VISUOMENĖ
01 14. Pasistatė paminklą sau
Kas myli savo tautą, gerbia jos dvasinį ir materialinį paveldą, jos kovas dėl nepriklausomo gyvenimo, matant dabartinių valdžių – kai kurių vadovų, aukštų valdininkų siaurą asmeninių ir grupinių interesų viršenybę prieš viešą interesą negalima tylėti, būti abejingu. Kiekvieno doro piliečio konstitucinė pareiga reikalauti, kad būtų gerbiami ir pagerbti sąžiningi, iškilūs tautiečiai savo veikla, ginklu saugoję ir gynę Lietuvos valstybės nepriklausomą gyvenimą.
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, „Lietuvos aido“ korespondentas Vaclovas Volkus paprašė buvusio 1918-1920 metų Lietuvos savanorio Jono Skorupsko sūnaus Vitolio ta proga atsakyti į keletą klausimų.
- Su kokiomis mintimis sutinkate Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį?
- Priartėjau prie 90 gyvenimo metų slenksčio. Jo verpetuose, nelaimių valstybei akivaizdoje palaikiau savo tėvo, gimusio 1896 metais, patriotines nuostatas, Žeimelių pradžios mokyklos mokytojų Grigo ir Misiūno įskiepytus mandagumo, pagarbos tėvams, Tėvyne meilės jausmus – nebūti abejingu jos likimui. Išsaugojau šias dvasines, moralines vertybes visą likusį savo gyvenimą. Neatsitiktinai, sukūręs šeimą, dviems savo sūnums, būsimiesiems inžinieriams parinkau Lietuvos valdovų Mindaugo ir Kęstučio vardus.
- Kokis prisiminimus paliko mokykla, mokytojai, apsilankę mokyklų vadovai?
- Pradžios mokyklą keliose kaimo vietose baigiau 1939-1940 mokslo metais. Mus mokė keletas mokytojų. Iš jų, kaip minėjau, gerai prisimenu mokytoją Grigą. Tai buvo reiklus, geras mokytojas, su mokiniais mokėjo nuoširdžiai bendrauti, palaikyti ryšius su tėvais. Nesitaikstydavo su blogiu. Nusižengus „užsukdavo“ ausį, pastatydavo į kampą, visada paklausdavo: „Ar žinai, už ką?“. Mes žinojome, kad mūsų kaime yra keturiolika sodybų, kad jame gyvena buvę savanoriai Cicėnas, Dirsė, Kabečius, Skinulis ir keletas kitų. Žinojome, su kuo jie kariavo, kur žuvusiųjų atminimui pastatyti paminklai, kryžiai, žinojome, kad kaime gyvena du Šaulių sąjungos nariai, kokia tos sąjungos paskirtis, mums buvo žinoma, kad lenkai iš mūsų atėmė Vilnių. Išaugę buvom pasiryžę savo sostinę išvaduoti. Mokykloje apsilankę svečiai domėjosi, kuo svarbi Lietuvai 1918 metų vasario 16 diena, kodėl tą dieną reikia iškelti vėliavą, pasidomėdavo, ar mokame Lietuvos himno žodžius, ar galime jį padainuoti. Tokia tėvų, mokyklos įskiepyta patriotinė dvasia neišblėso ir 1940 metais Lietuvą okupavus sovietų sąjungai.
- Kokį matote 1918 – 1940 tarpukario Lietuvos valstybės kūrėjų ir gynėjų žygdarbių įamžinimo skirtumą, palyginus su 1990 -2016 metais?
- Tiek carinės, tiek bolševikinės sovietų Rusijos, pasivadinusios SSR, okupacijos metai mažai kuo skiriasi. Vieni nepaklusnius korė, kiti šaudė, vienodai trėmė į Sibiro katorgas, gulagus. Vieni primesdavo savo tikybą, kiti – bolševizmo ideologiją, vienodai rusino ir kolonizavo.
