VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

09.23. Praturtėjome: turime dvi Lietuvas

Vaclovas Volkus

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje laisvą nepriklausomą Lietuvą kūrė ne miestų tautinės mažumos, aplenkėjusi bajorija, bet iš lietuviško kaimo kilę, aukštuosius mokslus baigę, užkariautojų administracijos persekiojami, lenkų pravardžiuojami litvomanais jauni lietuviai patriotai – idealistai.

Pirmojo pasaulinio karo metais, pralaimint užkariautojams, Rusijos ir Vokietijos imperijoms, susiklosčius palankioms geopolitinėms aplinkybėms, nepaisant įvairių trukdžių ir sunkumų, 1918 m. vasario 16 d. 20 lietuvių,  Lietuvos tarybos narių, bendru sutarimu paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo – Nepriklausomybės aktą, kurio šimtmetį netrukus švęsime. Pašaukus Tarybai, lietuviško kaimo jaunimas gyvybės kaina ginklu apgynė Lietuvą. Pakilusi iš istorijos užmaršties, ji įsiliejo į Europos, pasaulio tautų ir valstybių šeimą, sėkmingai kūrė žmonių gerovę valstybės socialinio teisingumo, doros ir lietuvybės dvasios ugdymo pagrindu. Beliko pusmetis iki šio iškilaus valstybės jubiliejaus.

Besikuriančiai jaunai valstybei teko gintis nuo rusų ir lenkų užmačių, tuo pačiu organizuoti, vystyti ir plėsti valstybės ūkį, susidurti su begale ekonominių sunkumų. Tada iš šalies per 20 nepriklausomo gyvenimo metų emigravo tik 100 000 žmonių, dabar, po 1990-ųjų, – apie 1 milijoną. Palyginkime tada ir dabar, atgautos laisvės ir nepriklausomybės metais, susiklosčiusią ekonominę-etinę panoramą. Tada, po 1918 m., nepaveldėjome melioruotų žemių, įruoštų kelių, solidžių gamyklų, išplėsto, visuotinio nemokamo švietimo, sveikatos tinklo, socialinio aprūpinimo sistemos, gausios inteligentijos, išaugusių miestų, kaimų gyvenviečių. Bet tada paveldėjome dorą ir darbštų žmogų – eilinį ir vadovą, kuklų krašto kūrėją, turėjusį galimybių kurti ir suteikti viltį laisviems gyventi savo tėvų žemėje.

Skirtingai nuo tada dabar, 1990-aisiais, paveldėjome inkorporuotą buvusią sovietinę vyriausybę, teisėsaugą su visomis  jos represinėmis struktūromis. Dar ir šiandien, po 27-erių nepriklausomo gyvenimo metų, persidažę spalvas, buvusios vienos partijos pavadinimą, Seime neeiliniais šeimininkauja Lietuvos kompartijos CK instruktorius, netgi buvęs Lietuvos Respublikos ministru pirmininku G. Kirkilas, LKP CK skyriaus instruktorius, buvęs teisingumo ministras J. Bernatonis, buvęs komunistinių profsąjungų pirmininkas  A. Sysas, nekalbant jau apie prezidentą A. M. Brazauską, buvusį Seimo pirmininką Č. Juršėną ir kitus buvusius  kompartijos aktyvistus bei buvusius kompartijos rajonų sekretorius – ištikimus Maskvos kolaborantus. Jiems senstant atsakingas pareigas pradeda eiti jų vaikai – Sinkevičiai, Kuriai ir kiti.

Dabar išsikraustydami okupantai paliko nesugriautą, žmonių sukurtą gamybinę materialinę bazę, kuria buvo didžiuojamasi tarp 15-kos sąjunginių sovietinių respublikų. Paveldėjome ir 50 metų kurtą ,,sovietinį žmogų“ vietoj sunaikintų, išblaškytų, išžudytų gabių, sąmoningų lietuviškos dvasios inteligentų – mokytojų, kultūros darbuotojų, kariškių, dalyvių, pasipriešinusių okupantų užmačioms – mobilizacijai į raudonąją armiją. Partizaninėje kovoje žuvo 21 tūkst. jaunų vyrų, pažangaus privataus žemės ūkio savininkus apšaukė buožėmis ir ištrėmė į Sibirą.

Labai nukentėjo lietuvių tautos dvasinis paveldas, Tėvynės meilės, darbštumo, sąžiningumo genofondas. Dominuoja likusi tik vidutinybė, didelė dalis sovietinių inteligentų – mokytojai be tautinės sąmonės, orumo, - daugelį metų ugdė sovietinio mentaliteto jaunąją kartą. Ką išugdė, tą ir turime.

Sąjūdžio – tautos atgimimo – pirminėje praktinėje organizacijos veikloje dalyvavo labai nedidelė dalis sovietinių mokytojų, kultūros darbuotojų. Pavyzdžiui, Kėdainių rajone iš daugiau kaip 1000 švietimiečių Sąjūdžio pirminėje organizacinėje veikloje dalyvavo tik 8-10 pedagogų. Tik pro langus į įvykius žiūrėjo ir Švietimo skyrius. Net ir šiandien vienas Vilniaus mokyklos vadovas net per televiziją siūlo naudotis pirmamoksliu vadovėliu su sovietine atributika, nes neva šis vadovėlis dalykiškai ir metodiškai gerai paruoštas. Tai sovietinio mokytojo sindromo nostalgijos pavyzdys. Sąjūdžio ir vėlesniais 1990-1991 metais Vilniaus vyriausybinius ir kitus strateginius objektus aktyviai gynė ne sovietinė biurokratija, bet lietuviai, nukentėję nuo sovietinio režimo, jo samdinių.

