VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

10.28. Humaniško tolerancijos supratimo gyvenimiški epizodai

Irena Ramaneckienė

Keblus žodžio „tolerancija“ supratimas

Nors žodis „tolerancija“ buitinėje kalboje retai vartojamas, tačiau daugmaž visų mūsų girdėtas ir suvokiamas.

Šis iš lotynų kalbos kilęs žodis reiškia pakantumą bei tam tikrą pagarbą kitaip mąstančiajam, nebūtinai sutinkant su jo nuomone. Sociologai skiria dvi tolerancijos rūšis: formaliąją, arba pakantumą kitam asmeniui, nepritariant jo nuomonei, ir turinio toleranciją, kai daugiau ar mažiau palaikomas to kito žmogaus požiūris. Galbūt tų dviejų rūšių buvimas ir lemia tai, kad „šiandien tolerancijos terminas vartojamas labai skirtingai. Tolerancija kartais yra tapatinama su abejingumu“, – teigia brolis pranciškonas Arūnas Peškaitis OFM. Pasak jo, būtina tikslinti mūsų individualų supratimą, kas yra „tolerancija“.

1995 m. Jungtinių Tautų priimtoje Tolerancijos deklaracijoje rašoma: „Tolerancija nėra nuolaidžiavimas, malonė ar paprasčiausias atlaidumas. Tolerancija yra aktyvus, pozityvus požiūris, kurį lema universalių žmogaus teisių ir laisvių supratimas ir pripažinimas“. Toleruoti – tai nereiškia prieš savo valią pakęsti, su viskuo sutikti. Tolerancija – tai supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę mąstyti kitaip nei mes. Brolio Arūno OFM žodžiais tariant, tolerancija yra pirmasis būtinas žingsnis artimo meilės link.

Tolerancijos epizodas iš 1915 m.

„Kazlų Rūdos savivaldybės Jūrės miestelyje sekmadienį buvo surengtos gražios iškilmės miestelio teritorijoje, Sodų gatvėje, esančių Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinių atstatytam kryžiui pašventinti. < ... > Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinėse kryžius buvo atstatytas Jūrės miestelio bendruomenės iniciatyva, finansuojant Vokiečių karių kapų priežiūros tautinei sąjungai“, – „Suvalkiečio“ laikraštyje rašė Birutė Montvilienė (2017 09 26).

Kas tos aukos? Jos mena Pirmojo pasaulinio karo metus, kai kaizerinė Vokietija / Antrasis Reichas, ruošdamasis 1915 m. liepos 28–rugpjūčio 18 d. Kauno tvirtovės puolimui, kariniams tikslams vakariniame Mažųjų Zariškių kaimo pakraštyje nutiesė 11 kilometrų ilgio geležinkeliuką, Kazlų Rūdos giriose prie Kauno–Virbalio geležinkelio įkurdino karo belaisvius rusus ir net prancūzus, įsteigė Papilwa traukinių stotelę ir pradėjo miško ruošinių gamybą. Į rytus nuo geležinkelio stotelės tebėra 1915 m. vasaros žiaurių kovų ženklas – aukų kapinės. Jos liudija ne tik Jūrės miestelio kūrimosi pradžią, bet ir neįtikėtiną tolerancijos apraišką: čia ilsisi miestelio apylinkėse žuvę vokiečių kariai ir kovose su jais gyvybes paaukoję nežinomi carinės Rusijos kareiviai. Savo priešus laidojo vokiečiai. Ir betoninius kryželius prie žemės kauburėlių įkasė jiems tokius pat kaip ir saviškiams.

Matyt, gyvenime yra nemažai dalykų, kurių neišmanome ir iki galo nesuvoksime, kurių niekada nesuprasime, kaip ir šiuo atveju – vokiečių tolerancijos savo priešams.

Tolerancijos faktai Jūrės iškilmių kontekste

Kryžiaus šventinimo iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Jūrės Dievo Gailestingumo koplyčioje, kurioje nebuvo nė vienos laisvos vietelės. Jas aukojęs miestelio tikinčiuosius aptarnaujantis Veiverių šv. Liudviko parapijos klebonas, garbės kanauninkas kun. Kęstutis Vosylius šv. Mišių pradžioje nusakęs intencijas, pabrėžė, kad susirinkta pagerbti malda abiejų karų mūšiuose žuvusiuosius ir visų tautų bei tikėjimų karo belaisvius, palaidotus netolimose apylinkėse. Šis tikslas kelis sykius minėtas maldų metu.

Po šv. Mišių visi susirinko Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinėse.

