VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

12 17. Rytprūsiečiai kelyje

Dr. Algirdas Matulevičius, istorikas, enciklopedistas

Lapkričio 25 – 27 dienomis Sankelmarko Baltijos akademijoje (Academia Baltica), netoli Flensburgo (Šlezvigo- Holšteino -Schleswig-Holstein - žemė, Šiaurės Vokietija) įvyko seminaras. Dalyvavo istorikai, kraštotyrininkai, žurnalistai, rašytojai, žmonės, kurių giminės šaknys Rytų Prūsijoje bei Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje. Kaip visada, dauguma vokiečių, po kelis ar keletą lietuvių (kaunietė prof. Sigita Barniškienė, vilniečiai germanistė ir publicistė, buvusi Vilniaus universiteto ilgametė dėstytoja, vertėja, dabar pagal archyvinę medžiagą tirianti aktualias XX a. Lietuvos istorijos problemas Irena Tumavičiūtė, šio rašinio autorius ir ilgametė Šilutės muziejaus direktorė, sudėtingo gyvenimo asmenybė Roza Šikšnienė-Oganisjan, lenkų ir kaliningradiečių. Galbūt arba tikrai baltų prūsų ar lietuvių kilmės yra J. Bardun iš Kaliningrado, M. Jurgingas ir A. Tydecks-Jurging iš Hanoverio, K. Kolenda iš Hamburgo, E. Petereitis iš Bonos, G. Riedelis iš Švarcenbeko, J. Wenzelis iš Wolfsburgo ir K. Wirkus iš Bytowo. Akademijos vadovas – energingasis jaunas intelektualas dr. Christianas Pletzingas, kilęs iš buvusios Rytų Prūsijos (Ostpreussen; anot akad. prof. Vytauto Mažiulio, pavardės galūnė su –ing gali būti prūsiškos kilmės). Pastaba: Rytų Prūsija – nuo XVIII a. Prūsijos karalystės, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos provincija. XVIII a. – XIX a. pradžioje (iki reformų per ir po napoleonmečio, arba prancūzmečio) ją sudarė Lietuvos ir Rytų Prūsijos departamentai – senosios Prūsijos teritoriniai administraciniai regionai. Beje, lietuviškosios apskritys oficialiai vadintos ir Lietuvos provincijos (Preussisch-Litauen), Lietuvos terminais.

Programą sudarė projektų vadovė Marion Clausen, renginiams vadovavo (moderatorė) dr. Petra Zuhlsdorf-Bohm. Kaip visada, vyravo mokslinė, draugiška aplinka. Tik norėtųsi, kad seminaro dalyviai vokiečiai keltų aktualius, aštresnius klausimus, nevengtų nepatogių ar nemalonių, skaudžių praeities įvykių vertinimų. Juk Rytų Prūsija – buvęs Prūsijos karalystės ir netgi Vokietijos aruodas. Beje, pokalbiuose prie kavos puodelio ir vokiečiai buvo atviresni, nevengė aštresnių pokario istorijos vertinimų.

Prieš atsisveikinant: dr.Ch. Pletzing,dr. P. Zuhlsdorf-Bohm, Roza Šikšnienė, I.Tumavičiūtė, dr. A. Matulevičius

 Renginio dalyviai

Mes, keli lietuviai, aktyviai dalyvavome pasisakydami arba patikslindami pranešėjų mintis. Nuoširdžiai dėkoju kolegei Irenai Tumavičiūtei, kuri mano pasisakymus gimtąja valstybine kalba profesionaliai vertė į vokiečių kalbą. Geranoriška intelektualė patriotė, visuomenės veikėja. Juk Prusa (Senoji Prūsija nuo Vyslos iki Nemuno) – autochtonų baltų, arba aisčių, kraštas, apgyventas prieš kelis tūkstantmečius. Žinome apie lietuvininkų, arba mažlietuvių, taip pat ir vokiečių nuopelnus lietuvių kalbai, raštijai, kultūrai, mokslui, ūkio pažangai, politinei minčiai. Kai kuriais amžiais Mažojoje Lietuvoje lietuvybės buvo daugiau nei carinės Rusijos imperializmo pavergtoje Didžioje Lietuvoje, nors ši – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šerdis.

