VISUOMENĖ
01 17. Dar vienas žvilgsnis į nesenstančią mūsų istoriją
Vytautas Paliukaitis
Paimu Panevėžio rajono laikraštį „Tėvynė“. Kas išdrįs surasti periodiniam laikraščiui skirtą tokį gražų žodį? Jau pradinėse mokyklos klasėse, tardami jį, stengėmės suprasti gilią jo prasmę. Šiandien jau žinau, jog be pedagogų meilės savo profesijai ir augančiai jaunajai kartai jis būtų nepilnas. O mokėmės nelengvu pirmuoju pokario dešimtmečiu. „Tiesa“, kurią tuometinėje Lietuvoje skaitė tūkstančiai kaimo kolūkiečių, miesto gyventojai, pateikdavo tautai tik tai, ko reikėjo vykdomai politinei linijai. Su nuostaba žvelgdavau į tėvą, skaitantį minėtą leidinį, ir klausydavausi aptariant Lietuvos teritorijoje aprašytus įvykius ir darbus, kai ateidavo į mūsų namus kuris nors iš kaimynų...
Dabar po ilgai trukusios rekonstrukcijos vis dažniau lankausi Martyno Mažvydo bibliotekos visų mūsų šalyje leidžiamų laikraščių skaitykloje ir jaučiu tikrą... šventę. Nors sostinėje ir Kaune lankausi įvairiausiuose kampeliuose, bet negalima susidaryti pilnesnio net kultūros gyvenimo vaizdo. O čia mano norai būna išpildyti.
Artėjant Sausio 13-osios įvykių minėjimo dienai, kur bebūdamas, stengiausi išgirsti, ką vilniečiai kalba apie šią labai reikšmingą mūsų laisvei datą. Retai vienas kitas dramatiškus įvykius keletu žodžių paminėdavo. Pats bandžiau prakalbinti. Jeigu ne geniali prof. Vytauto Landsbergio, tuometinės Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko strategija, pasakydavau jiems, šiandien apie Lietuvą ir jos ilgas, sunkias kovas už laisvę pasaulis žinotų gal net mažiau, negu apie nugrimzdusią į vandenyną Atantidą. Vilnietis, grįžęs iš Prancūzijos, pasakė man: „Mes žinome, ir dažnai esame girdėję tik apie lietuvį A.Sabonį ir Rusiją.
Neabejokime, šviesaus atminimo Loreta Asanavičiūtė, tiksliau, jos siela skrajodama su angelais virš Vilniaus, yra rami – Tėvynei ji, kaip ir kiti tų dienų patriotai, paguldę savo galveles už Nepriklausomybę – tebegyvena mūsų mintyse ir širdyse.
Bet kaip elgsimės su tais, kurie lieja purvą ant mūsų Valstybės, kaip susitarę priekaištauja ir yra nepatenkinti, kad mums padeda gintis nuo agresorių Laisvės demokratijos tvirtovė JAV? Atvykstantys iš Rusijos inteligentai yra nuteikti ko nors klausti kita, bet ne rusų kalba. Būtent viena, inteligentiškos išvaizdos jauna moteris, sustabdė mane prie tebestovinčio „Lietuvos“ kino teatro ir teištarė vieną žodį vardininko linksniu: „Vivulskio“. Pagalvojau, ji iš kito Lietuvos miesto, ir trumpai parodęs kryptį dar apibūdinau šio genialaus daugiabriaunio talento kūrybą: tik mirtis neleido jam užbaigti Švenčiausios Jėzaus širdies bažnyčios su laiminančio Kristaus monumentalia skulptūra viršuje. Ir tik tada moteris pasakė rusų kalba: „Aš viską supratau, atvažiavau iš Sankt-Peterburgo“. Čia aš nustebintas pridūriau, kad neblogai moku rusų kalbą, ja daug skaitau, kartais ir į meno periodinius leidinius parašau.
Atgal
.jpg)
