VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

07.15. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Komunistinio režimo kankinys prof. Pranas Dovydaitis

Prof. Ona Voverienė

Mirusieji visada atiduodami į gyvųjų rankas: nuo šių

pastarųjų priklauso, ar mirusieji pamirštami ir tokiu būdu

lyg galutinai pasmerkiami mirčiai, ar jie atsimenami ir tokiu

būdu išlaikomi gyvi

J.Polis Sartras

Lietuvos spaudoje kukliai buvo paminėtos prof. Prano Dovydaičio, Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos Respublikos (1918-1940) Ministrų kabineto pirmininko (1919), filosofo, pedagogo, Tautos švietėjo, daugelio laikraščių ir žurnalų steigėjo ir redaktoriaus 125-osios gimimo metinės, vos vieninteliu straipsniu „Lietuvos aide“. Ar idėjos, kurias skleidė, už kurias kovojo ir dėl kurių buvo sovietinio režimo nukankintas prof. Pranas Dovydaitis, jau nebeaktualios, nėra, ko iš jų pasimokyti dabarties ir ateinančioms lietuvių kartoms? Ar turime šiandien tokių mąstytojų Lietuvoje, kurie dėl idėjos eitų mirti? Tai – ne trivialūs, o egzistenciniai Tautai klausimai.

Matyt, jausdamas nuoskaudą dėl užmaršties dulkėmis klojamo vieno žymiausių Lietuvos idealistų vardo, a.a. mons. prel. Svarinskas manęs paklausė ar esu skaičiusi jau irgi šviesaus atminimo Juozo Girniaus knygą „Pranas Dovydaitis“, išleistą Čikagoje 1975 metais. Ir ne tik paklausė, bet ją ir paskolino. Perskaičiusi knygą, supratau – dabartinėje Lietuvoje tokio žmogaus, koks buvo prof. Pranas Dovydaitis – dabar jau ir su žiburiu neatrasi, nors ir vidury dienos jo ieškotum. Jo gyvenimo ir veiklos istorija – tai mūsų Tautos dvasios raidos, jos menkėjimo ir jos dramos istorija. Ir kiekvienas lietuvis privalo ją žinoti.

Pranas Dovydaitis gimė 1886 m. gruodžio 2 d. Runkių kaime Višakio Rūdos valsčiuje Marijampolės apskrityje katalikiškoje ūkininkų šeimoje. 1908 m. eksternu išlaikė gimnazijos baigiamuosius egzaminus ir įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą.Jį sėkmingai baigė 1912 metais ir iš karto įstojo į to paties universiteto Humanitarinį fakultetą, norėdamas įgyti ir antrąją – filologo specialybę. Tačiau 1913 metais buvo atšauktas į Lietuvą redaguoti tautinės-katalikiškos krypties laikraštį „Viltis“. Jį redagavo nuo 1913 metų spalio iki 1915 metų rudens. Vėliau dirbo Kaune: 1916-1922 metais vadovavo „Saulės“ gimnazijai (1920. rugpjūčio mėn. 25 d. ją perėmė iš katalikiškos „Saulės“ draugijos valstybė, pavadindama mokyklą Kauno I-ąja valstybine gimnazija, o nuo 1922 metų ji tapo „Aušros“ gimnazija. Šalia savo pagrindinio darbo gimnazijos direktoriaus pareigose.

