VISUOMENĖ
04 11. Sudie, kvietkeli, mano tu brangiausias (2 dalis)
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Kai po trejų metų, 1942 m., respublikonai iškėlė kandidatu į gubernatorius prokurorą Earlą Warreną, šis pasamdė Campaigns, Inc“ rinkimų kampanijai organizuoti. Prokuroras Earl‘as Warren‘as nelabai tiko į politikus, nes nemokėjo elgtis viešumoje, pavyzdžiui, nemokėjo šypsotis, kalbėti banalybių. Visada buvo rūstus kaip teisme. Prokurorui tai pliusas, politikui – minusas. Reikėjo parodyti, kad kandidatas yra mielas žmogus, toks kaip ir kiti paprasti, mieli rinkėjai. Buvo nuspręsta nufotografuoti jį su šeima, žmona ir šešiais vaikais. Tuo metu ekranuose su triumfu ėjo filmas „Muzikos garsai“. Von Trupp‘as, austras, su savo šeima dainavo mielas dainas, nuo kurių žiūrovams sukosi galva. Sugalvota ir rinkėjams apsukti galvą: rūstus prokuroras savo šeimoje su žmona Nina turėjo išblaškyti rūstumo įspūdį. Buvo padarytas reportažas ir paskleistas po visus laikraščius.
Bet kandidatas vis tiek liko savimi ir nesišypsojo. Tada „Campaigns, Inc“ pritaikė aštuntąjį velnio įsakymą: minusus paversti pliusais, ačiū Dievui, tai nesunku – trūksta tik vertikalaus brūkšnelio.
Kas velnio parašyta, padaryta. C.Whiteker ir Leone Baxter sukūrė mitą, kad tokiu žiauriu laiku (vyko karas), ir Kalifornijos gubernatorius turi atrodyti kaip Ivanas žiaurusis. Buvo prisiminta, kad būdamas prokuroru jis prisidėjo prie japonų, gyvenančių JAV, persekiojimo. Sakė, jeigu japoškes (angl. Japs) paliksime laisvus, nebus galima atskirti sabotažninko nuo lojalaus. Ir taip japonai, JAV piliečiai, buvo internuoti ir laikomi stovyklose iki karo pabaigos (paskui, po karo, kai jau buvo senas. Warren‘as verkė per televiziją, gailėjosi, kad japonus, JAV piliečiu, kankino. Mitai apie tinkamą į gubernatorius prokurorą buvo skleidžiami per radiją, laikraščius, klijuojami ant tvorų. Šimtais tūkstančių. Ir prokuroras laimėjo rinkimus, ir tapo Kalifornijos gubernatorius. Bet jam nepatiko (visgi turėjo sąžinės), kad tai buvo pasiekta agresyvaus melo pagalba. Kai tik tapo gubernatorius, nutraukė ryšius su C.Whiteker ir L. Baxter.
Melo technologijų kūrėjai įsižeidė ir atkeršijo.
1945 m. Kalifornijos gubernatorius Warrenas, tas rūstusis buvęs prokuroras, per savo metinį pranešimą, paskelbė, kad valstijai reikia draudiminės medicinos. Iš kur tas socialinis jautrumas? Iš asmeninės patirties. Prieš tai, metais anksčiau, gubernatorius susirgo inkstų uždegimu ir turėjo gultis į ligoninę. Čia patyrė šoką: sąskaita buvo tokia, kad eilinį rinkėją būtų ištikusi katastrofa.
Išėjęs iš ligoninės su pataisytu inkstu ir morale, gubernatorius liepė savo patarėjams parengti draudiminės medicinos įstatymo projektą. Pagal jį gyventojai turėjo mokėti 1,5 proc. savo pajamų į socialinio draudimo fondą, susirgę gautų nemokamą gydymą. Buvo tariamasi ir, atrodo, susitarta ir su daktarais, atrodė, ir jie pritaria tokiam humaniškam projektui.