„Broliai kunigai, svečiai, jūriečiai, esame bene seniausioje Jūrės sakralinėje vietoje“, – taip į susirinkusiuosius kreipėsi ryškiausias Jūrės šviesulys, iš čia kilęs vilnietis prof. Juozas Banionis, vienas kryžiaus atstatymo iniciatorių ir šventinimo ceremonijos organizatorių, vietiniams ir svečiams trumpai pristatęs miestelio istoriją, prasidedančią šia data: „1915 liepos 26 vokiečių Trečiosios armijos generolas Karlas Litzmannas dienoraštyje pasižymėjo, kad šalia Papilvio išsodinti karo pionieriai siaurajam geležinkeliui tiesti“. Kalbėtojas priminė, kad, ruošiantis iškilmingai minėti Jūrės šimtmetį, miestelio bendruomenė pasirūpino visų antkapinių kryžių įrašų suregistravimu.

Vokiečių karių kapų priežiūros tautinės sąjungos įgaliotinis Lietuvoje atsargos majoras Kazimieras Arlauskas džiaugėsi jūriečių tolerancija žuvusiems kiek kitokio tikėjimo svetimtaučiams ir sakėsi šią žinią skubiai perduosiąs į Vokietiją.

Kalbėjo Sūduvos vietos veiklos grupės pirmininkė Reda Kneizevičienė, pabrėždama Jūrės miestelio atsiradimo istorijos sentimentalumą, įkūrėjų dosnumą, 1918 m. visą „užgyventą“ turtą – geležinkelį, jo stotį ir kt. perduodant civilinei valdžiai. Pirmininkė R. Kneizevičienė už visokeriopą pagalbą atstatant kryžių (finansinė parama – Vokietijos žmonių suaukoti pinigai) atsargos majorui K. Arlauskui įteikė Padėkos raštą.

Vietoje laiko sugraužto ir vėjų išversto kryžiaus dabar kapinių viduryje išdidžiai puikuojasi nagingo medžio drožėjo Renato Gružinsko iš Bagotosios kaimo sumeistrautas naujasis kryžius, kurio šventinimo apeigas atliko du kunigai.

Svarbiausioji tų apeigų dalis teko Marijampolės liuteronų bažnyčios kunigui Vaidui Klesevičiui.

Ne, kunigas nepasakojo, kad Lietuvoje evangelikai liuteronai pradėjo veikti 1536 m., o Marijampolės evangelikų liuteronų parapijos pradžia – 1819 m., kad, kilus persekiojimams, pirmieji evangelikai liuteronai buvo priversti emigruoti iš Lietuvos, daugelis įsikūrė Karaliaučiuje ir dalyvavo kuriant pirmąją Prūsijos aukštąją mokyklą – Karaliaučiaus universitetą, iškilmingai atidarytą 1544 m. rugpjūčio 14 d.

Nesakė, kad po kiek laiko evangelikų liuteronų bendruomenės vėl įsikūrė Didžiojoje Lietuvoje: Biržuose, Kėdainiuose ir kt., kad evangelikų liuteronų parapijų tinklas Suvalkijoje, ypač Prūsijos pasienyje, iki Antrojo pasaulinio karo buvo tankus, nusileidžiantis nebent Klaipėdos kraštui.

Neužsiminė, kad tarpukariu, kol lietuvių kalba nebuvo įsitvirtinusi bažnyčioje, vokiškai ir lietuviškai kalbantys parapijiečiai netgi susėsdavę skirtingose eilėse. Jei sekmadienio pamaldos prasidėdavę lietuviškai, vokiečiai pakildavę ir išeidavę iš bažnyčios, nepriminė, kad šią vidinę trintį „išsprendė“ sovietinė okupacija.

Nešnekėjo, kad Sovietų okupacijos metais Užnemunėje išliko vienintelė evangelikų liuteronų Sudargo parapija, kad šiandien veikia penkios – ne tik Sudargo, bet ir Marijampolės, Šakių, Virbalio ir Vištyčio parapijos, kad, dabar Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia yra savarankiška religinė bendruomenė, kad 1992 m. įkurtas Evangeliškosios teologijos centras Klaipėdos universitete.

Negarsino, kad šiemet daugelis krikščioniškų šalių švenčia 500-ąsias metines nuo Bažnyčios reformacijos pradžios, kai 1517 m. Martynas Liuteris paskelbė 95 tezes, turėjusias lemiamos įtakos teologijos ir žmogaus dvasingumo raidai, stipriai paveikusias Europos ir pasaulio kultūrą, kalbą, raštą. Juk Lietuvos raštijos pradininkai buvo liuteronų kunigai: Martynas Mažvydas – pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmo“ autorius, Jonas Bretkūnas – M. Liuterio „Biblijos“ vertėjas į lietuvių kalbą, Kristijonas Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros pradininkas...

Tik užsiminė, kad 2017 metus Seimas paskelbė Reformacijos metais. (Šią žinią „plėtojo“ Jūrės kultūros namuose esantis iškalbingas stendas).

