VISUOMENĖ
08.29. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Dalia ir Povilas Mataičiai
Prof. Ona Voverienė
Visada džiaugiuosi, kai pamatau sušvytint saulės spinduly naują „deimančiuką“, atlikusį šventą darbą, stiprinant mūsų tautą ir mūsų valstybę. Toks būna retas ir nuostabus tas švytėjimas dabartinėje mūsų susvetimėjusioje ir sugobšėjusioje Lietuvoje.
Metusi visus savo kasdienius darbus ir rūpesčius stengiuosi tą deimančiuko švytėjimą, kaip saulės zuikutį, pagauti ir nutupdyti ant popieriaus lapo, kad dabartinė Lietuva ateities istorikams neatrodytų tokia pilka ir niūri savo sumaterialėjimu, subuitėjimu.
Taip ir gimė mano knygos „Prie tautotyros versmių“ (V., 2009“); „Tautotyros etiudai“ (V., 2011) ir „Tautos sargyboje „ (V.2012).
Dalia Mataitienė
Povilas Mataitis
Knygoje „Tautos sargyboje“ įamžintas ir vieno iš tokių deimančiukų kultūrologo Povilo Mataičio vardas, kaip žmogaus, tikro inteligento, nepabijojusio eiti prieš neokomunizmo srovę jau nepriklausomoje Lietuvoje, komunistams 1992 metais laimėjus Seimo rinkimus, išdrįsusiam vienam pirmųjų prabilti apie Lietuvos partizanus, ir jų kovą prieš okupacinį komunistinį režimą savo spektaklyje „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva...“ (Voverienė Ona. „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo... Lietuva // Lietuvos aidas. – 2003, lapkr. 5, p. 9; Voverienė Ona. Povilas Mataitis // Tautos sargyboje. – V., 2012. – P. 645-651).
Spektaklis buvo rodomas visoje respublikoje. Pagrindinį jame – Juozo Lukšos, partizano Skirmanto ir partizanų rašytojo Daumanto - vaidmenį-atliko Regimantas Adomaitis, suteikęs jam lietuviškojo romantizmo didybę ir nepakartojamą žavesį. Negana to, po kurio laiko gimė ir kitas režisieriaus Povilo Mataičio spektaklis „Ko palinko žilvičiai prie kelio? “ apie jaunų Lietuvos partizanų idealizmą, jų vertybių sistemoje svarbiausią vietą skiriant pareigą Tėvynei, ginant jos saugumą nuo plėšikų ir okupantų. Šiame spektaklyje pagrindinį partizanų vado vaidmenį atliko Virgilijus Kubilius. (Ona Voverienė. Inteligentas, atlikęs pareigą žuvusiesiems už Lietuvos laisvę // Tremtinys. – 2014, kovo 21, p. 8, 11).
Kitas kultūrologo Povilo Mataičio žygdarbis stiprinant pilietiškumą Lietuvoje buvo jo parašyta knyga „Mes norėjome gyventi laisvoje Lietuvoje“ (Šiauliai, 2013), kuria jis, kaip doras Lietuvos pilietis ir savo valstybės patriotas, pagerbė savo gimtojo krašto, Joniškio apskrities partizanų, žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, atminimą, aprašęs Prisikėlimo partizanų apygardos, įkurtos 1947 m. balandžio 10 d, suvienijus nuo 1945 metų tame krašte veikusias Žvelgaičio, Maironio, Žaliosios, Vytauto Didžiojo rinktines. Paskutiniai tos apygardos partizanai žuvo 1950 metų rudenį, nors partizaniška dvasia dar pleveno pogrindyje iki 1956 metų nežinomo laisvės kovotojo leidžiamame partizanų laikraštėlyje „Partizanų šūvių aidas“ Kultūrologo Povilo Mataičio iniciatyva ir jo sukurtos kraštiečių grupės – režisieriaus A.Lopo, mokslininko prof. Ferdinando Vaitiekūno, buvusio partizano politinio kalinio Simono Norbuto ir jų idėjos rėmėjo J.A. Antanaičio pastangomis ant Joniškio „Aušros“ gimnazijos sienos sukurta ir pakabinta memorialinė lenta, kurioje įrašytos buvusių jos gimnazistų, partizanų ir partizanų būrių vadų, pavardės ir jų žūties datos. (Ona Voverienė. Ten pat).
