VISUOMENĖ

07 01.Užmirškime pyktį ir... principus

Vytautas Vilimas Skripka

Nepamirštu, kaip ką tiktai išrinkta prezidentė guodėsi: „Apvažiavau daug gyvenviečių bei miestelių ir pirmiausiai pastebėjau didžiulį žmonių susipriešinimą.“.

Norėjosi, kad jos žodžiais būtumėme išgirdę tokią gaidą: mačiau didelį žmonių supriešinimą. Specialų, turint konkretų tikslą – silpninti valstybę, gniaužti ją morališkai, dvasiškai.

Esu pagyvenęs žmogus, todėl kai ką galėčiau ir tvirtinti: jei laisvą nepriklausomą Lietuvą būtumėme kūrę be bolševikinės inteligentijos, dabartinė tautos padėtis nė iš tolo neatrodytų tokia žiauri. Netgi, turint galvoje, kad esame savotiški Rusijos įkaitai, ko labai negreit atsikratysime.

Svarstant dalyką preciziškiau, reikalas yra toks: mes tarsi priversti savo organizme prisijaukinti šėtoniškų užmačių ląsteles. Tas šėtoniškumas netgi labai išsilavinusiems žmonėms atsiskleidė ar ne sąjūdžio metais? Tik per draudžiamus socializmo vadų raštu jų laiškus. Ar netgi didieji proletariato šaukliai neturėjo tikslo padaryti žmones laimingus, o tiktai pavergtus?

Ilgus metus studijavau A. Maceikos „Niekšybės paslaptį“. Ir štai pačioje nepriklausomybės pradžioje vienam profesoriui prasitariau, kad Leniną vis dėlto galiu suprasti tik šėtonizmo ženkle. Jis atšovė: „Melskis, jeigu jau taip atrodo...“.

Net nepraėjus nė dešimčiai metų, netikėtai pasitaisė: „Vytautai, tu buvai teisus, tu tada pasakei protingus žodžius.“.

Kol bent minimali Lietuvos žmonių dalis nesupras, kad SSSR imperija laikėsi melu, jėga ir smurtu, tol nesuprasime ir savų problemų.

Prieš paskutinį sąjūdžio suvažiavimą bei jo metu girdėjome ir tokius žodžius: „Mes vėl okupuojami!“. Tačiau, nepraėjus nė mėnesiui, tie patys oratoriai jau skelbė kitką: „Atleiskime vieni kitiems!“.

Štai ką pasakyčiau jiems: mes jau atleidome respublikos kūrimo apyaušry. Deja, atleisti nuo kaltės ir net sėdusieji į svarbius postus, vykdė tai, ką kitados buvo sumanę...

Tad peršasi tokia išvada: ar urminis atsiskaitymas su Partija (KP) juridiškai jau išspręstas reikalas? Kai net nebuvo paleisti į gyvybišką apskaitą anketiniai duomenys, autentiški parašai? Ar visa dabartinė Lietuva jau nepartinė?

Jei norite, pacituosiu tekstą iš pokalbio su buvusia kultūros žurnaliste.

„Aš pasitikiu tik komunistais!“– tai jos nuomonė. Man pasufleravus, kad... gal LDDP (taip tada buvo pervadinta bolševikija), tik mostelėjo ranka...

Nesunku suprasti jos pasitikėjimą. Vėl adoruojamos pažįstamos materializmo formos, aukštinamas Maceinos duoninis žmogus.

Bet imkime ir paklauskime savęs, o ir kitų retoriškai: ką per du dešimtmečius padarė reikšmingo, pozityvaus Lietuvai kairieji?

Atsakysiu taip: buvo „renkami“ į postus ir kai tiktai pajusdavo atsakomybės grėsmę, sprukdavo į šalį, palikdami tuščius iždus ir sumaištį. Tai, mano nuomone, visas komunos anūkų apčiuopiamas rezultatas. Tai jų dirva, jei norite – jų veiklos zona. Pažvelgus giliau, buvo kenkiama dėl paties kenkimo, daromas blogis dėl paties blogio.

Žmonių sąmonei budinti, kol nevėlu, reikia nedelsiant rašyti ne tik aiškios informacijos, bet ir aiškios filosofijos darbus, atskleidžiant absurdiškųjų pamatų sistemos ir tikrąją socializmo esmę.