Kun. V. Klesevičius šventinimo iškilmes pradėjo giedodamas Martyno Liuterio (motyvavo Reformacijos metais) giesmę: „O Viešpatie, šiame varge / Tavim tikiu, meldžiu Tave / Visa širdim būki šalia / Pasitikiu Tavo valia“...

„Kryžius vienija čia gulinčiuosius, nežiūrint tautybės, įsitikinimų... Tie žmonės, kurie čia atėjo, vargu ar galvojo pasilikti visam laikui šioje žemėje... Kryžius kviečia visus į susitaikymą, pakantą, ramybę... Čia gulintieji apgaubti ramumos, kurios neturėjo iki žūties...“ – įtaigiai kalbėjo kun. V. Klesevičius ir kvietė susikaupimo maldai, kuria dėkota Dievui už Kryžių ir prašyta neleisti kartotis baisumams, vykusiems prieš šimtą metų.

Žodžius – „Dieve, padėk išlaikyti ramybę ir taiką“ – palydėjo katalikų kun. K. Vosyliaus atlikta kryžiaus šventinimo ceremonija.

Pasibaigus apeigoms, nuskambėjo abiejų kunigų bendra dėkonė: „Viešpatie, dėkojame širdingiems žmonėms, kurie sutvarkė šią vietą, atstatė kryžių ir pagarbiai žvelgia į žuvusiuosius“.

Šalia naujojo kapinių kryžiaus majoras K. Arlauskas padėjo vainiką, perrištą Vokietijos vėliavos spalvų juosta. Iškilmių metu labai paveikiai giedojo koplyčios choras, vadovaujamas Mildos Ulevičiūtės. Be to, tądien Jūrės kultūros namų direktorė Vitalija Raulynaitienė atsargos majorui K. Arlauskui, kunigams – V. Klesevičiui ir K. Vosyliui, kryžiaus atkūrėjui R. Gružinskui įteikė kaip jūriečių padėkos ženklus labai talentingo Jūrės menininko – keramiko Vytauto Šopos pagamintas maloniai rusvos spalvos, labai grakščias, ilgakakles vazas gėlėms pamerkti.

Paskiros mintys tolerancijos tema

Trečiąją kryžiaus šventinimo ceremonijos dalį Kultūros namų salėje pradėjo iš čia kilusi ir Jūrės miestelio bendruomenės gyvenime aktyviai dalyvaujanti marijampolietė gydytoja Deimantė Purtokienė. Ji kalbėjo: „Ši diena verčia mus žvelgti į praeitį tolerancijos žvilgsniu. Būti žmogumi. Manau, kad su šios dienos intencija itin gerai rezonuojasi vokiečių kompozitoriaus Liudviko van Bethoveno sonatos „Mėnesiena“ pirmoji dalis. Iš po gydytojos pirštų, bėginėjančių pianino klavišais, liejosi lėta, svajinga, ritmiška melodija, kreipusi klausytojų mintis į čia palaidotų vaikinų jaunystės dienas, nepatirtą ar skausmingai nutrūkusią jų pirmąją meilę, intymaus lyriškumo užuomazgas... Ir nors „Mėnesienos“ muzika piešė besileidžiančios saulės paveikslą ar žvaigždėto dangaus panoramą, tačiau atrodė, kad kiekviena grojamo kūrinio nata tuoj tuoj atvers kažkokį žodžiais nenusakomą, mintyse vos pulsuojantį nerimą, keistą jaudulį.

„Ši diena neeilinė Jūrės gyvenime. Prisiminėme karius. Visiems – vokiečiams ir rusams – parodytas vienodas dėmesys. Visi mūsų pagerbtieji – tokie pat žmonės kaip ir mes. Tik vieni jų anuomet vadovavosi įskiepyta antihumanistine ideologija, kiti čia žuvusieji buvo atvaryti prievarta...“ – kalbėjo Kazlų Rūdoje gyvenanti savivaldybės garbės pilietė senjorė pedagogė Regina Mocevičienė. Šie mokytojos žodžiai sužadino daugybę minčių, tiesa, susijusių su Antrojo pasaulinio karo įvykiais. Prisiminiau A. L Balling CMM knygos „Kankinys iš meilės artimui“ fragmentus, būtent: 1941 m. pavasarį Hitleriui pataikaujantys mokiniai paskundė savo mokytoją trisdešimtmetį kun. Engelmarą, kaltindami „dviprasmišku aiškinimu“ tikybos pamokose ir žydų užstojimu; kunigas, kaip politinis nusikaltėlis, atsidūrė Dachau stovykloje, kur pagal tautiečių esesininkų nuotaiką susidorojimo sumetimais būdavo apipilamas tai lediniu, tai plikinančiai karštu vandeniu ar kitaip žeminamas ir kankinamas; kur, pats išbadėjęs ir nusilpęs, slaugė sergančiuosius dėmėtąja šiltine, visomis išgalėmis rūpindamasis rusų karo belaisviais...