Vilniaus karininkų ramovėje organizuotoje konferencijoje, minint kultūrologo Povilo Mataičio 80-ąsias gimimo metines, buvo aukštai įvertintas jo indėlis į Lietuvos kultūrą, jos istoriją bei jaunųjų lietuviukų kartų pilietiškumo ugdymą. Iškilmėse kalbėjusio teatrologo dr. Aleksandro Guobio nuomone, kultūrologo Povilo Mataičio ir jo žmonos dailininkės Dalios Mataitienės viso gyvenimo didžiausias žygdarbis buvo jų įkurtas 1967 metais Jaunimo teatre Lietuvių etnografinis ansamblis, vėliau tapęs jų Folkloriniu teatru Rumšiškėse, kuris gaivino ir puoselėjo lietuvišką etninę kultūrą, parengė koncertų- spektaklių programas “Instrumentinės, šokamos, dainuojamos sutartinės“ (1968);, „XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių etninių rajonų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Klaipėdos krašto) dainos, šokiai, instrumentinė muzika“ (1971); „Baudžiavos amžininkų pasakojimai, dainos, žaidimai iš įvairių Lietuvos vietų“ (1977); „Scenos vaizdeliai“ (1978); „Naujoji gadynė jau švinta“ (1981);, „Lietuvių gaidos“ (1982); „Mano kanklės paauksuotos“ (1985); „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“ (1986); „Mįslė“ (1987); „Ant tėvelio dvaro“ (1988); „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ (1989) ir kt. Dalia Mataitienė visiems pastatymams kūrė ir siūdino tautinius kostiumus. Savo kalbą teatrologas apibendrino trumpai drūtai: „Folkloro teatras parodė - kas yra didžioji Lietuvos kultūra.... Mataičiai Rumšiškėse darė stebuklus“. Toje pat konferencijoje prof. Vytautas Landsbergis Mataičių Folkloro teatrą pavadino „unikaliu politiniu reiškiniu“, gimusiu iš veiklos ir valios, kai atėjęs kuklus kultūros žmogus taria savo bendražygiams „Imam ir darom teatrą! Imam ir darom ir darom valstybę!…” Lietuviška ištvermė, kūrybingumas, entuziazmas ir užsidegimas – priminė žmonėms, kad mūsų tautinė kultūra mums yra pati gražiausia. Jo įkvepiantis pavyzdys įtakojo daugybės kaimiškų ansamblių, netgi pagyvenusių žmonių, atsiradimą visoje Lietuvoje. Visi gerai prisimename tuos laikus. Ir tai buvo nuostabu. Neleido gesti lietuvybei. Lygiai tokiu pačiu principu kūrėsi ir Sąjūdis“ (Voverienė Ona. Inteligentas, atlikęs pareigą Tėvynei // Tėviškės žiburiai (Kanada). – 2014, geg. 27, p. 9).
Galime tik pasidžiaugti, kad atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje dar tuo metu atsirado žmogus ar jų grupė, kurių sielose dar nebuvo užgesęs lietuvybės genas, ir kurie rekomendavo (kas žino, gal dar ir gerai pakovojo?) Dalią ir Povilą Mataičius Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Ji jiems ir buvo įteikta 2012 metais.
Sovietinės okupacijos metais sklandė ore ir valdininkų kalbose plačiai sklandė posakis: „Nepakeičiamų žmonių nėra!“ Pasirodo: YRA! Dalia ir Povilas Mataičiai buvo ir yra nepakeičiami. Nusilpus jų fizinėms gyvybinėms jėgoms kito tokio lygmens kultūrininko organizatoriaus ir vadovo, kaip buvo jie, Lietuvoje jau daug metų neatsiranda. Ir kaip bepigtų Seimo narys Vytautas Juozapaitis, visiškai atsakingai tvirtinu: šiandien Lietuvoje turime kultūrinę dykvietę, kai siautėja agresyvūs ir įžūlūs Šiuolaikinio meno kūrėjai, šlovinantys bjaurastį ir mirties kultūrą, ir jų gerbėjai, dalinantys Nacionalines kultūros ir meno premijas šio klaikaus klano kūrėjams, kurių ryškiausias pavyzdys surūdijęs vamzdis Neries pakrantėje.
