VISUOMENĖ
10.17. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Žmogus, įveikęs rusiškąjį komunizmą Lietuvoje
Prof. Ona Voverienė
Žmogus, kuris tiki Gėrio pergale, kuris yra nusistatęs savo kelio linkmę, kuris žino, kad jo niekas iš to kelio, iš jo vagos neišmuš, kuris prisitaikė prie aplinkybių ir jas valdo, visada pasiekia savo tikslą.
Vladas Putvinskis-Pūtvis
Kai tik atmintyje iškyla Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos valdybos pirmininko
Vyto Miliausko veidas, tuoj pat šalia jo atsistoja Lopaičių sengirės matytas šaltinis, ramiai trykštantis plonyte srovele iš po aukštos storos šimtametės (o gal ir daugiau negu 100 metų turinčios) eglės kamieno, jau gerokai apnuoginęs jos šaknis. Šviesaus atminimo poetė Birutė Lengvenienė gerokai pavedėjo to šaltinėlio krantu ir parodė, kaip jis vingiuodamas per sengirę, skinasi kelią į pasaulį, kuo toliau, tuo vis labiau platėdamas, kažkokiu stebuklingu būdu darydamasis vis vandeningesnis ir gilesnis, jo srovė greitesnė, ir tarsi koks miško darbininkas, surenka spyglius, senus ir naujus, gal kokios vėtros nuskintus lapus ir šakeles ir juos neša tolyn iš girios į kokį upokšnį ar ežerą. Plaukia šaltinėlis tyliai, ramiai, tarsi kažkuo susirūpinęs, ir tik užkliuvęs už medžio šaknų, pražysta tarsi baltomis gėlėmis, švelniai šlamančiais vandens purslais.
Gal kaip tik tas šaltinėlio ramus tekėjimas, jo stiprėjanti galia ir ypač tas jo naudingas darbas, išplaunant iš jo veikimo arealo nereikalingas šiukšles, kaip tik ir išprovokavo tą asociaciją su Žmogumi, būtent su Vytu Miliausku.
Daug metų jį pažįstu ramų, santūrų, gražų žmogų, tikrą lietuvį, kuris mažai kalba, bet, jeigu imasi ką daryti, tai padaro iki galo, kurį pats buvo užsibrėžęs, tvirtai ir kapitaliai.
Atgavus Lietuvos nepriklausomybę Vytas Miliauskas, tapęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininku, kaip tas skaidrus Lopaičių sengirės šaltinėlis, 1992 metų spalį A.M.Brazausko komunistams laimėjus Seimo rinkimus ir beveik visu okupacinio laikotarpio KP CK sąstatu atėjus į valdžią, išdrįso imtis su savo bendražygiais ir bendraminčiais, pasišventėliais… Lietuvos švarinimo misijos… ir pakartojo vieną iš dvylikos legendinio Heraklio žygdarbių. Tik jau Lietuvoje.
Vytas Miliauskas gimė 1941 m. rugsėjo 16 d. Barnaulo mieste pakeliui į šeimos tremties vietą Južakovo miško pramonės ūkį. 1958 metais kartu su tėvais grįžo į Lietuvą. Baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (1972 m.), tapo inžinieriumi, radijo aparatūros konstruktoriumi. Dirbo įvairiose įmonėse ir organizacijose. 1994 metais tapo Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijos tarybos valdybos pirmininku. Nuo 1995 metų Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos tarybos valdybos pirmininkas. 1995-1996 ir 1997-1999 m. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos valdybos narys, Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas, 2000 ir 2003 metais vėl buvo išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nariu.
Pasitraukęs iš oficialių pareigų, aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą – tapo Paramos fondo prie LGGRTC valdybos nariu, Vilniaus apskrities globos namų “Tremtinių namai” apgyvendinimo komisijos nariu, LRV nuolatinės komisijos, koordinuojančios grįžtančių tremtinių programos priemonių įgyvendinimą pirmininko pavaduotojas.
