausios mūsų istorijos, kurią teisingiausiai perteikia tėvai ir seneliai, patys dalyvavę tuose įvykiuose. Jaunajai kartai, nedalyvavusiems tų skaudžių įvykių sumaištyje, Sausio 13-osios minėjimo dalyvių paženklinimui - toks ženklas kaip neužmirštuolė labiausiai tinkamas. Kad ji popierinė – manau tik ateities klausimas. Taip, kaip šią kritikuojamą neužmirštuolę, galima nuvertinti kiekvieną tautos simbolinį ženklą. Kiekvienas iš jų yra ar buvo ir popieriniais, medžiaginiais, plastikiniais ir dar kokiais kitais mūsų išmaningos tautos dariniais. Labai gaila, kad vieno žuvusiojo prie TV bokšto Sausio 13-ąją teta kalba taip nepagarbiai net apie konkrečius tų įvykių dalyvius, tai įžeidimas, jai vertėtų jų atsiprašyti.

***

Kadangi taip audringai užsimezgė kritika apie paprasčiausią laukų gėlę - neužmirštuolę, mums jau tapusią simboliniu ženklu, kuris mūsų heraldikai niekada nesudarys jokio pavojaus, jokios konkurencijos, verčiau nukreipkime kritikos strėles į heraldikos komisijos iki šiol neišbaigtą darbą dėl Lietuvos valstybės herbo – Vyčio. Lietuvos valstybės herbas – Vytis – yra vienas svarbiausių šalies simbolių, įteisintas kaip oficialus valstybės herbas ir ženklas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1990 metų kovo 11 dieną priimtu įstatymu „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“. Tada buvo patvirtintas pirmasis po karo Lietuvos valstybės simbolio variantas, jo pagrindu tapo skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 m. Lietuvos monetoms sukurtas skulptūrinis Vyčio atvaizdas. Jis Lietuvą garbino ir puošė 20 metų, prie jo užaugo nauja lietuvių patriotų karta, juo buvo žymimi įvairiausi valstybiniai – juridiniai dokumentai, spaudai ir Lietuvos pinigai. Mūsų kariuomenės kariai 20 metų prie jo Tėvynei priesaikas davė, tautinių švenčių metu prie jo giedoti Lietuvos himnai, ir mokyklose vaikų maldelės kalbėtos prie jo, mūsų trispalvės vėliavos keltos prie jo ir kitais įvairiais atvejais tėvynei rodant pagarbą. Senosios kartos atstovai esame už tai, kad liktų Juozo Zikaro 1925 m. sukurtas Mindaugo, Vytauto laikų Vytis. Visur buvo vaizduojamas šuoliuojantis žirgas, dinamiškas, energingas, besiveržiantis į priekį. Manau, kad ir dabartinės kartos atstovai skiria juos - kur senasis, o kur dabartinis, ir reikiamu momentu tars savo žodį. Dabartinis naujasis žirgas, mokesčių mokėtojams kainavęs 200 tūkst. Lt, yra nepriimtinas. Jo išvaizda: susitraukęs, išsigandęs, užrietęs kojas, rodo, kad jis tuoj tuoj nupuls, atsiklaups ant kelių – reiškia pasidavimą. Šiandien mums matyti tą naująjį, suniveliuotą, visiškai panašų į artimų kaimynų herbą Lietuvos gyventojams yra visiškai nepriimtinas ir svetimas. Šitas susitraukęs mūsų žirgas atsirado po Liublino unijos, t. y. tada, kai Lietuvos valstybė pradėjo nykti, kai ji nebeteko suvereniteto. Pirmasis Lietuvos Respublikos herbas dabar laikomas pereinamojo laikotarpio simboliu, pabrėžusiu, kad Lietuvos valstybė yra prieškarinių tradicijų tęsėja. O jau 1991 metų rugsėjo 4 d. Aukščiausioji Taryba – tas pats Atkuriamasis Seimas, neaišku kieno ir kokių jėgų veikiamas, persigalvojo ir patvirtino naują herbą, kuris buvo naudojamas po Liublino unijos. Dabar kiekvienas gali sužinoti internete ar pasklaidyti istorijos lapus, kokį Vytį naudojo mūsų senieji protėviai Mindaugo, Vytauto laikais, ir kokį po Liublino unijos, t. y. Dabartinis, naujasis su korekcija pagal mūsų senąjį herbą - J. Zikaro variantą. Kyla klausimas, kam ir kodėl heraldikos komisijoje ar Seime buvo toks noras ar tikslas atlikti modeliaciją, kad tik neliktų mūsų senojo herbo, kas ir įvyko. Kam ir kodėl? Ir šiuo atveju dar ne viskas. Šiuo metu Seime naujos aistros. Ketvirtadienį (sausio 20 d.) skubos tvarka Seime buvo svarstomas parlamento pirmininkės Loretos Graužinienės siūlymas pataisyti Valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymą, kad institucijų ir įstaigų posėdžių salėse, darbo kabinetuose galėtų būti iškabintas adaptuotas herbas. Kodėl ir kokių jėgų veikiamas Seimas nori įkurdinti dar kitą – adaptuotą Vytį? Heraldikos komisija tam neprieštaravo. Kam ji tarnauja, kieno duoną valgo? Klasikinis Vytis jau netinka? Kodėl šių dienų Lietuvos herbo perpaišymas yra tapęs nediskutuotinu dalyku? Kas, kodėl ir kokių jėgų veikiamas stabdo tą diskusiją? Kodėl Seimo salėje turi būti stilizuotas Vytis? Gerų norų dabartiniame Seime mažai. Turime neleisti tyčiotis iš švenčiausių mūsų Lietuvai dalykų. Toks Lietuvos heraldikai galutinis Seimo sprendimas rodo jo nepastovumą, nedaro jam garbės ir Lietuvos gyventojams kelia nepasitikėjimą savo išrinktaisiais.

Atgal