VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

04 01. Civilizuota asmenvardžių rašyba... Kokia ji?

Dr.  Mindaugas Tamošiūnas,

 Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos narys

Tikrai ne tokia, kokią tuo klausimu perša 37 mūsų šviesuoliai  2017 m  kovo 13 d. išplatinę viešą kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir žiniasklaidą. Trijų  lotyniškosios abėcėlės raidžių  Q, X ir W įteisinimo, kuriam tiek daug dėmesio skiria Kreipimosi autoriai,  civilizuotai asmenvardžių rašybai  jokiu būdu nepakanka.

Civilizuotos (t.y. kultūringos: informatyvios ir patogios skaitytojams) rašybos esmę sudaro ne atskiros raidės, bet perskaitomai, suprantamai rašomi vardai ir  pavardės, įskaitant tuos vardažodžius, kurie ateina iš kitų kalbų (pastarųjų autentiška forma atitinkamos kalbos rašmenimis lietuviškuose tekstuose teiktina tik  kaip papildoma informacija). Tai jau XIX a. pabaigoje puikiai suprato didysis mūsų Tautos šauklys Vincas Kudirka. Jo anuomet parengtų lietuvių kalbos rašybos taisyklių („Statrašos ramsčių“)  9-ame paragrafe skaitome: „Svetimus vardus ir pavardes rašome taip, kaip ištariama, o kabėse pridedame, kaip rašoma tam tikroje kalboje: Liuis (Lewes), Smails (Smiles) ir tt. Atmain. šiųdviejų žodžių: Liuis’o, Smails’o, Liuis’ui, Smails’ui ir tt.“

 Kreipimosi autoriai šią principinės reikšmės, bet jiems nepatogią Vinco Kudirkos teiktą rašybos taisyklę, sąmoningai nutyli, tarsi jos nebūta.   Remiasi tik  pirmuoju „Statrašos ramsčių“ paragrafu   kuriame V. Kudirka išvardija lietuviškos abėcėlės raides ir priduria, kad nelietuviškiems žodžiams rašyti gali prireikti ir kitokių raidžių, tarp jų Q, X ir W.  Toks negarbingas elgesys ypač krito į akis 2017 m. kovo 5 d., sekmadienį, žiūrint per  Lietuvos televizijos pirmąją programą Nemiros Pumprickaitės vedamą „Savaitės“ laidą. Joje buvo aptariamas ir  pavardžių rašymo  asmens dokumentuose klausimas. Kalbininkas dr. doc. Antanas Smetona, vienas Kreipimosi autorių, pasisakydamas už Q, X ir W įteisinimą, turėdamas rankose  „Statrašos ramsčius“,  rodė ir citavo tiktai jų 1-ąjį paragrafą, sąmoningai nutylėdamas patį svarbiausiąjį – 9-ąjį. Štai kokiais metodais grindžia savo tiesas „autentiškosios“, „civilizuotos“ svetimvardžių rašybos šalininkai.

Nelietuviškų tikrinių vardų viešosios vartosenos klausimas, kaip reta, yra išsamiai išnagrinėtas ne tik kalbininkų, bet ir teisininkų. Įrodyta, kad bet koks lietuviškos tikrinių svetimybių viešosios vartosenos siaurinimas, ribojimas, taigi ir bet koks atsisakymas lietuviškai rašyti  asmenvardžius Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose, šiurkščiai pažeistų Lietuvos Respublikos Konstituciją. Beje, Konstituciją  pažeidžia ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. birželio  19 d.  60-ojo  nutarimo „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ 5-tas punktas „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“, nes jo nuostatos riboja, siaurina lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną, beprasmiškai apsunkina lietuviškų tekstų skaitymą, t.y. šiurkščiai pažeidžia lietuvių kalbos vartotojų teises.

Keistas dalykas. Mūsų broliai latviai senų seniausiai protingai ir iš tiesų civilizuotai susitvarkė tikrinių svetimybių rašybą. Jie nesiblaško. Lietuva irgi iš esmės pagal minėtąjį V. Kudirkos principą ją buvo  susitvarkiusi, bet, deja, pereinant iš priklausomybės į nepriklausomybę, politikuojančių demagogų  ji buvo suniekinta, sujaukta ir tokia lieka iki šiol. Žinomas kalbininkas dr. Pranas Kniūkšta 1990 m. vasarą   straipsnyje  „Nepainiokime rašybos su politika“ (Tėvynės šviesa, 1990-06-01)  rašė: „Dalis laikraščių ir žurnalų demonstratyviai pasuko prie originaliųjų formų. Susidarė nelabai didelė, bet karinga originaliųjų formų propaguotojų srovė... Asmenvardžių rašyba pradėta maišyti su politika... Tie, kurie pradėjo rašyti originalo rašyba, vadinami šviesuomene, europiečiais, pažangiais žmonėmis. Suprask, kitaip rašai – esi tamsuolis ar dar blogiau... Tokie „argumentai“ ne vieną paveikė.  Vienu tarpu politika daryta net iš galūnių (geri asmenys su galūnėmis, blogi – Stalin, Molotov – be galūnių“. Pridursiu: net nepasidrovėta prigimtinę lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną ( rašymą pagal tarimą) pravardžiuoti „sovietine“ atgyvena, aiškinta, kad dėl to galime būti nepriimti į Europos Sąjungą ir NATO!