Jau esu rašęs, kad Didžiojoje Lietuvoje po 1795 m. rusų okupacijos buvo primestas atsilikęs azijinis gamybinių santykių, ūkio sanklodos būdas, vykdytas lietuvių kalbos bei apskritai kultūros genocidas. Mažojoje Lietuvoje, nors lietuvininkai (mažlietuviai) neturėjo savo valstybės, per XVIII a. pradžios kolonizaciją gausiai apsigyveno vokiečių bei vokietkalbių, bet dėka Reformacijos, o 1807 m. panaikinus Prūsijoje baudžiavą, ilgainiui buvo sukurta provakarietiško tipo, pažangesnio ūkio rinkos ekonomikos visuomenė. Nors 1871 m. susikūrus Vokietijos imperijai lietuvių kalba buvo pašalinta iš viešojo gyvenimo, bet kitose srityse lietuvininkai turėjo kultūrinę autonomiją.

Po Baltijos akademijos vadovo dr. Christiano Pletzingo sveikinimo kalbos pranešėja iš Greifswaldo Mareikė Schonle pranešime Kenigsbergo į Kaliningradą kalbėjo apie krašto gyventojų vokiečių, prūsų, lietuvių žūtis ir Raudonosios armijos su NKVD vykdytas žudynes, bėglių vilkstines, vėliau okupacinės sovietinės karinės valdžios įvykdytas autochtonų deportacijas į sovietizuojamą SSRS okupuotą zoną – Rytų Vokietiją. Mano nuomone, kad mes Lietuvoje šitokias Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai) civilių gyventojų masines žudynes vertiname kaip genocidą, pritarė Maskvoje gimusi Rusijos Mokslų akademijos Etnografijos ir etninės antropologijos instituto Maskvoje buvusi ilgametė mokslinė bendradarbė, kovotoja už žmogaus teises prof. habil. dr. Svetlana Červonnaja. Tarp daugelio monografijų parašiusi Pilietiniai judėjimai Lietuvoje . Ankstyvasis Sąjūdis (Graždanskie dviženija v Litve. Molodoj Sajudis, 1993). Už tai pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis ją pavadino rusų tautos sąžine, ginančia Rusijos demokratijos garbę (rašau iš atminties). S. Červonnaja žinoma ir Europoje kaip drąsi, nuosekli, ištverminga mažų tautų gynėja, aštriai kritikuojanti agresyvią Rusijos imperialistinę politiką.

Kalbant apie Lietuvą, prelegentės ištartas teiginys, jog Lietuvoje po karo vyko pilietinis karas, rodo, jog jaunieji Vokietijos istorikai iki šiol naudojasi ir tekstais, į kuriuos įterpti Mūsų partizaninį karą menkinantys teiginiai. Po pranešimo prasidėjus trumpai diskusijai mus, lietuvius, aplenkė publicistas iš Lenkijos Januszas Tycneris, trumpai ir aiškiai pasakęs, jog nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nebuvo pilietinio karo, o vyko pasipriešinimas sovietinei okupacijai.

Disonansu nuskambėjo jaunos žurnalistės kaliningradietės Oksanos Sasonovos pasakojimas (tiksliau – pasaka idilija) apie su jaunu fotografu Aleksandru Matvejevu nuo šių metų vykdomą projektą Naujakuriai. Naujoji tėvynė – Kaliningrado sritis. Iliustravo nuotraukomis, iš komentarų susidaro įspūdis, kad šiame krašte vyksta geras darnus gyvenimas; o po karo likę dar gyvi vokiečiai kartais ir gerai sugyveno su kolonistais rusais, vieni pas kitus svečiuodavosi, dalijosi sunkumais, būdavo, kad kartu ir išgerdavo, ir pašokdavo. Tarytum Karaliaučiaus krašte nebuvo nei daugelio sovietinių konclagerių, nei daugybės tūkstančių mirčių nuo bado ir automatų kulkų, masinio moterų prievartavimo, tremčių į Sibirą, patyčių, kad visi vietiniai buvo laikomi fašistais; beje, tas terminas tinka italams, o vokiečiai – nacionalsocialistai. Nuotraukose matėme rusus bei rusakalbius, bet nepastebėti, gal ignoruojami liko kaukaziečiai, lietuviai, totoriai, žydai. Juk sovietai, o dabar Rusija taip propaguoja tautų draugystę, dabar vartodami terminą multikultūra. Seminaro dalyviai klausė kodėl?

