VISUOMENĖ
10 22. Nebūkime abejingi
Vaclovas Volkus
Labai sudėtingomis vidaus ir užsienio politinio, ekonominio gyvenimo, kaizerinės Vokietijos okupacijos sąlygomis jauni lietuviai – darbščių ūkininkų sūnūs, baigę universitetinius mokslus, remdamiesi istorine atmintimi, esama situacija ir atsakomybe prieš tautą, 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, kurį patvirtino 20 savo parašų.
Tuo metu „Lietuvos aido“ laikraščio steigėjo Jono Basanavičiaus iniciatyva laikraščio redaktorius Antanas Smetona tų pačių metų vasario 19 dieną Nepriklausomybės aktą atspausdino „Lietuvos aide“. Nepriklausomybei nepritarusi okupacinė vokiečių karinė valdžia paskubėjo šį laikraščio numerį konfiskuoti. Vienok, dalį jo patriotiškai nusiteikusiems redakcijos darbuotojams pavyko nuslėpti ir paskelbti viešoje erdvėje. Taip „Lietuvos aidas“ tapo valstybės laikraščiu, gynusiu nacionalinius lietuvių tautos ir valstybės interesus, kuris su trukdžiais ėjo nuo 1917 iki 1940 metų liepos 16 dienos – iki sovietų Rusijos okupacijos.
„Lietuvos aidas“ atgimė po 50 metų. 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę. Pirmas laikraščio redaktorius buvo S. Stoma, vėliau jam vadovavo keletas kitų, ir nuo 2000-jų metų laikraštį iki pat mirties – 2016-ųjų metų redagavo Algirdas Pilvelis. Ilgametis laikraščio savininkas ir redaktorius buvo jo patriotas, valstybės atkūrimo metraštininkas, gynęs Lietuvą, jos žmonių interesus nuo buvusių komunistuojančių valdininkų, kurie stengėsi laikraščio leidybą žlugdyti, redaktorių apjuodinti. Jam teko ginti laikraštį, savo garbę ir orumą teismuose, nes laikraštis buvo nepaperkamas, ištikimas lietuvybės idealams, tautos papročiams ir tradicijoms, istoriniam paveldui, nesuinteresuotas tarnauti politinių - verslo grupių interesams tautos interesų sąskaita.
Šiandieną valstybės laikraščiui „Lietuvos aidas“ patikimai vadovauja jo dukra vyriausioji redaktorė Rasa ir laikraščio techninio centro vadovė Loreta.
Redakcija prašo patriotiškai nusiteikusius skaitytojus, prenumeratorius, ypač į jį rašančius, esant sunkioms leidybos sąlygoms, materialiai laikraštį paremti. Savo ruožtu skaitytojai laukia aktualių, be didelių teorinių išvedžiojimų straipsnių nūdienos tematika, be tuščiavidurių, nesuprantamų poezijos posmų. Tautos moralinio ir fizinio nykimo akivaizdoje įsiklausykime į XIX a. pabaigos Lietuvos atgimimo šauklio Vinco Kudirkos varpo gausmą: ginkimės nuo dabartinių, nutautėjusių, Kudirkos vadintų kapeikoliubovais, vziatočnikovais, kosmopolitų, griaunančių lietuviškos šeimos tradicijas. Ginkime Konstitucijos garantuotą valstybinės lietuvių kalbos statusą nuo kirkilų, šiaulienių, šimašių ir jiems panašių veikėjų. Nusisukime nuo amoralių televizijos laidose rodomų gašlių, pasileidusių moterų, vyrų girtuoklių, dvasiškai ir fiziškai žudančių savo vaikų vaikystę ir jaunystę – tautos ateitį.
„Lietuvos aido“ puslapiuose jau šimtas metų ginta ir puoselėta lietuvybės tradicija - laisvės, doros, krikščioniško Dekalogo dvasia. Nebūkime tam abejingi.
Kol kryžius rymojo lietuvio kieme,
Jis žmogų išmokė nešliaužiot žeme,
O vaikščioti oriai galva pakelta –
Garbingai gyvent Dekalogo dvasia.
Atgal
.jpg)
