VISUOMENĖ
04 15. Patriotizmą ugdykime visais lygiais, visomis kryptimis
Vytautas Paliukaitis
Šiandien daugelis mūsų gyventojų galvoja, kad esame pakankamai sustiprėję ir jokios grėsmės jau yra nerealios, bet plačiau pasižvalgę, giliau susimąstę, kiekvienas rasime kur ir kaip panaudoti savo žinias ir energiją kilniam tikslui.
Taikaus sambūvio principas yra patrauklus visiems, nes jis atveria „duris“ kultūros ryšiams. Būtent ši sritis yra man geriausiai pažįstama, tad čia ir noriu pasidalinti mintimis su gerb. skaitytojais, kaip praturtinti keitimąsi parodomis su Rusijos ir Lenkijos muziejais. Archyvuose yra nemaža neskelbtų ar mažai žinomų dokumentų, kurie praplėstų pažinties ribas, leistų dar kartą atsigręžti į didžiųjų meistrų sukurtas vertybes. To lauktume ir iš kaimyninių šalių, kas gali pasitarnauti ir ilgalaikiams kontaktams, kurie turėtų sutvirtėti populiarinant dailininkų ir architektų laimėjimus.
Tenka apgailestauti, kad dalis šiandien atstovaujančių mokslininkų elitą specialistų, metai po metų apeina tokio peizažo meistro kaip Antanas Žmuidzinavičius – ne tik žinomo visose Baltijos regiono valstybėse savąja kūryba, bet daug jėgų paskyrusio pirmųjų lietuvių dailės parodų organizavimui, dar ir svarų indėlį įnešusį į patriotinį tautos ugdymą - vardą. Šių autorių leidiniuose maloniau iškeliami kitų kraštų dailininkai, puslapiuose gausu spalvotų italų, prancūzų tapytojų reprodukcijų. Tik etika man neleidžia minėti jų pavardes.
Jei kam, panašiu į mane, peizažo fanatikų teko už Lietuvos ribų pamatyti rusų tapytojo Leonardo Turžanskio XX a. pirmosios pusės drobes kaimo tematika, dvelkianti iš jų šiluma ilgam išliko atmintyje. Šiaurės Rusijos, Uralo vaizdai kupini subtilios lyrikos. Ypatingai mane jaudino drobės su kaimo fone besiganančiais arkliais. Kai besimokydamas mieste prie Nevos upės, antikvarinėje parduotuvėje išvydau mažaformatį L.Turžanskio etiudą su vištomis žolėje, mane net karštis „išpylė“, ir pasilenkęs pasitikslinau: juk iš braižo greitai atpažinau vieno iš talentingiausių kūrėjų autorystę. Mūsų keitimosi dailės parodomis tarnybos, atskiri vertinantys meną specialistai galėtų pasikeisti – kuriame nors Rusijos mieste surengdami A.Žmuidzinavičiaus, o mums atvežti minėto tapytojo darbų dalį. Net ir nedidelis peizažų skaičius pajėgtų nutiesti tiltus propaguojant abiejų laimėjimus.
Panašų renginį, t.y. pasiūlyti broliškajai Lenkijai dail. J.Kamarausko Vilniaus senųjų architektūros vaizdų tapybos parodą ir pageidauti reikšmingo ankstyvajam A.Vivulskio kūrybos periodo kūrinio – 1910 m. Krokuvoje pastatyto Žalgirio mūšio 500-ųjų metų sukaktį pažymint figūrinio monumento (1939 m. nacių sunaikinto) ir po karo vėl atstatyto atskirus etapus su fotografijomis ir kita medžiaga.
Laiko srautas prigesino čia paminėtų autorių įnašą į Europos atskirų tautų ir valstybių kultūrą. Keitimasis parodomis dar kartą sustiprintų ne tik mūsų, įsikūrusių Europos centre prestižą, bet praturtintų estetiškai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
