VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

08.22. Nenori matyti to, kas sava, bet vertina kas svetima

Vytautas Paliukaitis

Vienoje autobusų stotyje teko laukti, kol pasirodys mano kryptimi važiuojantis transportas.  Sėdėdamas ant suolo, įsiklausiau į dviejų vyriškių, įsitaisiusių greta manęs, pokalbį. Abu jau buvo žilaplaukiai, vyresniajam, ko gero, jau ir septyniasdešimt metų, bet jis su didžiuliu entuziazmu kalbėjo kaip „išminčius“. Jaunesnysis jam pritardavo, vienu kitu žodžiu papildydavo.

-Aš laikau ir tarybinį savo pasą, - gyrėsi vyresnysis, - galvoju, kad pravers, kai Putinas ateis. Mačiau televizijos laidą su poilsiaujančiu prie vandens Rusijos prezidentu. Žvejoja; čia pagauna meškere žuvį, čia vėl ją į vandenį paleidžia. – Supratau, kad abu ponai yra žiūrėję tą  pačią  laidą ir likę patenkinti.

Ir dar iš jų išgirdau liaupsinant, giriant miesto vadovą, esą jo pastangomis „N“ didmiestis greit prilygs mūsų sostinei. Natūralu, abu čia  gyveno ir matė naujų statybų. Pagalvojau, kad prilygti sostinėje išgarsėjusiam globėjui  J.Montvilai, skyrusiam daug lėšų vargstančiųjų labdarai,  švietimui ir pan., vargu ar jam pavyks. Duok Dieve, kad miesto galva suspėtų pagalvoti apie tuos, kurie yra nustumti prie skurdo ribos. Minėtam J.Montvilai pakankamai pagarbos parodė tiek rusai, tiek vokiečiai – Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu monumentalus paminklas iš bronzos netrukdė, jis išliko iki šios dienos ir puošia Pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio skverą.

Prie šios temos dera paminėti dar vieną epizodą iš bendravimo su gerokai jaunesniu – apie 38-40 metų amžiaus vyriškiu. Prieš keletą savaičių stotelėje abu laukėme autobuso. Vėl stebėjausi, kaip čia yra, kai patriotizmu nuo seno garsėjančiame mieste užaugo ne savos šalies karžygių, kovotojų už laisvę garbintojai, pavyzdžiu sau keliantys carinės ir vėlesnės Rusijos tironus. Jis paminėjo Petrą I ir... Staliną. „Štai kokiu aš norėčiau būti“, - trumpai užbaigė savo kalbą vyriškis ir įlipo į atvažiavusį autobusą. – Tiek man, tiek ir jam reikėjo pervažiuoti į pietinį Nemuno krantą, bet minėtas keleivis nuvažiavo į rytų pusę, o man teko palaukti transporto, sukančio į vakarus.

Paskutinis susitikimas vyko poilsio dienos vakare, kai transportas kursuoja rečiau. Ilgokai laukiau ir svarsčiau nuvažiavusio keleivio mąstymo kryptį. Negaliu ramiai klausytis žmonių, savo noru atitrūkusių nuo gimtosios žemės,  aktualių savo valstybės reikalų. Pasaulis mato, kaip Lietuva, įveikdama kliūtis, sėkmingai tiesia kelius į gražesnę visų mūsų ateitį. Tik bestuburiai, minkštakūniai, vergaujantys „aukso veršiui“ gali išdrįsti ignoruoti pastangas ir pozityvius rezultatus, kurių mūsų tauta pastaraisiais metais pasiekė.

Atgal