Kartu su kitais parašė atsiminimus, publikuotus knygose ”Gyvensime tėvų žemėje” ir “Sibiro Alma Mater”. Kartu su Antanu Seikaliu sudarė ir išleido knygą “Vidurnaktį nežuvę” (Viršelio dailininkas R. Dichavičius). (V.,2005) (Voverienė Ona. Vidurnaktį ne tik nežuvę, bet ir sustiprinę savo valią // llks.lt. -2014, sausio 6); “Laisvės šviesa” / Sud. Vytas Miliauskas, dailininkas R. Dichavičius. – V. 2012, kurioje Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo sulaukusius visos Lietuvos politinius kalinius ir tremtinius. Daugelis jų jau išėjo į Amžinybę. Išliko knygoje jų šviesūs ir mieli veidai, šilti prisiminimai apie tuos, su kuriais bendrauta, kalbėtasi, fotografuotasi, viltasi, kad kada nors išauš Lietuvoje diena be komunizmo reliktų. Vytas Miliauskas parašė ir paskelbė viešojoje spaudoje straipsnių aktualiais politikos, aktualiais politikos, ekonomikos ir socialinio gyvenimo klausimais.
Tačiau didžiausias Vyto Miliausko žygdarbis, vertas Lietuvos istorijos viso skyriaus, buvo jo atliktas, organizuojant kartu su kitais bendraminčiais Tarptautinį antikomunistinį kongresą, jam pirmininkaujant ir organizuojant visuomeninio Tribunolo procesą “Komunizmo nusikaltimų įvertinimas” Vilniuje 2000 metais, birželio 12-14 dienomis.
Pati Tarptautinio antikomunistinio kongreso idėja gimė 1997 metais. Tada ji ir pradėta realizuoti... Jau tada pradėjo aiškėti, kas yra kas Lietuvos politikoje ir valdyme. Buvo tikėtasi, kad vienu pagrindiniu renginio organizatoriumi taps Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, kuriam tada vadovavo Dalia Kuodytė. Bet ji kategoriškai atsisakė dalyvauti šiame pilietiniame renginyje. Vėlesnė jos politinė veikla visiškai patvirtino pačius liūdniausius jos veiklos scenarijus Lietuvos politikoje.
Paklaustas žurnalisto Gintaro Visocko, kokie svarbiausi to Antikomunistinio kongreso ir Tribunolo tikslai, idėjos iniciatorius ir organizacinio komiteto pirmininkas Vytautas Miliauskas tada atsakė: “Nacizmas pasmerktas. Pagrindiniai jo organizatoriai, ideologai, vykdytojai – nubausti. O komunizmas deramo įvertinimo nesusilaukė. Komunistiniai budeliai iki šiol nenubausti. Paminklai komunistiniams budeliams iki šiol puikuojasi kai kuriuose miestuose.. O juk komunizmas pasauliui, kaip beskaičiuosi, atnešė daugiau bėdų nei nacizmas. Būkime atviri – nė viena diktatūra nepasiuntė myriop tiek milijonų žmonių, kiek komunistinė. Todėl Niurnbergo proceso turi susilaukti ir komunizmas. Taigi Vilniaus kongreso uždavinys – paskatinti valstybių parlamentus, vyriausybes priimti tokius įstatymus, kurie neleistų atsigauti komunistinei ideologijai. O kad tokio pavojaus esama, rodo pastarųjų dienų įvykiai Rusijoje. Komunistiniams budeliams už padarytus nusikaltimus neturi būti taikomi jokie senaties terminai… Pagrindinis darbas vyks Seime. Tačiau Mokslų akademijos rūmuose išties dirbs dar ir visuomeninis tribunolas, į kurį pakvietėme teisininkus iš tų valstybių, kurios mažiausiai nukentėjo nuo komunizmo siautėjimo. Visuomeninis tribunolas, kuriame bus nepriklausomų ekspertų iš Suomijos, Danijos, Olandijos ir Norvegijos bandys apibendrinti Kongreso sukauptą informaciją. Savo simbolinį nuosprendį komunizmui Tribunolas skaitys birželio 14-tą dieną… “(Vytas Miliauskas. Kodėl privalome pasmerkti komunizmą / Užrašė Gintaras Visockas // Valstiečių laikraštis. – 2000, birž. 6, p. 9).