Ypatingo dėmesio susilaukė išsamus, paremtas objektyviais faktais, daugybės liudytojų parodymais dr. Christopherio Spatzo (Špacas) iš Berlyno mokslinis pranešimas apie vadinamuosius Vilko vaikus (Wolfskinder). Karaliaučiaus krašto vaikus, nuo bado, ligų, sovietinio smurto po karo atbėgusius į gretimą, kitą Lietuvą – buvusią Lietuvos valstybę, 1940 m. ir po karo okupuotą, aneksuotą ir sovietizuojamą, bet iki kolchozų įsteigimo turinčią ką pavalgyti, ypač garsėjančią lašiniais. Sibire jais išsigelbėjo tūkstančiai lietuvių. Kaip lietuviai ūkininkai priglaudė, maitino kelis tūkstančius išbadėjusių vokietukų ar lietuvininkų našlaičių. Kraštotyrininkas Jonas Česnavičius iš tūkstančių pavardžių nustatė, kad Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Gumbinės apskrityse gyveno iki 2/3 lietuvininkų arba lietuvių kilmės kaimo gyventojų. Dr. Chr. Spatzas parašė daktaro disertaciją ir išleido knygą. 1992 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas, vėliau ir meninis, istorikė ir žurnalistė iš Vokietijos Ruth Kibelka-Leiserowitz 1991 m. parašė knygą Wolfskinder (2000 m. lietuviškas leidimas Vilko vaikai), dabar vilnietis Alvydas Šlepikas parašė romaną Mano vardas Marytė, jis vertinamas ir Vokietijoje (pastarasis išverstas į vokiečių ir lenkų kalbas). Dr. Ch. Spatzas savo pranešimą pradėjo jaudinančia citata iš minėtojo A. Šlepiko romano pirmojo skyriaus, kaip vokietukai užšalusia upe tarsi gyvybės keliu traukia Lietuvos pusėn. Dešimtys tūkstančių likusių savo žemėje vaikų mirė sovietiniuose konclageriuose, nuo difterijos, šiltinės, bado, šalčio ir žudynių. Keli tūkstančiai gelbėjosi eidami pėsti į okupuotą Lietuvą, LSSR), kiti ją per kančias pasiekė kitais būdais. Kurie bėgo žiemą ledu per Nemuną – sovietiniai kareiviai nušaudavo, sprogdindavo granatomis – upėje kraujas ir lavonai. Ypatingu žiaurumu pasižymėjo enkavedistai ir raudonarmiečiai iš Vidurinės Azijos.

Pasak dr. Chr. Spatzo, jau ir pasenę buvę vaikai nenorėjo prisiminti vargų, tylėjo. Sunku buvo prakalbinti, ypač gyvenančių buvusioje Rytų Vokietijoje. Tačiau laikai keičiasi, atsiranda atvirumas, noras išsipasakoti. Rytų Vokietijoje kalbėti apie Rytų Prūsiją ir patirtus vargus buvo draudžiama. Pranešėjo nuomone, tais siaubingais metais rusų okupuotos Lietuvos teritorijoje buvo atsidūrę apie 25 tūkstančius Rytų Prūsijos vaikų. Jis pabrėžė į savo šeimas priėmusių iškankintus vaikus lietuvių gerumą, žmogiškumą. Rizikavo netgi gyvybe, ištrėmimu į Sibirą. Vokietukai gaudavo suklastotus dokumentus svetima pavarde. Antai, mano bičiulis, gyvenantis Kylyje (Kiel), prie Baltijos, doc. Wolfgangas Ottas Paulus Toerneris (Torner), kai tėvai žuvo Karaliaučiuje, į Lietuvą atvažiavo prekiniu traukiniu, ant vagono viršaus pasislėpęs po anglimis. Priglaudė šiauliečių Krilavičių šeima, jų pavarde mokėsi vidurinėje mokykloje, vargais negalaisįstojo į Vilniaus universitetą. 1961 – 1962 m. studijavo germanistiką. Suradęs giminių VFR, Raudonojo kryžiaus pagalba persikėlė į ją. Lituanistinėse stovyklose klausėsi emigrantų intelektualų filosofų A.Maceinos, S. Šalkauskio, istoriko Z. Ivinskio ir kitų paskaitų. 1971 – 1998 m. buvo Kylio miesto Suaugusiųjų švietimo pedagoginio instituto Užsienio kalbų skyriaus vedėjas, skaitė paskaitų ciklus ir rašė apie Prūsiją, Mažąją ir Didžiąją Lietuvą, Rusijos istoriją ir rusų literatūrą. Tarp parašytų knygų – atsiminimai Gyvenimas be dovanų krepšelio: Vilko vaiko prisiminimų pėdsakais, vokiečių kalba: Ein Leben ohne Schultute: Spurensuche aus den Erinnerungen eines Wolfskindes, 2006.