Pranas Dovydaitis, neramios sielos žmogus, trokštantis savo jaunai valstybei gero, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, bendradarbiavo to meto lietuviškoje spaudoje, stengėsi šviesti ir mokslinti savo Tautą. 1917 metų rugsėjo 18-21 dienomis vykusioje Vilniuje tautos atstovų konferencijoje Pranas Dovydaitis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Tai jis buvo tas žmogus, kuris pajuto Laiko momentą ir jo šauksmą, kada reikia skelbti Lietuvos nepriklausomybę ( Vysk. Pr. Karevičius, grįžęs iš Vokietijos, pirmiausiai aplankė Pr. Dovydaitį ir jam pranešė, kad Vokietijoje jis buvo susitikęs Vokietijos kanclerį G.von Hertlingą, kuris „pareiškęs viltį gauti iš kaizerio Vilhelmo II Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą“ (Juozas Girnius. Pranas Dovydaitis. – Čikaga, 1975. – P. 157). 1918 metų vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo Aktą. Šio Akto signataru, tarp kitų 19 tarybos narių tapo ir Pranas Dovydaitis. Sunkiai ir ilgai jauna Lietuvos valstybė vadavosi iš okupacijos pančių. Tik 1918 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleris Maksas von Badenas savo pareiškimu leido Lietuvos Tarybai kurti savo valdžios institucijas ir perimti iš vokiečių valdžios savo krašto valdymą. 1918 m. lapkričio 2 d. buvo patvirtinta laikina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir pirmasis Lietuvos ministrų kabinetas su prof. Augustinu Voldemaru priešakyje. Po mėnesio šis Ministrų kabinetas atsistatydino. 1918 m. gruodžio 2 d. valdžią Lietuvoje perėmė antrasis Ministrų kabinetas, vadovaujamas M. Slezevičiaus. Jis išsilaikė pustrečio mėnesio. 1919 m. kovo 10 d. sudaryti Ministrų kabinetą buvo pavesta Pranui Dovydaičiui; kovo 12 d. jo vadovaujamo Ministro kabineto sąstatas buvo patvirtintas. Tai buvo vienas sudėtingiausių atkurtos jaunos valstybės laikotarpis: Kaune siautėjo demoralizuotos vokiečių kariuomenės likučiai; Rusijos bolševikų kariuomenė, atvesta į Lietuvą tautos parsidavėlio ir duobkasio V.Mickevičiaus –Kapsuko jau buvo netoli Kėdainių, ne tik Vilniuje, bet jau ir didžiojoje Lietuvos dalyje siautėjo V.Kapsuko bolševikai, pradėję viešpatauti 1919 m. kovo 5 d., jau sukūrę 1919 m. vasario 27 d. „Lietuvos ir Gudijos sovietų socialistinę respubliką“ (Ten pat, p.163), visoje šalyje plėšikavo vokiečių-rusų ir vietinių lietuvių gaujos. Situacija krašte buvo sunkiai valdoma. Dalis „protingesnių“ Lietuvos Tarybos narių kategoriškai atsisakė imtis atsakomybės už krašto valdymą; pats Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona, jausdamas didelį pavojų sau ir savo šeimai, išsiuntė savo šeimą į Šveicariją iki 1919 metų pabaigos, o pats vizitavo Skandinavijos šalis. Prano Dovydaičio Ministrų kabinetui, visiems jo nariams – A.Stulginskiui, J.Yčui, L. Noreikai, A.Merkiui, V.Petruliui, J.Šimoliūnui, A.Voldemarui, P. Matulioniui – pasiruošusiems bet kokiai atkurtos jaunos valstybės labui pavyko sutramdyti situaciją. Kritiškiausiu valstybei momentu Ministrų kabinetas ėmėsi ryžtingų sprendimų iš kurių svarbiausi buvo: stiprinti visomis valstybės išgalėmis jauną Lietuvos savanorių artojėlių kariuomenę tautos laisvei ginti; išvalyti kraštą nuo privisusių jame plėšikų gaujų, įvesti tvarką; finansų srityje – pradėti leisti savus pinigus, stiprinti valdžios bendradarbiavimą su savivaldybėmis, rengtis žemės ūkio reformai, rengti užsienio universitetuose tautos intelektinį potencialą.

Šio Ministrų kabineto valdymo metais buvo išvaduoti Šiauliai, Radviliškis, Šeduva, likviduoti bolševikų lizdai Kazlų Rūdoje ir jo apylinkėse, sutramdytos plėšikų gaujos visame krašte. 1919 m. balandžio 4 d., kai, paties Pr. Dovydaičio žodžiais tariant, „Mano „sukalėdotasis“ ministrų kabinetas, man atrodo, tiek padarė, kad pačiu paskutiniu momentu ištraukė iš katilo kamštį ir sumažino spaudimą taip, jog sprogimo pavojaus buvo išvengta ir po kiek laiko viskas pradėjo krypti į normalias vėžes“ (Ten pat, p.161), Lietuvos prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. Tą pačią dieną Pr. Dovydaičio sudarytas Ministrų kabinetas deklaravo savo atsistatydinimą. Visiems ir ypač Krikščionių-demokratų partijos nariams tai buvo netikėta ir nesuprantama; išliko paslaptimi visam gyvenimui, kodėl Pranas Dovydaitis, taip padarė. O Pranas Dovydaitis nuo tada iš politikos pasitraukė visam gyvenimui.

