VISUOMENĖ
01 14. Andersenas grįždamas iš tradicinės šv. Kalėdų kelionės, trumpai stabtelėjo Lietuvoje
Vytautas Paliukaitis
Pasaulinio garso pasakų kūrėją pakvietusios šiltų kraštų valstybės surengė daug susitikimų su vaikais, tad jis ir užtruko iki Naujųjų Metų. Gerbiami „Lietuvos aido“ skaitytojai gali įsivaizduoti, kokia staigmena man buvo, kai Hansas Kristianas Andersenas, prisiminęs ankstesnius mudviejų kontaktus, pats susirado mane.
Šįkart nutariau danų išminčiui atskleisti kovų už laisvę, įvykusių vietovėse, kur aš užaugau, paslaptį. Sniego karalienės rogėmis iš sostinės vėjai mus nunešė į pietvakarius. Didysis raistas, kaip nuo mažens mes vadinome Kazlų Rūdos miško teritorijoje esančią tankiai spygliuočiais apaugusią vietovę, turi nepaprastą rimtį. Net šviesiausią vasaros dieną čia vyrauja prietema, čia neatskrenda joks paukštelis. Su vyresniuoju broliu Algirdu grybaudami įsidrąsinę keletą kartų buvome įžengę. Šaltis persmelkdavo sąnarius, abu jautėme, kad mus kažkas stebi. Seni žmonės pasakodavo, jo čia buvo įsitvirtinusi 1863 m. sukilimo prieš despotiškąjį carizmą vyrų grupė. Jiems vadovavęs nepaprastai drąsus ir stiprus kovotojas Rumbis. Priešai bijodavę jo kaip ugnies, nes prievolę atliekantys kariuomenės vyrai nenorėję už carą galveles paguldyti. Išlikęs pasakojimo iš vieno mūšio epizodo fragmentas apie reformatų tikėjimo lietuvį, kai mūšio įkarštyje iš Latvijos pasienio tarnavusieji kariai, matydami kaip Rumbis kardu skina lyg smilgas minėto tikėjimo galvas, sušuko: „Sustok, karžygy! Pagailėk, neliek brolio lietuvio kraujo; kuo jie kalti, kad yra reformatai?“
Rašytojas akimirksniu išsiėmęs iš apsiausto kišenės paauksuotą užrašų knygelę, keletą žodžių užsirašė. Dar prisiminiau svarbų momentą – buvęs šios teritorijos eigulys Antanas Anilionis yra pabrėžęs: „Jeigu koks visame pasaulyje žinomas, giliai mąstantis žmogus paliestų iškilusią į priekį didelės, senos pušies šaknį, sukilėlių grupės vadas išeitų iš medžio ir pasirodytų“. Vos man baigus šitai pasakoti, svečias pasilenkė ir dešiniąją plaštaką padėjo ant storos šaknies. Akimirksniu atsivėrė tošies durys, į priekį žengė rūstaus veido, laikydamas rankoje didžiulį kardą, vyras. Sustingę, apstulbę nuo netikėto vaizdo, mes abu tylėjome. Netrukus apie mus pasklido šviesos ratilai ir reginys ėmė tirpti.
Kol nužingsniavome iki paliktų rogių, Andersenas surimtėjusiu veidu keletą kartų pažvelgė į mane, o atsisveikindamas tarė: „Daug įvairiausių gudrybėmis išgaunamų stebuklų teko matyti, bet tokios Tėvynės meilės, įveikusios laiką, dar neregėjau“.
Atgal
.jpg)
(1).png)