Šių metų birželio 8-tą dieną Lietuvoje įvyko dar vienas stebuklas: Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo organizuota lietuviškų tautinių drabužių paroda, matyt, taip pažymint tautiniams drabužiams skirtus šiuos metus.. Didžiulė muziejaus salė buvo pilna pilnutėlė ne tik eksponatų, bet ir šviesių Lietuvos inteligentų veidų: stovėjo koridoriuose, ne tik pačioje iškilmių salėje, sėdėjo ant laiptų, stiebiesi iš už nugarų, stengdamiesi išgirsti kalbėjusiųjų iškilmėse, Dalios ir Povilo Mataičių, Muziejaus direktorės Birutės Kulnytės ir Mataičių talento gerbėjų, žodžius. Ir šventės būta nepaprastos, o pilnos deimanto švytėjimo, kai buvo kalbama apie kultūrą, kaip mūsų tautos gyvybės pamatą ir versmę, kai buvo reiškiamas susirūpinimas dėl jos išlikimo, dabarties Lietuvoje vyraujant mirties kultūrai, kai nostalgiškai buvo minimos didžiųjų mūsų tautinės kultūros, tarp jų ir Dalios bei Povilo Mataičių, pavardės ir jų darbai, skirti mūsų tautos ir lietuvybės stiprinimui. Ir jie patys kalbėjo – su šviesiu žvilgsniu ir optimizmu apie
mūsų kultūros ateitį, sakė širdimi jaučią jos jau prasidedantį atgimimą. Baigdama savo kalbą, Dalia Mataitienė paskelbė visos jų šeimos vardu dovanojanti savo unikalią , milijoninės vertės, jos sukurtų Folkloro teatrui, 68 tautinių kostiumų kolekciją Lietuvai, jos Nacionaliniam muziejui su viltimi, kad mūsų tautinė kultūra dar atgims, klestės ir garsins ją, jos kūrėjus ir pačią mūsų valstybę pasaulyje. Savo Nepriklausomoje laisvoje valstybėje tam turime palankiausias sąlygas. Mūsų dabartinėje vartotojiškoje visuomenėje , kai viskas perkama ir viskas praduodama – tai tikras žygdarbis, nes kaip konferencijoje paaiškėjo, Mataičių šeima buvo gavusi net keletą pasiūlymų tą kolekciją parduoti užsienio lietuviams už didelius pinigus.
Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė apdovanojo iškilmių svečius, kalbėjusius šventėje, Muziejaus išleista, žurnalistės Aldonos Žemaitytės sudaryta ir dailininko Arūno Prelgausko nuostabiomis meniškomis Folkloro teatro koncertų ir spektaklių fotografijomis iliustruota knyga „Mataičių teatras“ (V. 2017), kurioje buvo pateikti 17 Lietuvos šviesuolių – rašytojų, kultūrologų, mokslininkų, žurnalistų,, teatrologų, muzikologų – Aldonos Žemaitytės, Justino Marcinkevičiaus, Aistės Nakienės, Angelės Vyšniauskaitės, Rimvydo Valatkos, Vidmanto Valiušaičio ir kitų - prisiminimai apie Folkloro teatrą, jo kūrėjus ir jo istoriją; pateikti jo vaidmens Lietuvos istorijoje ir kultūroje vertinimai.
Knygos sudarytoja įvadiniame žodyje Povilo ir Dalios Mataičių folkloro teatrą vadina‚ negęstančiu sielos žibintu“, švietusį visai Lietuvai iš Rumšiškių net du dešimtmečius. Tik mūsų
Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai to žibinto kažkodėl neprireikė ir jis buvo užgesintas.
Folkloro teatras liudijo jo kūrėjų ne tik organizacinį ir kūrybinį talentus, bet ir, svarbiausia „pagarbą tautos praeičiai, jos papročiams, likimui, veržimuisi į laisvę, ir tos praeities papročių, meninių inspiracijų atkartojimą XX amžiaus antrojoje pusėje“ (Aldona Žemaitytė. Ten pat)
Kitame straipsnyje „Nepaprastas paprastas stebuklas“ Aldona Žemaitytė svarsto, kad tas stebuklas ir galėjo atsirasti tik okupacijos sąlygomis, kaip „pasipriešinimo simbolis, kaip laisvės ir nepriklausomybės šauklys, kaip lietuvybės sargas“ Straipsnyje žurnalistė geru žodžiu mini sovietinių laikų kultūros ministrą Lionginą Šepetį , ne tik netrukdžiusį gyvuoti Folkloro teatrui, bet dar gi ir padėjusį jį kurti, supratusį, kas yra tikrosios mūsų tautos dvasinės vertybės ir „lietuvybės dvasia persmelktų spektaklių svarbą sovietmečio propagandos nualintiems žmonėms“ (Žemaitytė A. Ten pat, p. 8). Kažkodėl nė vienam dabartinės nepriklausomos Lietuvos kultūros ministrui toks supratimas neapšvietė jų protų ir jų vykdomos Lietuvos kultūros politikos, primenančios visišką tautinės kultūros eliminavimą iš bendro jos konteksto Lietuvoje.
