VISUOMENĖ
05 17. Kas augina žmogų?
Emilija Liegutė
Ėjau laidoti kolegos poeto Justino Marcinkevičiaus. Pašėlęs slidumas! Atsargiai leidausi namo laiptais, prisilaikydama atbrailos. Prieš mane su kuprine ant pečių slidinėjo pirmokėlis.
Štai mūsų dialogas:
- Sveika!
- Sveikas. Tai mandagus berniukas. Pasisveikino.
- Kaip tu gyvuoji ?
- Gerai, tik va nelaimė, mirė poetas Justinas Marcinkevičius. Einu į laidotuves.
- Žinau, žinau. Mes vaidinom „Grybų karą“. Aš buvau baravykas! Sakyk, kodėl taip lėtai eini. Lėk! Greičiau lėk! Gali pavėluoti. Nebijok, nepaslysi, lėk.
„Lekiu“ ir galvoju: kas tave, berniukėli, taip gražiai augina? Tėvai, mokytojai, knygos? Tai nieko, kad mane vadini „tu“, o ne jūs! Reiškia, mudu draugai. Tik duok dieve, kad ir toliau geras žodis, meilios rankos ir knygos augintų tave. „Iš kokios mokyklos tu?“ – dar grįžtelėjusi paklausiau. Iš Tuskulėnų. Kaimynėlis. Tuskulėnų vidurinė mokykla visai šalia – vaikai pro mano namą į mokyklą eina. Tad nenuostabu, kad juos dažnai ir Tuskulėnų parke sutinku.
Ant granito luito prie pat stotelės atsirado užrašas. Sustojau ir skaitau. Girdžiu: „Matai tą senę. Stovi ir klauso, ką mes šnekame“. Pakeliu galvą – trys įmitę bernai. Irgi su kuprinėm. Irgi iš Tuskulėnų mokyklos... Aš jūsų klausysiu! Aš ir taip žinau, kad jūs visus slaviškus keiksmažodžius išsakot, kol pasikalbat.“
- Klaupkis čia pat ir bučiuok žemę. Ji šventa – nužudyti 767 žmonės. Čia jų kapai,- pasakiau.
Ir nuėjau. Ir galvoju: štai tau ir Tuskulėnų vidurinė. Nejaugi ir mano mažasis „baravykėlis“ šitaip bus išauklėtas? Nenuostabu! Kai kalbėjau su pavaduotoja Pilukiene ir kviečiau į Emilijos pagrindinę mokyklą atsivesti pirmokėlius, atrėžė „Mums šito nereikia!“ O tasai „šitas“ – tai mano naujoji knyga mažiesiems „Pasakutė apie brolį ir sesutę“.
Ką gi – nereikia tai nereikia. Užtat Pliaterytės pagrindinei visko reikia! Salėje vyko vienas renginys – pirmokėliai inscenizavo, atsakinėjo į klausimus, kuriuos piršo knygutė, o vejoje, kieme, suko „ratelius“ didesnieji. Be to, atvyko į svečius netgi „Saulės“ gimnazijos jaunieji lituanistai, inscenizavę iš knygutės eilėraštį „Kaliausė“ ir nepaprastai gražiai šokę „Viziją“. Tai mokytojų Jūratės Drobnienės, Evelinos Aukštuolienės ir Loretos Ruzgaitės kūrybingo darbo vaisius – miela malonu žiūrėt.
„Pliateriukai“ irgi puikiai pasirodė: eilėraštis „Gyvenimo ratas“, atliekamas trijų vaikų, kėlė prabėgusios vasaros ilgesį, vaizdavo kaimo gyvenimą, mokė gerbti senelius, juos pavaduoti darbuose. Na ir kaip nemylėti berniukėlio, kuris atėjęs glaudžiasi prie tavęs, žiūri į akis ir drąsiai skaičiuoja ligi 5. Mano ranka pati prilipo prie jo galvelės ir glostė... Matyt, ir pirmokėlių mokytojos šitaip glosto: Birutė Drigotienė, Gražina Gabreliūnaitė, Virginija Šimkienė.
Ačiū mokytojoms už meilę vaikams ir knygoms. Ačiū, kad per vaikus žiūrite į ateitį.
Šitaip jūs auginate būsimą Lietuvą ir pačios augate drauge.
Šitaip augu su jūsų širdies gerumu ir aš. Šitaip mokausi rašyti knygas.
Atgal
.jpg)