Tarpukario Lietuvos vadovai gerbė žmonių, gynusių ir žuvusių už laisvę ir nepriklausomybę, atminimą, įamžinant juos kryžiuose, paminkluose, atminimo lentose. Tarpukario Lietuva ekonomiškai atsigavo, ypač žemės ūkis, atsirado dešimtys pradinių mokyklų, bibliotekų, kitų kultūros įstaigų. Sovietinės okupacijos metais, pradedant 1940-aisiais, iki Nepriklausomybės atgavimo 1990 metais, valdžioje atsidūrus buvusiai sovietinei komunistinei nomenklatūrai, nepriklausomybės paveldo nuostatos neatitiko jos ideologiniams įsitikinimams. Buvusius laisvės kovotojus vadindavo banditais, kunigus juodaskverniais, griovė nepriklausomybės paminklus. Atgavus Nepriklausomybę buvę niekur nedingo. Persivadino naujų vakarietiškų partijų vardais, persiorientavo į Vakarus, „prichvatizavo“ žmonių sukurtą turtą, jiems šeimininkaujant nuskurdo dauguma žmonių, gilėjo socialinė atskirtis tarp valdančiųjų ir daugumos Lietuvos gyventojų. Praskolino Lietuvą 15 milijardų eurų, milijoną žmonių išgujo svetur duonos ieškoti. Laisvės kovotojų atminimui nebuvo pastatyta nė vieno paminklo, išskyrus pavienius, kuriuos pastatė patys žmonės. Tai būdinga ir Kėdainių rajonui.
Pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje Lietuvoje pasirodžius Viktorui Uspaskich, per trumpą laiką tapusiam milijonieriumi ir įkūrus Darbo partiją, per keletą kadencijų užvaldžiusiai rajono savivaldybės tarybą, neatsitiktinai į Seimą patekus Kėdainių darbiečiams J. Kundrotui, V. Gapšiui, V. Fiodorovui, V. Baltraitienei ir socdemui A. Salamakinui, o V. Uspaskich net į Europarlamentą, savaime suprantama, kas rajone šeimininkavo.
- Ką pasakytų tavo tėvas, 1918-1920 metų savanoris su savo kovotojais už atkurtos Lietuvos valstybės laisvę ir Nepriklausomybę, pamatę jų atminimui Kėdainiuose pastatytą paminklą – gaublį?
- Mačiau įvažiuojant nuo Panevėžio į Kėdainius, keliu, prasidedančiu J. Basanavičiaus gatve, priešais buvusį sovietų karinį miestelį apie pusantro metro aukščio be tautinės religinės simbolikos stovintį gaublį su Tėvynės ilgesio posmu ir mažos tautos teise būti laisva tėvų žemėj. Tai pasityčiojimas iš savanorių, vėliau – iš Lietuvos partizanų, nuo okupantų žuvusiems už Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimą. Tas gaublys neturi nieko bendro su tautinės kultūros papročiais, karinėm lietuviškom tradicijom. Kitoks paminklas rajone ir negalėjo atsirasti. Ribojo jų įsitikinimas. Pastatytas paminklas ne tiems, kurio norėjo jo fundatoriai, o tarsi sau.
P.S. Karo metais, patekusiam į JAV Lietuvos 1918 -1920 savanoriui majorui Jonui Bagdonavičiui ir jo žmonai Vacei Kačinskaitei – Bagdonavičienei, nesant įpėdinių, jų testamento valia sudarytos komisijos vykdytojams Vincui Kačinskui ( V. Kačinskas ir V. Kačinskaitė - Bagdonavičienė buvo brolis ir sesuo). Danutei Kačinskaitei – Benedict, Lietuvoje įgaliotai kėdainietei St. Janavičienei, aprašyta vykdyti Vinco Kačinsko paruoštą granito su bareljefe karžygio ir kardu,- tautine – karine atributika paminklo projektą, 50 tūkstančių JAV dolerių pavesta disponuoti Danutei Kačinskaitei – Benedict.
St. Janavičienė rekomendavo D. Benedict projektą įgyvendinti Kėdainiuose tolesnei giminaitei buvusiai savivaldybės darbuotojai Editai Kačinskienei.
- Dėkoju už pokalbį.
Atgal
.jpg)
(1).png)