Niekaip nepavyksta pamiršti tų laikų, kai mūsų partijos lyderiai atsiskirdinėjo nuo Maskvos. Štai jie sutinkami Katedros aikštėje, A. Čekuolis azartiškai šūkteli: „Ar matote, kiek susirinko žmonių komunistų teisumui rodyti?“. Kitas, jau iš pačių Baltųjų rūmų, pakelia ranką ir ištaria (rodos, du kartus): „Tebūnie!“.

Net aš, Biblijos lesinėtojas, tada nesusivokiau, kad tai lemtingieji Dievo žodžiai...

Argi tokie kvaili tie vyrai buvo: iš pradžių dar komunistai, vėliau LDDP’istai, dar vėliau socialdemokratai?

Juokingas dabar šio straipsnio autoriaus, dar sovietiniais laikais paskelbusio Utenos rajoniniame laikraštyje apybraižą „Gėlės Saldutiškio žemėje“, bolševikų iššūkis.

Štai tos apybraižos esmė: Saldutiškio laisvamaniai susiburia į socialistų kuopelę, dar nepatyrę išdavysčių ir kraujo. Jie svajoja apie padorų gyvenimą. Kitiems tie svajotojai nepatinka, artėjant vokiečiams, tuos svajotojus suima ir kaip kraitį perduoda naciams. Visko matę vokiečiai šaudyti atsisako. Fotografuojami, egzekuciją atlieka vietiniai budeliai. Skambant sąjūdžio dainoms, šis turinys kai kurių kairuolių suprantamas kitaip: „O kam Skripka gins socialistus?“. Ieškodamas sau dividendų, vienas partinis rašytojas skleidžia po Vilnių pobjaurį gandą ir tik vėliau, supratęs logiką, kad žmonių nei tada, nei bet kada žudyti nevalia, nurimsta... Juk atleidau, argi kitaip galėjau pasielgti?

Čia bus lyg ir rašinio minties posūkis. O gal pasergėjimas, savotiškas rusų: „Živi i pomni.“.

Vis dėlto reikia žmonėms aiškinti apie patį pavojingiausią, patį klastingiausią kairiųjų veiklos principą. Anksčiau, sugrobę dar sovietinį kaimo ir miesto kapitalą, jie pradėjo ne visai švarų verslą.

Kaip neįsigudrinus į verslo, o lygiagrečiai ir į valstybės veiklą, per kapitalą traukti savęsp ir dešinįjį sparną? Riboženklis – subtilioji kultūros sfera, o šiaip veikimas – nuo paprastos iki labai rafinuotos išdavystės. Pavyko, kartais nepavyko. O nepavykus (neįsiklausius į pažįstamos spalvos ideologiją) dešinieji ir nevykėliai pamažėle stumiami į paribius...

Nors tai ne visiškai mano, o plačiai spaudoje nagrinėtos profesoriaus A. Andrijausko mintys.

Aš, ilgametis Rašytojų Sąjungos narys, niekaip negaliu suprasti buvusio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto daktarų formuluotės: „Atnaujino tada nuskurdintą lietuvių literatūrą.“... Šis epitetas žymi ne tik Baltakio, bet ir viso pulko sovietinių rašytojų kūrybą vertinančias anotacijas netgi dabar leidžiamose enciklopedijose. Gerai, kad J. Juškaičio publicistikoje „Lyra ant gluosnio“ tas epitetas tikslinamas (perpasakoju) ne atnaujino, o sugriovė (perpasakoju)... J. Aisčio, B. Brazdžionio, A. Miškinio poezijos fundamentą, didžiąsias literatūros struktūras. Užsišnekėjęs su mirtimi, Br. Krivickas paliekamas mėgėjams, tiesa, išleista, bet taip ir neatkreipusi dėmesio sąžiningai sudaryta V. Gasiliūno knyga.

Taigi, nuo verslo iki postų!

Nuo verslo iki kultūros!

Nuo politikos iki visiško nuklaikėjimo!

Ir pačiai pabaigai noriu pacituoti kai ką iš dingusios šiandieninės lietuvių poezijos. Na, tarkime vieną (vėl nebemadingos) katalikiškos poetės Jadvygos Kaselytės posmą:

Tik ar pajusim meilės žvilgsnį tą,

Kurį taip aiškiai Petras matė?

Ar mes išmoksim taip atleist,

Kaip Atpirkėjas Petrui?

Ir kitą posmą iš žymaus poeto dar įžymesnio „Velnio tilto“:

Nei tėvelio, nei mamos,

Ech, valia valužė

Vakar vėl lig sutemos

Su merginom ūžėm.

Kuris poetas kurį čia užbraukinėja?

Arba – kas turi ausis, tesiklauso.

Atgal