W.O.P. Toernerį matydavau per bendras studentų paskaitas, pvz., per fizinį parengimą – įsidėmėjau tokį liesą studentėlį, bet nesusipažinau (užteko savo kursiokų istorikų). Prieš keliolika metų, kai Baltijos akademijos įkūrėjas ir tuometinis vadovas, didelis lietuvių bičiulis dr. Dietmaras Albrechtas surengė Nidoje konferenciją apie Mažąją (Prūsų) Lietuvą, išgirdau Toernerio pavardę. Mano paklaustas, ar yra studijavęs Vilniaus universitete, atsakė taip. Susipažinome, susidraugavome, susirašinėjame. Lietuviškai ir kalba, ir rašo – iki šiol nepamiršo. Įamžinau jį lietuviškose enciklopedijose. Tarp kitko, pranešėjui Chr. Spatzui priminiau, kad Lietuvoje nuo 1991 m. veikia buvusių rytprūsiečių vokiečių vaikų bendrija „Edelweiss - Wolfskinder“ („Edelveiso-vilko vaikai“). Tarp jų yra įžymių Lietuvos valstybės piliečių, aukštų pareigūnų.

Beje, po pranešimo girdėjome kai kuriuos vokiečius kalbant, jog jie apie tuos vilko vaikus girdi pirmą kartą. Čia galėtume įžvelgti ir sisteminės žiniasklaidos kaltę – daugelį metų vokiečiams ir rytuose, ir vakaruose buvo diegiama, jog nebūta nieko baisesnio už nacistinės Vokietijos nusikaltimus. Kadangi diskusijoms skirtas laikas buvo labai trumpas, kalbėdavome su vokiečiais apie tai prie pietų stalo ar gurkšnodami kavutę.

Svarbus buvo Kaliningrado I. Kanto universiteto doc. dr. Iljos Dementjevo pranešimas apie daugiakultūrę Rytų Prūsijos ir Kaliningrado srities istoriją, apie atsikėlėlius (iš tikrųjų – kolonistus – aut. A. M. pastaba) vakar ir šiandien. Kaliningrado srityje buvo įsigalėjusi stipri cenzūra, naikinamas kultūros paveldas, iškraipoma arba nutylima Kenigsbergo (Karaliaučiaus) krašto praeitis. Ilgainiui srityje susikūrė inteligentijos sluoksnis, imta objektyviau vertinti praeitį. Po 1985 m. (SSRS vadovu tapus M. Gorbačiovui) imta rašyti ir apie Rytų Prūsiją, Karaliaučiaus kraštą, kunigą ir poetą Kristijoną Donelaitį. Dabar atviresni archyvų, bibliotekų fondai. Į kultūros paveldą pretenduoja rusai, lietuviai, lenkai. Rusų nacionalistai (sakyčiau: imperialistai – A. M.) kartoja Stalino žodžius, Karaliaučiaus kraštas – Kaliningrado sritis esanti nuo senų laikų slavų (rusų) žemė. Anot doc. dr. Dementjevo, vokiečiai revanšistai neigia lietuvių nuopelnus kraštui. Dabar čia gyvena apie 10 000 lietuvių, per 3 000 vokiečių (matyt, atsikėlusių iš Pavolgio). Manau, kad abiejų tautybių gyventojų gerokai daugiau. Pranešėjas kritikavo 2006 m. užsakyto parašyti vidurinėms mokykloms vadovėlio apie Kaliningrado sritį pavadinimą Vakarų Rusijos istorija. Juk Rusijai sritis priklauso tik nuo 1946 metų. Konfliktas: Europos Sąjungos ekspertai tvirtina, kad praeities istorija iškraipyta, rusų nacionalistai – provokiška, lietuviams tai – rusų imperializmo propaganda. Doc dr. I. Dementjevas pagrįstai teigia, kad Kaliningrado sritis – kietas politinis riešutas... Bet prelegentas neigė, jog buvo vykdomas vokiečių genocidas, nes tokio Stalino įsakymo iki šiol neaptikta.