Ne už Lietuvos laisvę, nepriklausomą gyvenimą, jos žmonių gerovę žuvusių, kalintų, persekiotų lietuvių, bet ant paveldėtų iš okupacijos režimo pamatų per visus 27 metus buvo kuriama 1990 metų antroji pokarinė Lietuvos Respublika. Ir sukūrė pernelyg didelį biurokratinį aparatą, ne pagal Lietuvos gyventojų skaičių: 27 730 valstybės tarnautojų-biurokratų, 910 politinio (asmeninio pasitikėjimo) tarnautojų, 800 teisėjų, kurie nekaltai nuteisė apie 400 žmonių, 21 550 statutinių pareigūnų, daugiau kaip 50 tūkst. nekuriančią jokių materialinių vertybių, gerai apmokamą, gyvenančią iš mokesčių mokėtojų pinigų armiją, kuri atostogų metu su šeimomis besimėgauja Vakarų pasaulio kurortuose ir egzotinėse vietovėse.

Ir sukūrė dvi Lietuvas: vienoje jų – 80 proc. žmonių, nesuduriančių galo su galu, vidutiniškai 38 tūkst. kasmet emigruojančių ir kitoje pusėje – 20 proc. -  kuriančių sau gerovę jų sąskaita, apmokestinant net skurdžią 380 eurų minimalią algą 15 proc. pajamų mokesčiu. Taigi žmogus, žinoma, priklausomai nuo kitų faktorių, gali gauti tik 335,3 euro minimalią algą  ,,į rankas“.

Ir sukūrė sustabarėjusį Seimo rinkimų įstatymą, numatantį iš partijų viršūnėlių (išaiškėjusių iš DP, LD, T ir T teisėsaugos purtytų ir purtomų atstovų) ir jiems palankių abejotino sąžiningumo karjeristų, lipančių vienas kitam per galvas norint patekti į renkamųjų 141 Seimo nario sąrašus. Pusė jų renkama pagal partijų sąrašus, kita pusė – partijų rekomenduojamų ar joms prijaučiančių vienmandatininkų. Palyginti su Europos valstybėmis, Lietuvoje 141 Semo nariui tenka mažiausiai 20 tūkst. gyventojų, Latvijoje 100-ui Seimo (Saeimos) narių taip pat tenka 20 tūkst. gyventojų, Vengrijoje – 26 tūkst. , Suomijoje – 41 tūkst., Vokietijoje – net 116 tūkst. gyventojų ir t. t.

Seimo nariai nustatytais atlyginimais su priedais, privilegijomis, vadinamomis parlamentinėmis išlaidomis – dovanėlių ir gėlyčių pirkimams, transportui ir panašiai yra eiliniam žmogui akis draskantys, neadekvatūs eiliniam gyventojui gaunamoms pensijoms ir atlyginimams. Lietuvoje vidutinė senatvės pensija – 273,95 euro, minimali mėnesinė alga – 380 eurų.

Dabar eilinio Seimo nario alga be priedų, išmokų – 2 537 eurai, su parlamentinėm 774 eurų išmokom – 3 311 eurų, Seimo neeiliniams nariams, Seimo pirmininkui, frakcijų vadovams atlyginimai didėja. Pavyzdžiui, Seimo komiteto pirmininko A. Syso alga didėja iki 2 835 eurų, o su 774 parlamentinėmis išlaidomis – iki 3 605 eurų (iš parlamentinių išmokų gyventojų pajamų mokestis neišskaičiuojamas). Metinės 141 Seimo nario išlaidos siekia  1 314 684 eurus, metinė alga be priedų, išmokų -  4 290 604 eurai. Su visais priedais gali didėti 15 proc. Trims vieno Seimo nario padėjėjams metinio atlyginimo suma siekia iki 2 791 800 eurų. Seimo nariai naudojasi nemokamomis komunalinio patarnavimo paslaugomis, nemokamu lengvųjų automobilių transportu. Juos aptarnauja solidi Seimo kanceliarija. Negana didžiulių algų, privilegijų parlamentarai socialdemokratai A. Sysas ir A. Palionis yra įregistravę pataisą, kuriai įsigaliojus, bazinis dydis, pagal kurį apskaičiuojamas politikų, valdininkų, pareigūnų bei biudžetinių įstaigų darbuotojų algos, padidėtų nuo 130,5 iki 142 eurų. Deklaruojama, kad tai daroma mažai uždirbančių viešojo sektoriaus darbuotojų labui. Tačiau tuo pačiu padidėtų ir pačių seimūnų algos. Ir ne 20-30 eurų, kaip eilinių biudžetininkų, o po maždaug 300 eurų.

Seimas ir be svarstymo nepritarė mažinti Seimo narių skaičiaus, nepritarė įvesti progresinius-tarifinius mokesčius (didėjant pajamoms, didėja mokesčiai), prabangos ir brangaus nekilnojamojo turto mokestį – ir ne simbolinius. Šie mokesčiai taikomi daugumoje ES valstybių ir už ES ribų.

Garsiai kalbama, kad pagrindinis ruošiamos reformos tikslas – mažinti gilėjančią ir platėjančią atskirtį tarp darbo ir kapitalo, tarp labai mažas ir dideles pajamas gaunančių žmonių.  Ruošiamos mokesčių reformos tikslas – mažinti socialinę nelygybę, kuri kasmet auga kartu su ekonomikos augimu.

Visa tai kalba apie esančias dvi Lietuvas.  

Atgal