VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

02 11. Apleistas paveldas

Petras Bielskis

Gyvenimo vertę matuojame pagal tai, kiek išgyventi įvykiai ir nuveikti darbai yra reikšmingi asmenybei, šeimai, bendruomenei ar tautai. Gal tai kultūros atmintis? Ką atsimename ar paminime, iškeldami lyginame su dabartimi – taip pat yra kultūra, atminties kultūra.

Kiekvienas žmogus turi savo likimą, savą istoriją. Jungdama tuos atskirus likimus, atmintis atkuria kaimo, miestelio ir visos Lietuvos likimą. Todėl atmintį, ypač kultūros atmintį, būtina gaivinti ir saugoti. Kartais šio darbo imasi vienas iniciatyvus ir atsakingas žmogus.

Joniškio kultūros centras parengė atminties kultūros skatinimo programą – „Šiaurės Lietuvos šviesuomenė“. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas dr. Ernestas Vasiliauskas į Joniškį sukvietė mokslinės konferencijos „Bajorai von Goesai, Medvilionių dvaras ir epocha“ dalyvius. Suvažiavę iš visos Lietuvos mokslininkai svarstė, ką mes savo kultūroje esame pamiršę ir ką sąmoningai ištriname iš atminties.

Istorikas E. Vasiliauskas, pats būdamas joniškietis, remdamasis naujausiais archyvų tyrinėjimo duomenimis, gana išsamiai ir motyvuotai, patraukliai pateikė bemaž dviejų šimtų metų Medvilionių dvaro istoriją.Goesų giminė žinoma nuo XVI a., jos pėdsakai eina per Austrijos, Portugalijos, Švedijos kultūras iki siekia mūsų dienas.

Prie Goesų dvaro rūmo prof. P. Bielskis ir Robertas Goesas

dr. E. Vasiliauskas, K. Karošaitė, prof. P. Bielskis. Fone Goesų namai Joniškyje. Sovietmečiu čia buvo KGB būstinė

Prie Goesų šeimos kapo - R. Goesas, S. Marcinkevičienė, V. Girininkienė, A. Saladūnaitė, prof. P. Bielskis, A. Rimkūnienė, I. Osipova, dr. E. Vasiliauskas

S.von Goeso portretas

Ir Medvilionių dvaras, ir bajoras Stanislovas von Goesas (1844–1916), visuomenės veikėjas, švietėjas, mecenatas, atrodo, lyg ir žinomi kultūrinei visuomenei. Šiais metais minimos 100-osios jo mirties metinės. Apie jo įnašą į lietuvybės puoselėjimą, lietuviškos spaudos rėmimą ir platinimą, unikalų lietuviško teatro pradmenų kūrimą gal kiek ir žinome, bet, deja, tai vertiname neadekvačiai.

Tautiškumo pamokas Medvilionyse nagrinėjo istorikė iš Vilniaus Vida Girininkienė, taip pat kilusi iš Joniškio. Gražu ir teisinga, kad išsilavinę žmonės noriai grąžina kultūrinę skolą savo gimtinei. Doktorantė Birutė Avižinienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), nagrinėdama Dviejų Moterų komediją „Velnias spąstuose“, iškėlė kaimo teatrinę problemą ir ano meto dvaro ryšį su vaidinimo kultūra.

Norėtųsi šiek tiek priminti Medvilionių dvaro priešistorę. Kokie ten gyveno žmonės, kas vyko, kokios idėjos buvo aktualios?