Prof. Červonaja iš salės prelegento emocingai paklausė: „Kiek moterų ir mergaičių turėjo būti išprievartauta, kiek taikių gyventojų išžudyta ir ištremta, kad tai būtų pavadinta genocidu? Juk tai buvo etninis valymas, vokiečių kultūros paveldo naikinimas.“ Pridurčiau, jog baigiamas naikinti arba jau sunaikintas prūsų ir lietuvininkų europinės reikšmės paveldas. Pranešėjas atsakė, kad genocido faktams įrodyti trūksta dokumentų. Betgi Vokietijoje išleista dokumentų rinkinių, atsiminimų. Šią temą daug metų tyrinėja vilnietis kraštotyrininkas Vytautas Šilas, aktualizuoja savo straipsniuose patys lietuvininkų veikėjai Vytautas Gocentas, Viktoras Petraitis, dr.Martynas Purvinas ir kiti. Siaubą kelia jau pati genocido pradžia: 1944 m. spalio 9 dieną sovietiniai tankai traiškė prie Šilutės besitraukiančius nuo karo veiksmų civilius gyventojus, o spalio antroje pusėje į Gumbinės apylinkes įsiveržęs sovietinis dalinys užėmė Nemerkiemį (vok. Nemmersdorf; nuo 1946 m. rus. Majakovskoje). Rasti 72 žiauriai nužudytų nuo 8 metų amžiaus mergaičių iki 84 metų senutės (prieš tai visos išprievartautos), berniukų bei 74 metų senolis; kai kurie buvo nukryžiuoti ir vinimis prikalti prie savo namų. Sušaudyti 50 prancūzų karo belaisvių. Gydytojų komisija ir tarptautiniai ekspertai nustatė bolševikinio genocido faktą. Vėliau – šimteriopai baisiau. Doc. dr. I. Dementjevas pripažįsta, kad srityje yra istorijos klastotojų. Paklausius, kad Kaliningradui reiktų grąžinti daugiaamžį Kenigsbergo vardą, atsakė: srities gyventojų dauguma – prieš. Betgi, atrodo, visuotinės gyventojų apklausos nebuvo. Jaunasis mokslininkas jau moka vieną kitą lietuvišką žodelį, man sakęs galbūt Klaipėdoje lankys lietuvių kalbos kursus. Norįs skaityti lietuvių mokslininkų veikalus.

Auditorija įdėmiai klausėsi Šilutės (vok. Heydekrug) muziejaus, įrengto Šilokarčemoje Klaipėdos krašto visuomenės ir kultūros veikėjo Hugo Šojaus (Scheu) XIX a. pabaigoje savo dvare, ilgametės direktorės, jau minėtos istorikės Rozos Šikšnienės pasakojimo. Tai pirmasis krašte unikalus turtingas eksponatais muziejus. Muziejaus siela R. Šikšnienė trumpai apžvelgė Šiaurės Rytų Prūsijos bei Mažosios Lietuvos istoriją, Klaipėdos krašto gyventojų kančias II pasaulinio karo pabaigoje (kai puolė SSRS kariuomenė) ir po karo, kada vietinių gyventojų vokiečių ir lietuvininkų mažai beliko. LSSR vyriausybė įsakė jiems išsikelti, o jų sodybose apgyvendinti naujakurius iš likusios Lietuvos dalies. Vietiniai buvo suvaromi į lagerius, juos laikė vokiečių šnipais, pagaliau dalis jų buvo deportuota į Rytų Vokietiją – SSRS kariuomenės okupuotą zoną. Dėl to Klaipėdos krašte labai mažai liko savo žemės šeimininkų lietuvininkų, kitaip - mažlietuvių.