Visiškai suprantamas  kitų tautybių ar santuokas su užsieniečiais sudarančių Lietuvos piliečių noras asmens dokumente matyti savo vardą ir pavardę parašytą ne tik valstybine, bet ir gimtąja ar užsienio kalba. Tai išsprendžiamas dalykas. Jau dabar numatyta papildomo įrašo kita kalba galimybė Lietuvos  piliečio pase. Tokia galimybė  galėtų būti įteisinta ir  kituose asmens dokumentuose, įskaitant gimimo metrikus. Tačiau visa tai turi būti daroma anaiptol ne valstybinės lietuvių kalbos sąskaita. Lietuvos valstybės išduodamuose asmens dokumentuose lietuvių kalbai visais atvejais turi būti teikiama pirmenybė, nedarant išimčių  net užsienio piliečiams.  Teko matyti Baltarusijos pasą. Jo  pirmajame  puslapyje  vardo ir pavardės įrašas baltarusių kalba, antrajame – rusų,   trečiajame – anglų kalba. Panašus Izraelio pasas: pirmajame puslapyje viskas naująja hebrajų kalba, antrajame – anglų kalba.

Buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos skyriaus vedėja Regina Dobelienė jau 2013 metais atkreipė valdžios ir visuomenės dėmesį į  oficialiosios asmenvardžių rašybos  dokumentuose netvarką (žr. R. Dobelienė. Asmenvardžių teisės chaosas // Delfi žinios, 2013 m. gegužės 17 d.). Tačiau, kaip pas mus įprasta, valdžia, įskaitant Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, neskuba reaguoti, chaosas tebetvyro. Tikėkimės, kad dabartinė valdančioji dauguma atkreips  į tai  dėmesį ir imsis veiksmų chaosui įveikti:  nustatys tokią įrašų asmens dokumentuose tvarką, kuri tenkintų visus geros valios Lietuvos piliečius. Pagaliau turime Latvijos pavyzdį. Gal vis dėlto dabartinis Seimas ne žodžiais, o darbais vykdys  parlamentinę kontrolę,    įpareigos    Valstybinę lietuvių kalbos komisiją   pataisyti 1997 m. birželio 19 d.  60-ąjį  nutarimą taip, kad  jame neliktų antikonstitucinių, lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną ribojančių nuostatų. Pati Kalbos komisija, deja, nesusipranta tai padaryti.

Ta pačia proga noriu priminti, kad pernai balandžio mėnesį (žr. LA, 2016-04-16, Nr.79-81)  buvo paskelbtas  Lietuvos kultūros kongreso  tarybos, Lietuvos mokslininkų sąjungos, Sambūrio „Patirtis“,  Lietuvos ir Latvijos forumo, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, iš viso  16 visuomeninių organizacijų atstovų „Viešas kreipimasis  į Lietuvos  Respublikos Seimą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, spaudos ir knygų leidėjus nelietuviškų tikrinių vardų viešosios vartosenos klausimu“.  Valstybinės lietuvių kalbos komisijos buvo klausiama, kodėl ji nepaiso Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nekreipia dėmesio į  daugkartinius, visapusiškai pagrįstus visuomenės prašymus nelietuviškų tikrinių vardų rašybą visuose viešuose lietuviškuose tekstuose sutvarkyti pagal  minėtą V. Kudirkos kadaise labai įžvalgiai suformuluotą  principą.

Kalbos komisijos atsakymas  buvo įprastas atsirašinėjimas:  minėtasis  1997 m. nutarimas  suteikia rašybos pasirinkimo laisvę, tad  nėra reikalo jo keisti.  Na, o praėjusios kadencijos Seimas apskritai atsakyti „nesuspėjo“.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimui atskaitinga Kalbos komisija toliau  piktnaudžiauja savo įgaliojimais, nepaiso, kad visi iki vieno „autentiškosios“ rašybos šalininkų argumentai  tokiai rašybai pateisinti yra paneigti (žr. Vinco Urbučio knygą „Lietuvių kalbos išdavystė“. Antra (praplėsta) laida. V.: Margi raštai, 2007. – 160 p., taip pat spaudoje įvairiu metu paskelbtus kalbininkų profesorių Arnoldo Piročkino,  Alvydo Butkaus, Vito Labučio, Aldonos Paulauskienės, teisininko prof. Alfonso Vaišvilos, daugelio kitų autorių straipsnius  bei nepriklausomų teisininkų išvadą „Svetimvardžių „autentiškoji“ rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams“).

Informatikos mokslo požiūriu, teigia akademikas  Laimutis Telksnys, lietuviškuose tekstuose  būtina svetimvardžius rašyti lietuviškai, o jų autentiškas formas teikti tik  kaip papildomą nuorodą  dar ir todėl, kad atėjo laikas, kai mums, žmonėms, jau tenka pradėti bendrauti raštu ir žodžiu su kompiuteriais, išmaniaisiais daiktais, robotais. Jie su mumis privalo šnekėti taisyklinga lietuvių kalba. Akademikas Laimutis Telksnys taip teigia, remdamasis savo ir  kolegų bendro darbo rezultatais, pasiektais vykdant projektą LIEPA, kai buvo sukurtos pirmosios „žmogus–kompiuteris“ lietuviškai balsu valdomos paslaugos.

Nepraraskime vilties. Tikėkimės, kad šios kadencijos Lietuvos Respublikos Seimas   padarys tai, ko nepadarė pirmtakai: realiai, ne formaliai, vykdydamas parlamentinę kontrolę, deramai įvertins minėtą Kalbos komisijos teisinį nihilizmą, apgins Lietuvos piliečių konstitucinę teisę gauti visą viešą rašytinę  informaciją civilizuota,  taisyklinga valstybine lietuvių kalba. Negi neįmanoma įveikti akivaizdaus absurdo?

Atgal