Spaudos draudimas (1864–1904) buvo ta kultūrinė situacija, kurioje formavosi stiprios tautos pasipriešinimo galios. Tautinio išsivadavimo ir materialinės bei dvasinės nepriklausomybės siekiančiai bendruomenei reikėjo pozityvių susikalbėjimo ir veikimo priemonių. Reikėjo racionalaus mąstymo. Būtent šis laikotarpis mūsų laisvės kovų istorijoje pažymėtas nuolatiniais bruzdėjimais ir sąjūdžiais. Susibūrimų skatintojais tapdavo nelegaliai leidžiami laikraščiai. Po „Aušros“(1883) iškilo „Varpas“(1889). Dvidešimt vieneri metai nuo „Aušros“ pasirodymo iki spaudos draudimo panaikinimo (1904) buvo pačios aršiausios ir rezultatyviausios kovos laikas. Vienuolika metų vyriausiu karvedžiu ir varpininku buvo Vincas Kudirka. Į lietuvišką atgimimo sąjūdį jis atėjo iš romantiškai pozityvistinių Europos studijų. 1888 m. Varšuvoje drauge su Jonu Gaidamavičiumi įkūrė slaptą „Lietuvos“ draugiją. Labiausiai žavi, net stebina draugijos įstatuose keliamų reikalavimų dabartiškumas: iš kitataučių išpirkti žemę; plėsti Lietuvos ribas; stabdyti emigraciją; tautos kultūrą kurti lietuvių kalbos pagrindu; ugdyti tautinį inteligentijos identitetą; atsigręžti į etninę kultūrą; per apšvietą skatinti naujus ūkininkavimo būdus; šviesti ir lavinti valstiečių vaikus; rūpintis spaudos ir leidybos reikalais; steigti bibliotekas, muziejus; skatinti tautiškumą kaip aukščiausią kultūros vertybę...

Bet labiausiai stebina ir pribloškia draugijos įstatuose įrašyta idėja, kad dalis draugijos lėšų bus skiriama „ant užvedimo ir pakėlimo dailių ir teatro lietuviško“. Lietuviško teatro dar net mintyse nėra, o 1893 metais „Varpe“ V. Kudirka paskelbė pirmą lietuviškos dramos konkursą. Svarbu, ką darai ir kaip padedi išsivaduoti užguitam žmogui. Keturakis savo komedija „Amerika pirtyje“ pradeda naująją lietuvišką dramaturgiją, kuri romantinį plevenimą pakeičia pozityviu kalbėjimu.

Matyt, ne be V. Kudirkos valios pradėta ruoštis didžiajam Palangos vaidinimui, kuris įvyko 1899 m. rugpjūčio mėn. 20 d. grafo Tiškevičiaus klojime.

Palangos vaidinimas „Amerika pirtyje“ pavyko. Nors paskui caro valdžia represavo beveik visus artistus. Palangos vaidinimas sukėlė visuotiną lietuviškai ir ne tik lietuviškai kalbančios visuomenės susidomėjimą ne tiek menine prasme, kiek politine. Mūsų kultūros istorijoje, o ko gero ir pasaulinėje praktikoje, prasidėjo unikaliausias reiškinys – teatro spektaklis tapo tautos valios pareiškimu: mes turime savo kalbą ir turime teisę ja kalbėti.

Dabar vėl sugrįžkime į Medvilionius.

Palangos klojimo teatro išblaškyti artistai kaip bičių spiečius susimeta Joniškio apylinkėje, Kriukų valsčiaus Medvilionių dvare. Žemaitė pasakoja, kad P. Višinskis vos ne jėga nuvežęs ją Joniškėlin ir įsakęs drauge su G. Petkevičaite-Bite per savaitę parašyti naują dramą. 1900 metais Medvilionių dvare įvyko slaptas lietuviškas vakaras, kuriame ir buvo suvaidinta pirmoji jųdviejų komedija „Velnias spąstuose“.

Būtent tada išryškėja radikalus grafo Stasio Goesos atsidavimas lietuvių nacionalinio išsivadavimo idėjoms. Jis sutelkia nuolatinių artistų trupę, net moka atlyginimus, o režisierius J. Misius gauna ir visą išlaikymą. Teatras sudaro nemenką repertuarą. Daugelį spektaklių režisavo Feliksas Daugėla. Čia atvykdavo ir dirbdavo žinomi teatro žmonės: T. Goesytė, G. Ladsbergis-Žemkalnis, S. Jakševičiūtė-Venslauskienė, A. Povylius, A. Janulaitis, J. Šlapelis, P. Višinskis, A. Varnas, V. Preikštas, L. ir S. Vaineikiai. Susėdę į gardinį vežimą, Goesų trupės žmonės su vaidinimais keliaudavo po Lietuvą.