Bet Kalifornijos gydytojų asociacija nesnaudė. Pasamdė „Campaigns, Inc“ valstijos kongrese įstatymui dėl draudiminės medicinos sužlugdyti. Buvo pritaikytas 13 aukščiau minėtų velniško melo įsakymas (žr. aukščiau).
Daugeliui Kalifornijos žmonių tas projektas buvo gyvybiškai svarbus, bet C. Whiteker ir L.Baxter padarė taip, kad žmonės imtų jo neapkęsti.
Sugalvojo ir sakė, kad negalima nurungti oponento nepasiūlius ko nors kito. Jie paskelbė savanoriško draudiminių paslaugų pirkimo kampaniją: žmonės perka nemokamą gydymą patys: kas nori, tas perka ir pats moka. Kas neserga ar nenori. neperka, vadinasi, praturtėja: jam nereikėtų mokėti naujo mokesčio į socialinių paslaugų fondą (1.5 proc. nuo savo pajamų). Toks pasiūlymas veidmainingas, nes skurdžiams nusipirkti tokį paketą nebuvo problema, o štai turčiams mokėti 1,5 proc. nuo pajamų susidarytų sumelė. Viskas apgalvota.
Per vadinamąją savanoriško medicininio draudimo savaitę keturiuose šimtuose laikraščių buvo išspausdinta, sako, vienas kvadratinis kilometras apmokamų skelbimų, raginančių patiems pirkti draudimines paslaugas. C.Whiteker ir L.Baxter parašė kelis variantus propagandinių kalbų, su kuriomis daktarai agitavo prieš socialinę mediciną. Pagrindinė tų kalbų idėja: „Politinė medicina, bloga medicina“. Pasiųsti žmonės, daugiausia daktarai, lankėsi laikraščiuose redakcijose ir darė spaudimą redaktoriams. Per trejus metus iš 50 laikraščių, palaikiusių socialinę mediciną, liko tik 20. Kurie persimetė į kitą pusę, gavo daug reklamos ir gerai uždirbo.
Be to, C.Whiteker ir L.Baxter pritaikė 5 velnio įsakymą: sugalvojo priešą. Parašė atsišaukimą „Sveikatos klausimas“ ir iliustravo jį tokia karikatūra. Šeimynėlė – vyras, ponia ir vaikas – stovi baimės miške. Juos supa ne medžiai, o skeletai dantyse laikantys popierėlį su žodžiu „BILL“ (angl. „sąskaita“). Tai buvo tik karikatūra, tik popierinis drakonas, bet suveikė kaip ginklas.
Tai įvyko pirmą kartą po būrų (zulusų?) karo, kai žmonės buvo nugalėti piešiniu, kaip iš kokio Cahrlie Hebdou. Tada, kai iki dantų apsiginklavę anglai, sukėlė Transvalyje karą, būrai, pagal tradiciją, išsirikiavo prieš juos su dideliais popieriaus lakštais, kuriuose pripiešė bjauriai išsišiepusių drakonų. Būrai tikėjo, kad priešas (anglai) pamatęs, kokie jie pikti, pasiduos. Užkariautojai juokėsi: paleido kelias salves iš parako ginklų (kulkosvaidžių) ir laimėjo.
Amerikiečiai, civilizuoti saulėtos Kalifornijos gyventojai, kuriems sudarytos visos sąlygos būti protingais Amerikos piliečiais, prieš karikatūrą neatsilaikė: referendumu atmetė gubernatoriaus iniciatyvą ir jį, ir save, pažemino.
Aną kartą, anksčiau, kai Earlas Warrenas, dar prokuroras, ėjo į gubernatorius, melo fabrikantai, panaudoję velnio tuziną, jį iškėlė ant pjedestalo, paskui, išvolioję melų purve, ciniškai neleido vykdyti pareigos spręsti sveikatos apsaugos problemą turtingiausioje pasaulio valstybėje. Beje, ir dabar tos pačios jėgos, ir tokias pat metodais kovoja, prieš prezidento Barako Obamos draudiminę mediciną. Ir vėl sako, kad politinė medicina - bloga medicina.
