VISUOMENĖ
04 22. Esame gamtos vaikai, rūpinkimės mažaisiais gyvūnais
Vytautas Paliukaitis
Viršuliškių rajonas sostinėje tampa vis patrauklesnis. Ir ne tik man. O vaizdingiau išsireiškus, pavadinčiau šią vietovę savo antraisiais namais. Eilę metų čia lankiausi, kol gyveno geras mano bičiulis dar iš dailės studijų Kaune dzūkelis dail. Alfonsas Budrevičius, o jam iškeliavus Anapilin, vis nunešu jo žmonai „Lietuvos aidą“. Jeigu anksčiau su savo profesijos bendražygiu, sukūrusiu ne vieną animalistinę medžio skulptūrėlę, iš trečiojo aukšto lango dažnai gėrėdavomės moteriške ir vyriškiu, atnešančiais katėms maisto, tai dabar džiaugiamės su Stefute, Alfonso žmona, matydami kieme gražiai dviejose rotondose (t.y., apskritimo formos), apsodintose dekoratyviniais krūmais, tokia puikia tvarka – Vilniaus miesto Savivaldybės darbuotojai pastatė keletą spintelių, užrašė „kačių namų“, kaip mes vadiname, inventorinį numerį, ir nurodė, kam visa tai priklauso.
Neseniai tai apžiūrėjęs, kol lapija dar neuždengė visos įrangos, liftu pakilau į Stefutės butą ir, padavęs naujausią laikraščio numerį, skubėjau pasakyti, kad rasianti rašinį ir apie savo mylimą Žemaitiją.
-Ar gersi arbatos? – paklausė ji, o aš, minutę pagalvojęs, jog gatvėje šaltoka, atsakiau teigiamai. Žvilgtelėję pro langą, vėl išvydome prie pūkuotų švarių keturkojų artėjančius maitintojus.
Tie, kurie užaugo kaime, gerai žino, kiek jaukumo namams suteikia katės. O štai į rytų pusę nuo Laisvės prospekto, kur mėgstu vaikščiodamas miško parkais pakvėpuoti spygliuočių gerai apvalančiu žmogų nuo transporto sukeltos taršos, pamačiau vaikiško sadizmo daigus... Buvo vidurdienis, du kokios ketvirtos klasės mokinukai tupėjo prie atgijusio skruzdėlyno. Man artinantis, berniukas su pasimėgavimu piršto storio šaka ardė šių darbštuolių namus, o mergaitė atsitraukė ir stebėjo už kokių 10 žingsnių nuo bendraklasio. Gerai įmitęs, apranga nepriekaištinga... Jeigu būčiau bandęs jį barti, kas žino, gal jo tėvas milijonierius susirastų mane ir kerštautų. Tad praeidamas takeliu pro mokinukę, jai tik trumpai ištariau „taip elgtis negalima“.
Apmąstęs gražų Savivaldybės pavyzdį, priėjau prie pačios netikėčiausios išvados: nors ir tūkstantis rašytojų kūrinių apie namų ir laukinių gyvūnų gyvenimą neduos tokių auklėjamojo darbo rezultato, kaip čia minima Savivaldybės iniciatyva.
Atgal
.jpg)