Medvilionių dvaras ir Goesų šeima yra didžiulės reikšmės lietuvių kultūros reiškinys, įpareigojantis ne tik išsaugoti juos kultūrinėje atmintyje, bet ir branginti kaip labai svarbų tautinės kultūros paveldo objektą. Konferencijoje buvo vizualiai pristatytas D. Varnaitės (Kultūros paveldo departamentas) parengtas restauruotų ir išsaugotų Lietuvos dvarų palikimas. Negali atsidžiaugti.

Popietėje konferencijos dalyvius organizatoriai nuvežė į Goesų dvarvietę. Visus tiesiogine prasme ištiko šokas – taip apleisto kultūros objekto dar nebuvo tekę matyti. Pasirodo,Joniškio rajono savivaldybė šitą visos Lietuvos atgimimo laikų perlą abejingiausiai buvo įtraukusi į griaunamų objektų sąrašą. Kaip galėjo atsitikti, kad mūsų krašte vis dar yra vienos ar kitos bendruomenės savimonei ar net visai tautos kultūrai labai svarbių objektų, kurių kultūrinė vertė nėra atskleista ir įteisinta? Metas jau, seniai metas griežtai pasakyti, kad kažkas nedirba savo darbo.

Ačiū Dievui, Joniškio kultūrinė visuomenė sukėlė triukšmą. Tik tada šį dvarą pamatė Kultūros ministerija, į jį atkreipė dėmesį Kultūros paveldo departamentas ir sprendimas griauti buvo atšauktas. Medvilionių dvaro sodybos kompleksui suteikta teisinė apsauga. Tuokart spaudoje D. Varnaitė rašė: „Šį Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą vertinu kaip galimybę ir pareigą išsaugoti svarbų tautos kultūrinės atminties simbolį ateičiai.“

O kol kas stovim Medvilionyse kaip kvailiai, tuščiom rankom ir tuščiom kišenėm, bejėgiai, pažeminti, su bjauriu gėdos jausmu prieš kadaise čia vaikščiojusius Joną Jablonskį ir Antaną Smetoną, prieš pirmuosius Lietuvos vaidilas, pagaliau prieš viską Lietuvai atidavusį Stanislovą Goesą ir prieš savo vaikus, ir būsimus vaikus...

Ir galvoju: mačiau Žemaitijoje kultūros paminklą – Lopaičių piliakalnį. Grožis ir didybė savaime suprantama, bet didžiausią įspūdį paliko dabarties žmogus, Rietavo miškų urėdas Vaidotas Šliogeris. Jis kažkada atėjo čia, pamatė apleistą tą mūsų istorijos stebuklą ir, pasitaręs su savo vyrais, padarė tai, ką padorus žmogus ir privalo padaryti. Dabar minios žmonių eina ir važiuoja čia kaip į atlaidus: virš pilies viduje marmančių šaltinių, giliai vinguriuojančio upelio atsirado lentomis grįsti takai su turėklais, laiptai, vedantys į kuorus, į didžiulių kūlių sangrūdas...

Mindaugo Lietuva ir mūsų Lietuva. Ir svarstau, negi Joniškio miškų urėdas Aleksas Abromavičius su šešių savo girininkijų vyrais negalėtų ateiti į Medvilionis ir nors laikinai lentomis užkalti kiaurus rūmo stogo galus, kad lietus nebeardytų sienų? Gal sarmata būtų tiems, kurie neatlieka savo pareigų.

Kol kas dar turime galimybę šią vertybę išsaugoti, nors „kultūrinės atminties simbolis“, valdininkams pikdžiugiškai stebint, sparčiai griūva pats savaime.

PS. O kur teisinė apsauga? Jeigu nėra pilietinio padorumo privalėtų būti teisinė atsakomybė.

 

 

Atgal