Ir Amerikai, ir vienam jos politinės klasės sparnui, ne motas, kad 40 milijonai amerikiečių, neturintys polisų, kai suserga, pasmerkti katastrofai.
Melo fabrikas veikia ir Lietuvoje
Trylika vaizdų iš Lietuvos visuomeninio gyvenimo, iliustruojančių velnio įsakymų katalogą
Mūsų politinė klasė iš Amerikos politinio arsenalo nepasiėmė tai, kas padarė ją (Ameriką), kaip materialinės kultūros kūrėją (pavyzdžiui, mokesčių sistema) pasaulio hegemonu, bet visą velnio tuzino melų fabriką importavo, kaip sakoma, „s patrochami“. Čia pateikiame pavyzdžių iš Lietuvos nacionalinės politikos, iliustruojančių minėtą velnio įsakymų katalogą
Pirma iliustracija, kaip pas mus įdiegtas pirmas velnio tuzino įsakymas: nekalbėk iš esmės, subtiliai ar protingai.
Lietuvoje iki šiol vykdoma ne ideologinė, o frakcinė politika, kaip viduramžiais, kai karaliaus valdžia aptarnavo, siekdama juos patraukti į savo pusę, atskirus feodalus, kad jie negrėstų karūnai. Dėl to, dėl frakcinės politikos (angl. factional policy) nacionalinės problemos neformuluojamos, neanalizuojamos, ir žinoma, nesprendžiamos. Vyriausybės iš balkonų ar spaudos konferencijose neskelbia rimtų politinių pranešimų ir ataskaitų. Varguomenė gal ir mato, kad prie išteklių vartų stovi kiti, ne jų rango žmonės, ir nukreipia tuos resursus sau ir savo bičams, bet varguomenė apatiška, nemoka būti gerais piliečiais. Štai kodėl Lietuvos BVP netarnauja žmonėms, nes BVP perskirstymas per biudžetą yra ydingas: mažiausias ES. Dėl to ir pensijos mažiausios ir minimalūs atlyginimai mažiausi. Pabėgėlių nuo skurdo daugiausia. Taip pat savižudžių.
Antra. Atmink: įpiršti asmenybę lengviau, negu nutiesti kelius problemai spręsti.
Pačioje mūsų Baltijos kelio pradžioje (netiesiogine prasme) buvo dvi asmenybės: profesorius ir pirmasis sekretorius. Reikėjo sugalvoti strategiją, ką darysime, kaip gyvensime, jeigu aksominė revoliucija laimės. To nebuvo padaryta. Kas bus, kai kolchozų nebus? Iš kur gausime atsarginių dalių žiguliui, jeigu Rusija ant mūsų užsirūstins? Apie tai nebuvo galvojama. Pagrindine strategija buvo frakcinė: ką padaryti viršininku. Ūkininką ar muzikantą? Liaudis pasirinko ūkininką, nors pagal ankstesnių įvykių logiką, jeigu būtume sekę Amerika, o ne Rusija, reikėjo pasirinkti muzikantą. Ir susitarus toms jėgoms, kurios turi realią galią ir įtaką, veikti kartu, ieškoti naujų kelių į ateitį. Deja, vergovės įpročiai, elgesiai ir mąstymai ne iš karto pasikeičia ir geri ketinimai virsta savo priešingybe. Taip ir buvo. Ir dar tebėra, kaip po Naujųjų metų sakė viena signatarė.
Trečia. Sudaryk dvi politinio futbolo komandas, kad pliektųsi ir pliektųsi.