Roza Šikšnienė papasakojo, kad gimė tremtyje Krasnojarsko krašte: į ten iš Šilutės apylinkių 1946 m. buvo ištremta jos motina Katrė Mėgytė. Sibire prie Angaros upės kirto miškus, badavo, susirgo širdies liga. Pagydė toks pat tremtinys iš Armėnijos Aramas Oganisjanas (Aganisianas), su kuriuo slapta susituokė ir jiems gimė Roza ir dar dvi dukros. Nuo 1990 m. dirbdama Šilutės muziejaus direktore, vadovavo ekspozicijų rengimui, fondų ir eksponatų saugyklų tvarkymui pagal šiuolaikinę metodiką, drauge su muziejininkais, Šilutės miesto visuomeninėmis organizacijomis parengė projektą “Šilutės dvaras – Mažosios Lietuvos regioninės kultūros centras“. Šilutė tapo vienu iš buvusio Klaipėdos krašto politinio, visuomeninio, kultūrinio gyvenimo centru. Tačiau didelį rūpestį Rozai Šikšnienei, kultūros šviesuoliams kelia iškilusi problema: rengiamasi uždaryti rašytojo, lietuvininkų bičiulio ir jų gyvenimo aprašytojo, apylinkių kraštotyrininko Hermanno Zudermano (Sudermann) memorialinį muziejų Macikų dvare (prie pat Šilutės), o ekspoziciją perkelti į Šilutės muziejų. Kovodama dėl Zudermano muziejaus išsaugojimo, R. Šikšnienė buvo atleista iš direktorės pareigų. Konferencijoje ji taip pat kreipėsi paramos, kad toks reikšmingas muziejus būtų apgintas ir liktų kaip pagarba daug nusipelniusiai šio krašto asmenybei, vokiečių ir lietuvininkų santarvės propaguotojui. Mane sudomino seminaro dalyvių klausimas: ar terminas Mažoji ir Prūsų Lietuva (Klein Litauen, Preussisch-Litauen) tas pats ar ne, kokią apima sąvoką.

Prie kavos puodelio stengėmės pratęsti temą, primindami, jog visoje sovietų okupuotoje Lietuvoje vyko apskritai vokiečių ir evangelikų genocidas bei jų kultūros etnocidas. Juk 1945 m. gegužės mėn., kai Vakarų Europoje dar vyko mūšiai, iš Lietuvos riedėjo belangiai vagonai, gabenę beveik tūkstantį mūsų bendrapiliečių vokiečių į Tadžikiją. To konferencijos dalyviai taip pat nebuvo girdėję. Apie tai daugiau žino ir domisi išgyvenusieji vokiečiai iš Didžiosios Lietuvos. Praėjusiais metais jų kvietimu publicistė Irena Tumavičiūtė skaitė pranešimą apie tą tremtį ir apskritai vokiečių kultūros etnocidą.

Germanistė Kornelija Kurowska, kurios seneliai gyveno prie Vilniaus, Varmijos ir Mozūrijos regione nuo 1990 m. veikiančios prūsų brolijos (draugijos) „Borussia“ (iš lotynų kalbos – Prūsa) pirmininkė, pasakojo apie įvairius projektus Rytų Prūsijos kultūros paveldui išsaugoti ir propaguoti. Centras – Olsztyne (vokiškai Allenstein, lietuviškai vadiname Alnaštynu – prie Alnos upės). Lenkų paminklosaugininkai, restauratoriai, kraštotyrininkai buvusioje Rytų Prūsijos dalyje, kaip ir visoje Lenkijoje, labai daug nuveikė, ir mums, lietuviams, yra ko pasimokyti ir mokomės iš jų. Draugija nuo 1991 m. leidžia Olsztyne kultūros, istorijos, literatūros tęstinį leidinį Borussia. Publikuojami straipsniai ne tik apie prūsus, Rytų Prūsiją, jos regionus Varmiją ir Mozūriją, bet ir apie Mažąją (Prūsų) Lietuvą, Karaliaučiaus kraštą ir dabartinę Kaliningrado sritį. Veikia Borussios fondas.

Olštynietė K. Kurowska nevengia kritikuoti ir Lenkijos valdžios, ko trūksta kaliningradiečiams, kaip pastebėjo I. Tumavičiūtė. Lenkijoje archyvai tapo atviri. Baltijos akademijos vadovas dr. Chr. Pletzingas pastebėjo, kad lenkai šiuo požiūriu aplenkė vokiečius.

