VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

01 17. Tą naktį…

Vanda Vasiliauskienė

Kasmet palydime senuosius ir sutinkame naujuosius metus su didelėmis viltimis ir lūkesčiais. Vieneriais metais senstelėjame ir ateiname į naujuosius tokie, kokie buvome ir esame. Rausiamės savyje ir ieškome, ar kartais  netūno mumyse tuščia garbė, karjerizmas, egoizmas, puikybė. Jei taip, stengiamės kuo greičiau atsikratyti šio balasto. Tuomet pasijuntame gražūs, švarūs, lyg ką tik užgimęs kūdikis, prieš akis klojasi baltas lapas, dar neprirašytas, nesuteptas. Įrašysime kiekvienas savo vieneriais metais senstelėjusį gyvenimą.

Ta laukimo naktis buvo kontrastinga. Salėse šviesu, jauku, dainos, muzika, linkėjimai vienų kitiems laimingesnio gyvenimo, santarvės, vilčių išsipildymo. Lengvu humoru, be pykčio juokauta, šypsotasi. Lyg vargo nebūta. Kad tokia naktis tęstųsi be paliovos, kad toks gražus būtų mūsų visas gyvenimas.

Tą pačią naktį už šviesių langų gatvėje virė visai kitoks gyvenimas. Sąskaitų suvedinėjimas. Silpnos kojos, blausios akys... Žmogysta davė valią rankų krumpliams, burnojo šlykščiausiais žodžiais, liejo žmonių ašaras. Tokias orgijas gali kelti  tik sugyvulėję žmogystos. Atėjo gyventi vėl purvini, kruvinomis rankomis. Šviesoje ištiško juoda dėmė.

Niūru, rankos svyra, bet griebiesi atramos, tvirto peties. Man ji – Sausio 13-oji. Pilkoje rutinoje ji mano tvirtybė, tarnystės Tėvynei prasmė.

Tą niūrią Sausio 13-osios naktį Tėvynės patriotai atsisveikino su žmonomis, motinomis, vaikais, mylimaisiais, su kuriais ketino sumainyti žiedus... Išbraukė iš  savęs asmeninį gyvenimą ir padėjo ant Tėvynės laisvės ugniakuro. Lengva? Ir dar kaip sunku, bet nėra aukštesnio idealo už aukojimąsi Tėvynei. Graudulys užpildo krūtinę tokia galybe, kad trokšti bėgti prie mielų patriotų kapelių, suklupti, priglusti ir prisiekti neišduoti kilnių idealų.

Tą naktį ir Vytautas Landsbergis atsisveikino su savo šeima ir nuėjo į Seimo rūmus, nešinas dujų balionu. Gyvas! Iš jo, senelio, ir anūko Gabrieliaus - išmintis ir tvirtybė aukotis Tėvynei, aukščiausiam žmogaus idealui. Patriotus mūsų dienomis dažniausiai lydi panieka, bet eina savo keliu...

Iš jų, ne iš vieno. Šviesių žiburių tautoje gimsta  ir naujos patriotinės kartos.

Plyšti savyje, o realybė negailestingai žvelgia į akis. Žmonijos laimės, laisvės, ramybės troškimas, viliojanti žvaigždė yra amžina nesibaigianti kelionė. Bet laimę sudaužo bombonešiai, sutrikdo ramybę, žmogaus proto ir rankų gaminys pasėja mirtį, ašaras, skausmą.  Lakūnas (gal to nenorėtų) paklūsta despoto įsakymui.

Ačiū Dievui, Lietuvoje dar nėra taip. Jeigu taip? Rastume savyje jėgų atsisakyti gyvenimo Laisvės Gynėjų Žiburių – pavyzdžiu? Neduokdie būti išdavikais, pastumdėliais vergais. Tėvynė neramiai žiūri į savo vaikus.

Atgal