Tarptautiniame antikomunistiniame kongrese ir visuomeniniame Vilniaus Tribunole dalyvavo 25 valstybių, patyrusių komunistų partijos terorą, atstovai. Kongreso ir Tribunolo medžiaga, išleista 2000 egz. tiražu lietuvių ir anglų kalbomis “Antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas” (V., 2002) ir atskiru leidiniu - “Vilniaus Tribunolo nuosprendis” iškeliavo į visų šalių, kurių atstovai dalyvavo Kongrese, nacionalines bibliotekas, taip pat į Briuselį, Hagą, Jungtines Tautas ir Amerikos Senatą. Kongreso organizacinio komiteto (jo pirmininkas visą laiką buvo Vytas Miliauskas) pastangomis buvo sukurtas dokumentinis filmas “Įteisintas blogis”, kuris kelis kartus demonstruotas Lietuvoje. Filmas buvo išleistas ne tik lietuvių, bet ir rusų bei anglų kalbomis ir iškeliavo į daugelio valstybių bibliotekas bei istorinės atminties muziejus.
Po penkerių metų Bendrija organizavo papildomą mokslinę konferenciją “Vilnius-2005”, skirtą Tarptautinio antikomunistinio Kongreso ir Tribunolo 5-rių metų jubiliejui pažymėti. Šį kartą konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš 9 valstybių. Jos tikslas buvo priminti pasauliui, kad dar nepasmerkta komunistinė žmonių masinio naikinimo doktrina ir kad tarp mūsų dar tebevaikščioja ir kvėpuoja tuo pačiu oru, nenubausti žmonijai ir žmoniškumui nusikaltę žmonės. Konferencijos medžiaga irgi išleista atskiromis knygomis lietuvių ir anglų kalbomis ir išplatinta. Jos įtakoje Latvijoje, Rygoje buvo organizuotas tarptautinis seminaras “Baltijos kelia-2005. Ateitis be komunizmo” (Voverienė Ona Baltijos kelias-2005: Ateitis be komunizmo // Lietuvos aidas.- 2005, gruod. 2, p. 6).
Organizacinio komiteto pirmininkas Vytas Miliauskas kreipėsi į Jungtinių tautų organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes bei į pasaulio visuomenines organizacijas dėl tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių visuomeninės organizacijos atliko didžiulį darbą, atkuriant istorinę tiesą ir teisingumą ir atskleidžiant komunizmo ideologijos nusikaltėlišką pobūdį bei įvardijant komunistų partiją kaip nusikaltimų prieš žmoniškumą vykdytoją. Visuomeninio Kongreso ir Tribunolo dokumentai buvo ir perspėjimas pasauliui, kuo baigiasi komunizmo idėjų skverbimasis ir komunistų žudikiškų partijų formavimasis pasaulyje.
Tačiau ir Lietuvoje, ir pasaulyje liaudies sąmonė dar nebuvo pribrendusi tikrovės suvokimui.
Kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Bendrija, vadovaujama Vyto Miliausko, organizavo keletą ekspedicijų į Sibirą ir Kazachstaną, kur kalėjo ir buvo ištremti lietuviai, ieškojo jų kapaviečių, jas registravo, kartagrafavo, prisidėjo statant paminklus, juos pašventino, tvarkė tremtinių kapines, konservavo išlikusius kryžius. Bendrijos narys Antanas Seikalis, vadovavęs daugumai tų ekspedicijų, savo straipsnyje ”Važiavome, plaukėme, ėjome pėsti iki “Raudonojo Sibiro” rašė, kad Bendrijos nariai buvo išvykę į tokias ekspedicijas į Vidurio Rusiją, Vakarų Sibirą, Buriatiją ir Kazachstaną. Paskutinė Bendrijos ekspedicija, kurią jis aprašė buvo į Kanską ir Revučyj, kur buvo atvežti pirmieji Lietuvos šviesuoliai ir sušaudyti Kansko kalėjime. Beveik visose ekspedicijose Bendrijos nariai sutikdavo buvusių tremtinių lietuvių, kurie dėl įvairiausių priežasčių liko ten ir gyventi, o dabar tapo gidais lankomose vietovėse, lietuvius sutikdavo maloniai, kartais ir su ašaromis akyse. (Antanas Seikalis. Vidurnaktį nežuvę. – V., 2005, p. 16-18).
Kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Bendrija organizavo 1998 m. daugiatūkstantinę manifestaciją Vilniuje, reikalaudama desovietizacijos įstatymo priėmimo, taip pat akciją “Žygis į Vilnių, protestuojančią dėl energetinių objektų privatizavimo ir priklausomybės nuo Rusijos energetikos srityje, taip pat organizavo mitingą prie Mokslų Akademijos, kai Lietuvos komunistai, nusiteikę prieš Lietuvos nepriklausomybę rinkosi švęsti 100-ąsias gimimo metines Lietuvos budelio, Antano Sniečkaus, pražudžiusio savo bekompromisiniu tarnavimu okupantui beveik milijoną lietuvių.
Tik penkioliktais po Tarptautinio Kongreso ir visuomeninio Tribunolo metais, 2015 metų rugsėjo 23 d. Estijoje, Taline įvyko tarptautinė konferencija, analogiška vilniškei 2000 metais., kurioje dalyvavo tuometinis Lietuvos teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Grįžęs iš konferencijos, jis ne tik nieko nepadarė valstybės lygmeniu, bet informaciją užspaudė taip, kad iki šiol niekas Lietuvoje apie ją nežinojo. Ir iki šiol būtų nežinoję, jeigu ne Kazio Kazakevičiaus straipsnis spaudoje “Prisiminė komunizmo nusikaltimų tribunolą (Lietuvos žinios, 2017.02. 24) ir Vyto Miliausko straipsnis “Išpažintis” dėl antikomunistinio tribunolo (Tremtinys, 2017. 04.28).
Didžiulį nerimą sukėlė tai, kad į dabartinę Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusiųjų asmenų teisių ir reikalų komisiją atėjo tokie žmonės, kuriems ne tik nerūpi komunistų nusikaltimai Lietuvoje, spaudoje neskaičiau, nemačiau ir negirdėjau nei vieno jų žingsnio padaryto šia linkme. Atvirkščiai, tos komisijos pirmininko pavaduotojas Arūnas Gelūnas netgi suabejojo, ar reikia tokio Tarptautinio teismo, ypač dabar, kai Rusija vėl žvangina ginklais. Kyla klausimas – tai ko jis atėjo į tą komisiją? Ar tam, kad žlugdytų Tarptautinio komunizmo nusikaltimų teismo idėją? Ar kas nors jį siuntė tą daryti? Ypač prieš būsimas Rusijos karines pratybas Baltijos jūroje, kurios jau vyksta šiandien, kai rašau šį straipsnį, pratybose koordinuojant komunistinių Rusijos ir Kinijos karinių laivynų veiksmus. O ką mano apie tą situaciją dabartinė Seimo vadovybė?
Vėl grįžtant prie Vyto Miliausko veiklos vertinimo – drąsiai tvirtinu: jis atliko LR šimtmečio žygdarbį, kurio pirmasis rezultatas – pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje rusiškojo mentaliteto komunistai pralaimėjo paskutinius Seimo rinkimus, ir jeigu vienas kitas dar jų liko Seime, manau, kad po sekančių rinkimų jie – jau taps muziejiniais eksponatais.
Pradeda mąstyti mūsų jaunimas. Gal jie perims jau išeinančių į Amžinybę politinių kalinių ir tremtinių svarbiausią pilietiškumo ir teisingumo siekio idėją? Europa jau irgi pradeda mąstyti. Manau, tam impulsą davė Vilniaus Antikomunistinio kongreso ir komunizmo nusikaltimų tribunolo, vykusių pirmą kartą visoje Europoje ir pasaulyje publikuoti ir išplatinti dokumentai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