Poetas Justinas Marcinkevičius apie Povilo ir Dalios Mataičių folkloro teatrą, išeidamas į Amžinybę, rašė: „Keistas dalykas vyksta šiame teatre: gyvenimas, išsiskleidžiantis scenoje, atrodytų, labai jau nutolęs, praeityje įklimpęs, senienas eksponuojantis – o iš tikrųjų jis kalba mums apie pačias aktualiausias, skaudžiausias, amžinas nacionalinės būties problemas... Ne lozungais, ne šūkiais, ne politinėmis manifestacijomis jis stiprina mūsų šaknis, kelia mūsų gyvybę, o sulydydamas į organišką visumą tautosaką, etnografiją, mitologiją, istorinius šaltinius
Scenoje sukuriamas gyvenimas, kuriame žiūrovai atpažįsta save. Pajunta save esantį prieš šimtą ir daugiau metų. Ima suvokti savo buvimą su visais. Su tauta. Su jos istorija. Tarytum panyra į kalbą, į dainą, per tautinį savitumą, per lietuviškumą pakyla iki universalių, bendra-
Žmogiškų apmąstymų ir išgyvenimų“ Justinas Marcinkevičius. Ten pat, p.19).
Atgavę Lietuvos nepriklausomybę užgesinome tą lietuvybės švyturį. Atsisakėme jo Lietuvoje ir lietuviškose diasporose užsieniuose... Gaudome svetimus vėjus ir svetimųjų... kultūrą. Žudome savo tautą... ir save.
Rašytojas Romas Gudaitis, tarsi išgirdęs sielos kartų liūdesį, knygoje prabilo: „Pasauliui mes įdomūs ne savo rinka, kriminalais, pseudodemokratine frazeologija, o nacionaline kultūra, seniausią indoeuropiečių kalba, pasaulėjauta, tautos būdu. Ir visi šie dalykai buvo įtaigia menine kalba artikuliuoti Folkloro teatre... Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, tačiau neatspindėjo unikaliausių mūsų kultūros reiškinių, tarp jų ir Folkloro teatro. Gaila Europos, kuri jo nematė ir nematys“ (Romas Gudaitis. Ten pat, p. 68).
Režisierius Helmutas Šabasevičius Folkloro teatrą knygoje vadina „ analogų neturinčiu fenomenu, kuris anais laikais daugeliui buvo tautinės savimonės versmės šaltinis. Pasipriešinę masinei liaudies kultūrai su beveidėmis tautinėmis uniformomis, Dalia ir Povilas Mataičiai atkūrė ir sukūrė kilnaus, oraus ir originalaus meno įvaizdį“ (Ten pat, p. 69)
Būtų galima cituoti ir kitų knygos autorių mintis, dėstyti jas įvairiausiais aspektais į spalvingą mozaiką, kuri kalbėtų tą patį – vienas ryškiausių ir spalvingiausių lietuvių tautinės kultūros istorijos puslapių buvo ir amžinai išliks Povilo ir Dalios Mataičių folkloro teatras.
Gi patys Folkloro teatro kūrėjai plačiai ir visapusiškai knygoje atskleidžia to teatro kūrimo ir jo gyvavimo istoriją, pateikia daugybę šią istoriją dokumentuojančių spektaklių ir kostiumų, naudotų teatre, ir sukurtų Dalios Mataitienės, fotografijų, ir jos lūpomis savo kelią Teatre ir istorijoje knygoje apibendrina: „Klojimo teatro Rumšiškėse negaliu lyginti su jokiu kitu darbu, nes jis – unikalus. Tai buvo mudviejų su Povilu lietuvybės prikėlimas neįtikėtinomis sąlygomis“ (Dalia Mataitienė. Ten pat, p. 17).
Esu laiminga visų pirma, kad Lietuva turėjo tokį unikalų teatrą, ir tuo didžiuojuosi, ir tuo, kad sutikau savo gyvenimo kelyje Lietuvos patriotus ir Lietuvos kultūros kūrėjus Dalią ir Povilą Mataičius, ir savo plunksna prisiliečiau prie jų sukurtos savitos tautinės ir patriotinės lietuviškos kultūros gausaus aruodo.
Atgal
.jpg)
(1).png)