Per visus šiuos metus skandalų bangos, skirtos dėmesiui atitraukti nuo tikros politikos ir nuo to, kad jos nėra, vis ritosi ir ritosi per politines ir socialines erdves. Buvo ir muštynių, ir net žudynių. Po Garliavos įvykių net partija susikūrė. Bet skurdo, korupcijos, neteisingumo nesumažėjo, nes ne to buvo siekiama. Įstatymų leidėjai leido įstatymus su spragomis (tai ir yra korupcija), kurios politinei klasei ir jos apologetams buvo svarbiau už pačius įstatymus. Sakysim, kaip galima rimtai kalbėti apie korupcijos mažinimą, jeigu nėra visuotinio turto, pajamų ir išlaidų deklaravimo. Tai padaryta tam, kad nebūtų galima nustatyti, kas imdamas kyšius gerai gyvena, o paskui konfiskuoti kyšininkų turto. Čia ir yra visa esmė. Todėl korupcija ir tapo ekonomikos pastoliais.
Ketvirta. Ta pačią banalybę vis kartok ir kartok.
Pas mus, Lietuvoje, tai įprasta. Sakysim, kai tik imama kalbėti apie tai, kaip Andrius Kubilius elgėsi per krizę, pasirodo šypsenėlė ir sakoma „naktinė reforma“. Šitas signalas sužadina Andriaus oponentų besąlyginius refleksus lyg akademiko Ivano Pavlovo eksperimentiniam šuniui. Išsiskiria seilės ir imama spjaudytis. Tiesa pas mus, pasirodo, tapo partinė. Bet juk taip buvo ir per okupacijas, tai kas pasikeitė? Pastaruoju metu iš trauktas atominės elektrinės klausimas.
Pastaruoju metu vėl įjungta taip vadinamoji kolektyvinės atminties technologija, kai praeitis tarnauja rinkimams. Ponas Kubilius kaltinamas, kad nesutrukdė baltarusiams statyti Astravo elektrinės, dėl kurios Lietuvos sostinę, turbūt, teks perkelti į Kauną. Ponas Kubilius, kaip ir socialistai, ir Lietuvoje nieko nepadarė, taip kaip jis galėjo paveikti Baltarusiją ir Rusiją? Socialistai, kai buvo valdžioje, buvo sugalvoję Leo lt, kuris Lietuvos biudžetai kainavo du milijardus litų. Tai kodėl socialistai, tas Leo Lt, nestatė atominės Ignalinoje? Rusija tada tikrai nebūtų stačiusi.
Penkta. Jeigu nėra priešo, jį sugalvok.
Lietuvoje tokio poreikio lyg ir nėra, nes priešų pakanka. Vieniems didžiausi priešai landsbergininkai, kitiems – brazauskininkai. Bendru sutarimu, Lietuvai pavojingiausi pedofilai, homoseksualai ir Rusija. Visuomenė atomizuota. Mūsų politinė klasė dangsto savo nevykėlišką valdymą, dėl kurio šimtai tūkstančių mano, kad negali tėvynėje pritapti, šiomis chimeromis. Tai nerimta.
Reikia stiprinti šeimą, konkrečiai remti jaunas šeimas, reikia atsisakyti tautos alkoholizavimo, reikia reformuoti mokyklą (uždrausti mobiliakus mokyklose, įdiegti pirmavimo moksle dvasią, išguiti patyčias, daugiau gerai apmokamų mokytojų, mažiau mokinių klasėse), tobulinti sveikatos apsaugą, vystyti kultūrą. Tam reikia pinigų. O tam reikia įvesti bent tokią mokesčių sistemą kaip Estijoje. Čia ir visa esmė.
Nes chimerų, tariamų ar tikrų priešų, visada bus. Tai kam jiems darbais pataikauti, o žodžiais, kaupiant politinį kapitalą, kovoti prieš juos? Sakysim, Rusijos neišgąsdins jokie žodžiai, ji jau pakeitė Europos žemėlapį. Tai yra ne Lietuvos, o Europos problema. Padėtis kaip prieš II pasaulinį karą, gal dar nebeviltiška, nors jau nueita iki prarajos krašto. Gal Europai vėl reikia karo? Kokius nusikaltimus norima paslėpti?
Atgal
.jpg)