1922-1940 metais (su pertrauka) dėstė Vytauto Didžiojo universitete, buvo Religijų istorijos katedros vedėju; prof. (1927); filosofijos mokslų daktaras (1935); vadovavo Lietuvos katalikų mokytojų sąjungai (1920-1924); ateitininkams (1921-1927); Lietuvos darbo federacijai (1928-1940); inicijavo 40 laikraščių ir žurnalų leidybą, buvo jų redaktorius; įkūrė katalikiškos krypties mokslinius žurnalus „Kosmos“, „Logos, „Soter“, buvo jų redaktorius; redagavo Lietuviškąją enciklopediją (1931-1940). Dauguma jo parašytų straipsnių liko to meto laikraščių ir žurnalų puslapiuose. Atskirais leidiniais pasirodė tik jo studijos „Biblija ir Babelis“ (1911); „Kristaus problema: (1914); „Žmogaus išsirutuliojimas ir jo paleontologija“ (1914); „Kultūra, religija ir mokykla“ (1930); „Pedagogikos istorijos paskaitos“ (1931); „Šv.Augustinas“ (1933). Okupavus Lietuvą rusų kariuomenei, 1941 m.birželio 15 d. prof. Pranas Dovydaitis buvo NKVD suimtas, kalintas Gario lageryje Sverdlovsko srityje; pervežtas į Severoulsko lagerį Nr. 35 ir ten 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas. 2000-aisiais metais Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II buvo įtrauktas į 114 Lietuvos kankinių sąrašą.

Monografijos autoriui dr. Juozui Girniui per dr. Prano Dovydaičio asmenybę, jo gyvenimą ir veiklą pavyko atskleisti vieną esminių lietuvių Tautos tragediją – jos pačių vaikų suskaldytą Tautos dvasią, kuri, kaip mūsų visos tautos prakeikimas lydi mus nuo pat pačios Tautos susiformavimo. Viename iš savo straipsnių (Ona Voverienė. Prieškario Lietuvos tragedijos pradžia – suskaldyta tautos dvasia // XXI amžius, 2005, kovo 16), vėliau referuotame knygoje (Ona Voverienė. Antikomunizmas. – V., 2010) rašiau, kad Tautos dvasią suskaldė Komunizmo šmėkla, atklydusi į Lietuvą XX amžiaus pradžioje kartu su bolševiku, lietuvių tautos duobkasiu V.Mickevičiumi-Kapsuku. Juozas Girnius savo knygoje „Pranas Dovydaitis“ Tautos suskaldymo pradžią nukeldina į „Aušros“ laikus, kai į laikraščio leidybą įkėlė koją laisvamanis Jonas Šliūpas. Iki to laiko Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio ir ypač vyskupo Motiejaus Valančiaus ir jo pasekėjų puoselėta lietuvio tapatybė buvo vientisa, harmoningai derinanti ir katalikybę, ir tautiškumą. Istorijai išliko vysk. Motiejaus Valančiaus garsioji nuostata, „Kas lietuvis, tas ir katalikas“. Jonas Šliūpas, kovingas laisvamanis, atsineštą iš Rusijos universitetų pragaištingą Dievo ir tikėjimo niekinimo bacilą, ja apkrėtė ne vieną atgimstančios Lietuvos jauną protą ir pirmą kartą suskaldė lietuvio dvasią. „Aušra“ dėl joje aktyviai J.Šliūpo ir jo pasekėjų skelbiamų aršių antireliginių straipsnių, tiesusių lygų kelią bolševizmo plėtrai Lietuvoje, vos po trejų metų savo gražios veiklos užgeso. „Tėvynės sargo“ steigėjas ir pirmasis redaktorius Juozas Tumas-Vaižgantas tame laikraštyje apgailestavo „Dar tebesame atspindis svetimųjų idėjų, nuosavo tikrai lietuviškos idėjos sulig aguonos grūdo teturėdami“ (1902, Nr. 1; cit.: pagal Juozo Girniaus knygą „Pranas Dovydaitis“) J.Šliūpo pasėta Šėtono sėkla sudygo ir plito Lietuvoje kosminiu greičiu.

Skilo lietuvio dvasia, skirtingas pasaulėžiūrines nuostatas skelbė įvairiausi laikraščiai, ypač aršiai ir agresyviai prieš katalikybę ir jos vertybes buvo nusistatę bolševikinės Rusijos finansuojami ir V.Kapsuko globojami „darbininkiški“ ir „valstietiški“ laikraščiai. 1907 m. bendromis Antano Smetonos ir J.Tumo-Vaižganto pastangomis buvo įkurtas laikraštis „Viltis“, į kurį buvo dedamos viltys, kad jis suvienys ir katalikus ir bolševikus bendrai tautinio atgimimo veiklai. Bolševikams, ( beje, kaip ir dabartiniams mūsų komunistams, komjaunuoliams ir čekistams, pasivadinusiems įvairiausių demokratiškų partijų vardais) visada buvo būdingas įžūlus ir agresyvus veržlumas. 1912 metų pabaigoje bolševikų veržlumas „Vilties“ redakcijos siekį suvienyti jėgas pavertė niekais. Pranas Dovydaitis buvo atšauktas iš Maskvos universiteto studijų ir pakviestas redaguoti „Vilties“. Tuometinis „Vilties“ redaktorius Antanas Smetona ir jo pasekėjai, protestuodami prieš „rožančininko“ Prano Dovydaičio paskyrimą iš redakcijos pasitraukė. „Viltyje“ pradėjo dominuoti katalikiškoji kryptis. „Viltininkai“ su Antanu Smetona priešaky 1924 metais įkūrė Tautininkų partiją. Tačiau Šėtono dvasia, jos neapykantos liepsna jau buvo pažeidusi Antano Smetonos ir visų jo pasekėjų protus:

Pranas Dovydaitis ir jo pasekėjai, krikščionių-demokratų partija, ateitininkai, pavasarininkai, kunigai ir vyskupai, Antanui Smetonai, kaip ir bolševikams, tapo didžiausiais priešais. Ir nors viename iš Ateitininkų suvažiavime, Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona pripažino, kad ateitininkai ir krikščionys-demokratai suvaidino tam tikrą pozityvų vaidmenį jaunos valstybės Lietuvos kūrime, jo žodžiai skyrėsi nuo veiksmų: 1930 metais, Antanas Smetona, tada jau tituluojamas Tautos vadu, uždraudė moksleivių ateitininkų, kurių vyriausiuoju vadu tada buvo prof. Pranas Dovydaitis, veiklą. 1931 m. birželio 6 d. jis paskelbė nepageidaujamu asmeniu (persona non grata) Apaštalų Sosto nepriklausomoje Lietuvoje pirmąjį nuncijų R.Bartaloni. Istoriko Z. Ivinskio žodžiais tariant, „ Tai buvo tarptautinis skandalas, dėl kurio kiekvienas geros valios lietuvis turi ir šiandien gėdytis“ (Ten pat, p. 203). 1932 m. liepos 10 d. Marijampolėje vykusiame Pavasarininkų kongrese kalbėję prof. Pranas Dovydaitis, prof. Juozas Eretas ir dr. J. Leimonas buvo suimti ir trims mėnesiams uždaryti į kalėjimą. Pranas Dovydaitis kalėjo Bajorų kalėjime netoli Kretingos, vėliau buvo pervežtas į Marijampolės kalėjimą. Nubaustas buvo ir Pavasarininkų kongrese pirmininkavęs studentas Adolfas Damušis. Negana to, 1936 metais sausio 16 d. Antanas Smetona, jau visiškai nevaldydamas savo neapykantos Pranui Dovydaičiui, atleido jį iš VDU profesoriaus pareigų.

Pranas Dovydaitis, niekada nebijojęs eiti prieš srovę, tuos A.Smetonos žingsnius įvertino taip: „Šėtono tarnai Lietuvoje paskutiniu metu rodo vis didesnio uolumo persekioti ir naikinti katalikiškos inteligentijos daigyną – ateitininkus moksleivius“ (Ten pat, p. 215). Ir žinoma, Ateitininkų vadovus. 1935 metais spalio 12 d. Pranas Dovydaitis kartu su buvusiais Lietuvos prezidentais A.Stulginskiu ir K. Griniumi bei buvusiais LR ministrais pirmininkais M.Slezevičiumi, E.Galvanausku ir A.Tumėnu parašė ir savo parašais patvirtino protestą tuometiniam Prezidentui Antanui Smetonai dėl vyriausybės nežmoniško elgesio su suvalkiečių streiko dalyviais (Ten pat, p. 171).

Nežiūrint visų nuoskaudų Pranas Dovydaitis, išlydėdamas katalikų delegaciją į JAV, visų jų prašė, viso to nepasakoti tautiečiams Amerikoje, nenešti „šiukšlių iš namų“; jo nuostata buvo: „Susitvarkysime patys“. Kunigas P.Dogelis tuometinę Lietuvos dvasinę būseną apibūdino taip: „A.Smetona sugrūdo katalikus į katakombas, kaip tai buvo prie rusų režimo“ (Ten pat, p. 413).