Mano paklausta, kaip „Borussia“ bendravo su Lietuvoje 1989 m. įsteigtu „Prūsos“ klubu, kuris rūpinosi prūsų praeitimi ir jų kultūros paveldu (vadovas dr. Letas Palmaitis; 1989 m. parašė rekonstruotą Naujosios prūsų kalbos gramatiką), K. Kurowska atsakė, kad ryšiai susilpnėję, dalis narių paseno, dalis mirė (kaip ir Lietuvoje; skaitytojui priminsiu, kad nuo 2001 m. veikia Lietuvos prūsų bendruomenė, iki mirties 2014 m. jai vadovavo etnologas dr. Jonas Trinkūnas). Prelegentė sakė nežinanti, kodėl 1920 m. per plebiscitą dauguma (iki 90 proc.) Mozūrijos gyventojų balsavo už pasilikimą Vokietijos sudėtyje, o ne už susijungimą su atkurta Lenkijos valstybe. Priminsiu, kad mozūrų, kalbančių lenkų kalbos tarme ir vietos vokiečių balsavimas vyko Raudonajai armijai veržiantis link Vyslos ir spaudžiant Vokietijos valdžiai; be to, mozūrų pragyvenimo lygis buvo aukštesnis nei Lenkijos lenkų. Pasak K. Kurowskos, kol kas nėra atsakymo, koks mozūrų tautiškumas. Nėra aiškumo, kokiai tautinei grupei žmonės save priskiria, kuo save laiko. Skirtingas mentalitetas, įvairūs požiūriai.

Kaliningradietis archeologas dr. Romanas Široukovas pasakojo apie gintaro kelią, kuriuo senovėje iš prūsų Sembos pakrantės prie Baltijos gintaras buvo gabenamas į Romos imperijos provincijas ir pačią Romą. Pvz., romėnų mokslininkas ir rašytojas Plinijus Vyresnysis (I a. po Kristaus) veikale Gamtos istorija pasakoja, kad valdant imperatoriui Neronui (I a. po Kristaus) dideli gintaro kiekiai iš Baltijos pajūrio buvo atgabenti į Romą, juo papuošti amfiteatras, ginklai, iš jo gaminti papuošalai. Prūsai gintaru prekiavo. Daug prūsų sembų gintaro Palvininkuose, o ir lietuviškoje Juodkrantėje techniškai buvo išgaunama Prūsijos kunigaikštystės, vėliau karalystės, nacių Vokietijos laikais, galiausiai po 1946 m. – SSRS administruojamoje Kaliningrado srityje. Palvininkuose (nuo 1946 m. rus. Jantarnyj) – didžiausios pasaulyje šio baltų „aukso“ kasyklos, rusai išgauna tūkstančius tonų . Pasak dr. R. Široukovo, dabar gintaro kelias tęsiasi į Kiniją. Rastas daugiau kaip kilogramo reto balto gintaro gabalas, parduotas kinams už milijoną rublių (ar dolerių?). Daugelio dešimtmečių mįslė, tiesiog legenda – Gintaro kambario likimas, bet tai atskiro straipsnio tema.

Įdomu, kad R. Široukovas baigė Klaipėdos universitetą, įgijo daktaro mokslinį laipsnį. Tai jis, jaunuolis, prieš keliolika metų Nidoje per mokslinę konferenciją prisistatė man esąs prūsų kilmės ir labai norįs studijuoti Klaipėdoje. Universiteto vadovybei rekomendavau kaip perspektyvų studentą. Gerai moka lietuviškai, susipažinęs su lietuvių mokslininkų tyrinėjimais (tarp kitų skaitęs archeologo prof. habil. dr. Eugenijaus Jovaišo monografijas apie aisčius, kitaip baltus). Su Kaliningrado muziejumi „Altes Haus“ („Senasis namas“) vykdo projektą „Gintaro kelias“ („Bernsteinstrasse“).

Seminaras baigėsi literatūros temomis. Rašytojas romanistas Arno Surminskis (gimė 1934 m. Rytų Prūsijoje) skaitė savo kūrybą apie gimtąją tėvynę ir jos sudėtingą likimą pavadinimu Kai karas ėjo į pabaigą. Minėjo ir Prūsų Lietuvą.