Sakoma, istorija kartojasi spirale. Šiandien Lietuvoje turime tokią pat dvasinę suirutę, Šėtono verdamą košę, kuria esame visi maitinami, kaip ir Prano Dovydaičio laikais. Todėl jo patyrimas ir mintys mums yra itin svarbios. Visų pirma – tai mintis, kad Lietuva gali „atgimti tik Kristuje“, tai yra gaivindama amžinąsias savo tautines-katalikiškas vertybes, krikščioniškąją kultūrą, harmonizavusi lietuvio dvasią

Antra, kai girdime Lietuvos nedraugų balsą – daugiau, daugiau tolerancijos priešingų ideologijų ir priešingų nuostatų skleidėjams, mums ypač svarbus Prano Dovydaičio mokymas: „Kristaus kovoje su Antikristu kokio nors neutralumo nėra ir negali būti. Kristus, tiesa, netolerantingai pasakė: „Kas ne su manim, tas prieš mane“. Bet ką padarysi, kad kiekviena teisinga logika yra netolerantinga. Todėl ir Lietuvos veikėjams tenka pasirinkti arba Kristaus arba Antikristo (bolševizmo) vėliavą“ (Ten pat, p. 690).

Vienintelio prašė prof. Pr. Dovydaitis, polemikoje „naudotis kiek galint mažiau purvu ir daugiau proto ir mokslo argumentais“ (Ten pat, p. 692).

Įdomu, kad Pr. Dovydaitis, dar prieš kelis dešimtmečius suvokė tai, ką mes tik dabar pradedame suprasti, kad tarp komunizmo ir kapitalizmo santvarkų nėra didelio skirtumo. Abi jos yra „luomų neapykantos ir klasių kovos produktai. Abiejose santvarkose į žmogų žvelgiama tik ekonominiu žvilgiu... Kapitalistinė ir komunistinė gamybos forma yra tik du skirtingu keliu į tą patį tikslą: kvailinti materialinių gėrybių ištroškusias alkanas darbininkijos minias šios žemės rojaus pažadais“ (Ten pat, p. 685).

Šiais metais prasidėjęs JAV antikapitalistinis judėjimas „Okupuok Volstrytą“, jau plintantis visame pasaulyje, tai dar tik tolimas žaibavimas ir griaustinis prieš didelę įvykių audrą, jeigu gobšus kapitalas neatsikvošės. Jo atgarsiai jau pradeda audrinti ir Lietuvos jaunimo protus, kur oligarchinės kapitalizmo grimasos yra itin žiaurios.

Prof. Pranas Dovydaitis savo kūryboje ypač daug dėmesio skyrė lietuviškai šeimai, jis pats priešinosi ir akino priešintis savo pasekėjus civilinių jungtuvių įstatymui, kurį pateikė tuometiniam Seimui tvirtinti kairieji. Jis rašė: „Rengiamas civilinių jungtuvių įstatymas savo gilioj esmėj siekia ne ko kito, kaip tik, kad vyrai legaliu keliu galėtų turėti pigesnių moterų. Kristaus įsteigtoji ir Katalikų bažnyčios vykdomoji neperskiriamoji moterystė yra aukščiausia moteriai apsauga nuo vyro brutališkų užmačių. Supagonėjusiai šių dienų andokratijai (vyrų viešpatavimui – J.G), tatai yra nepakenčiama ir jie siekia iš moters turėti pigesnį objektą, kurį galima būtų, norui atsiradus, pakeisti kitu, „šviežesniu“ (ten pat, p. 684). Ypač jis smerkė šviesuomenės nusistatymą vengti vaikų, „kitų šalių pseudokultūra užsikrėtusios inteligentijos tarpe“. Jo nuomone, „Jeigu ir mūsų dar „nesukultūrėjęs“ kaimas pasektų inteligentais, lietuvių tautai reikštų savižudybę... Tuomet sudiev mūsų didvyrių žeme!... Nebuvo tave per keletą amžių išnaikinę tavo įvairūs neprieteliai kaimynai, kurių tau niekada nestigo, bet šį kartą būsi pati save išnaikinusi, šiuo būdu nusižudydama, ir neilgiausiai trunkant... Štai, kur tikrasis didysis pavojus, štai, kur reikia skubiausiai taisyti trūnijantieji mūsų Tautos ir valstybės rūmų pamatai. Tai, ką šiandien mums diktuoja ne tik valstybinis protas, bet ir sveikas išsilaikymo tautinis instinktas, mūsų Tauta tegalės atsiekti, tik vadovaudamasi idealizmo pasaulėžiūra ir apsišarvojusi aukšta dorove“ (Ten pat, p. 683)

Šios prof. Prano Dovydaičio nuostatos dabartinei Lietuvai ypač aktualios; jos galėtų tapti tikros krikščioniškos-demokratinės arba lietuviškos tautinės partijos programinėmis nuostatomis. Tauta jau bunda ir ilgisi doros politikos ir doros visuomenės.

 

  

Atgal