Varšuvietis žurnalistas Januszas Tycneris, vokiškų laikraščių Vokietijoje korespondentas iš Lenkijos, pasakojo apie žmones kelyje per Aistmares į Piliavos (Baltijsk) uostą, iš kurio laivais gelbėjosi per Baltiją į Vokietiją. 1945 m. sausio pabaigoje kelias sausuma iš Rytų Prūsijos per Aisčių neriją buvo atkirstas nuo likusios Vokietijos. Tūkstančiai civilių pabėgėlių vilkstinės arklių vežimų ir pėsti per ledą traukėsi link Piliavos. Genocido mastai išsiplėtė. Ledą sprogdino sovietinė aviacija, torpediniai laivai. Nuskendo apie 23 000 civilių gyventojų.

Noriu pridurti, kad 1945 metų sausį sovietinis torpedinis povandeninis laivas Baltijoje nuskandino didelį vokiečių keleivinį laivą „Gustloff“, kuriuo evakavosi Rytų Prūsijos civiliai gyventojai ir grupė fronte sužeistų kareivių. Nuskendo, manoma, daugiau kaip 9 000; kitais duomenimis, iki 11 000. Vien Mažojoje Lietuvoje, Vytauto Šilo duomenimis, buvo įsteigta keliolika mirties lagerių, žuvo dešimtys tūkstančių civilių; tarp jų nuo bado, ligų galėjo mirti arba buvo nužudyta apie 130 000 lietuvininkų, arba suvokietėjusiųjų ir prūsų kilmės gyventojų. Vytauto Šilo duomenimis, per sovietinį genocidą Karaliaučiaus krašte žuvo apie 350 000 vietinių. SSRS kariuomenės propagandos vadovų raštiški raginimai kareiviams masiškai žudyti visus – tarptautinis karinis nusikaltimas, neturintis senaties termino. Žydintis Karaliaučiaus kraštas po karo virto Kaliningrado srities dykra. Ištrėmus likusius vietinius, čion kėlėsi iš Rusijos ir kitur rusai bei rusakalbiai; apsigyveno keletas

dešimčių tūkstančių iš Sibiro į sovietinę Lietuvą grįžusių tremtinių ir politinių kalinių, partizanų, žemės ūkio specialistų, geresnio gyvenimo ieškotojų, kuriems 1957 m. sausio 21 d. paskelbto LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Justo Paleckio įsaku nebuvo leista apsigyventi savo Tėvynėje.

Grįžtant prie žurnalisto J. Tycnerio pranešimo, jis pabrėžė, kad kariniu placdarmu paverstas SSRS eksklavas Kaliningrado sritis, kurioje dislokuota galingų raketų, yra grėsmė ne tik Baltijos šalims, Lenkijai, bet ir Vokietijai. Lenkijai didelę reikšmę turi žvejyba. Rusų pareigūnai dažnai nepraleidžia lenkų laivų Aistmarėmis – dalį Baltijos jūros kontroliuoja Rusijos karinis laivynas (bazė Baltijske; buvusi prūsų Piliava). Rusija šantažuoja Lenkiją. Lenkijai po 1945 m. priklausantis Elbingo (lenkiškai Elbląg) uostas apleistas. Dabartinė Lenkijos vyriausybė, regiono valdžia rūpinasi, kad būtų iškastas Elbingo kanalas į Baltijos jūrą (10 km ilgio, vidutiniškai, berods, 5 m gylio, kainuos apie 200 mln. eurų). Finansuoja ir ES. Ištirta, kad gamtos ekologija nebus pažeista, projektui pritarė ES ekspertai.

Tuo ir baigėsi kelių gretimų šalių mokslininkų, žurnalistų, rašytojų, taip pat buvusių rytprūsiečių konferencija aktualiais Rytų Prūsijos bei Mažosios Lietuvos klausimais. Aktualizuota praeitis. Dabartis ir ateitis – politikų reikalas.

P.S. Skaitytojų atsiprašau, jei pasitaikė netikslumų. Kartais sunku spėti užsirašyti pranešėjų mintis vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis. Juolab, jei pranešėjas ar vertėjas kalba greitai arba neaiškiai. Taip pat dėkoju Irenai Tumavičiūtei už vertingus papildymus.

Nuotraukos I.Tumavičiūtės

 

Atgal