Prisiminiau tremtinio Antano Petrikonio pasakojimo fragmentus: „Nuskurdėlių kariuomenė iš Lietuvos traukėsi į Rytus, o iš Vakarų artėjo išdidūs, gražiai aprengti, gerai aprūpinti, elegantiški nacionalsocialistų vadovaujami kariai. Bet labai greitai jie pasirodė, kas esą: net nesislėpdami žudė Lietuvos piliečius pagal tautinę orientaciją – naikino žydus, kuriuos Dar Vytautas Didysis, gelbėdamas nuo persekiojimų, prieš 600 metų pasikvietė iš Vakarų Europos į Lietuvą ir net suteikė jiems privilegijas“ („Sibiro Alma Mater“, 2015, p.126).

Taigi, abiejose knygose rašoma apie tas pačias ideologinio (būdingos antisemitizmo, šovinizmo, represijų prieš kitaminčius, eugenikos idėjos) ugdymo aukas, t. y. jaunuolius, kuriems nė nekilo mintis – „Ich gehe kaputt“ („Aš žengiu pražūtin“). „Bet nacionalsocialistai pralaimėjo karą su sovietais. Dabar – jau nuskurę ir alkani, praradę išdidumo jausmą – traukėsi tėvynėn“, pakeles nusėdami kauburėliais, paslėpusiais žuvusių draugų kūnus.

Kalba Jūrės gyvenimo siela – organizatorius ir moderatorius LEU prof. Juozas Banionis (nuotr. Vytauto Šopos)

Kryžiaus šventinimo maldai vadovauja Marijampolės liuteronų parapijos kun.V.Klesevičius (nuotr. Ričardo Ulozo)

Prie pašventinto kryžiaus (nuotr. Vytauto Šopos)

Kryžiaus šventinimo iškilmių svečiai. Iš kairės į dešinę: prof. Juozas Banionis, liuteronų kunigas Vaidas Klesevičius, Sūduvos VVG pirmininkė Reda Kneizevičienė, kryždirbys Renatas Gružinskas, kun. Kęstutis Vosylius, doc. dr. Irena Ramaneckienė iš Šiaulių, atsargos majoras Kazimieras Arlauskas, prof. Ričardas Ulozas iš Kauno (nuotr. Vytauto Šopos)

Vaišių stalo šventinimas pagal liuteronams būdingus papročius dėkojant – „Už kasdienę duoną ir visas gėrybes / Ačiū mūsų Dievui, dangiškajam Tėvui“ (nuotr. Vytauto Šopos)

 Kryždirbys Renatas Gružinskas (nuotr. Juozo Banionio).

Jūrės kultūros namuose marijampolietės gydytojos Deimantės Purtokienės  atliekamos L. van Bethoveno sonatos „Mėnesiena“ klausosi Kultūros namų  direktorė Vitalija Raulynaitienė, Jūrės bažnyčios choristės Rūta Juršaitė ir Birutė Juršaitienė, kunigai – Kęstutis Vosylius ir Vaidas Klesevičius, LR atstovas vokiečių karių kapų globai Lietuvoje atsargos majoras Kazimieras Arlauskas, istorikas prof. Juozas Banionis. Filmuoja Vidas Čekaitis Iš Marijampolės TV (nuotr. Ričardo Ulozo)

Prisiminiau ir 1978 m. pačiais įvairiausiais būdais populiarintos Leonido Brežnevo knygos „Mažoji žemė“ fragmentus: „karas – vakarykščių metalurgų, šaltkalvių, šachtininkų, artojų, kombainininkų, arklininkų, statybininkų, dailidžių, apsivilkusių kareiviška miline, didžios ištvermės, atkaklumo, užsigrūdinimo išraiška“; „reikalas vertė kasti požemines galerijas uolėtame grunte, statyti požeminius šaudmenų sandėlius, požemines ligonines; įtvirtinimai buvo statomi priešui apšaudant, nebuvo nei mechanizmų, nei statybinių medžiagų; mums trūko druskos, pristigdavome duonos, ištisus dalinius siųsdavome į mišką rinkti laukinių česnakų; pirmąją fašistų puolimo dieną mes gavome kategorišką Vyriausiosios karo vadovybės nurodymą bet kokiomis priemonėmis išlaikyti placdarmą; mūsų placdarme buvo sprendžiamas Novorosijsko ir Tamanės likimas, todėl vokiečių fašistų karo vadovybė metė į priešakines linijas vis naujas dalis; pirmojo šturmo metu aštuonias dienas ir naktis tartum košmare kovėsi Mažosios žemės kariai; degė žemė, rūko akmenys, lydėsi metalas, griuvo betonas, bet žmonės, ištikimi priesaikai, nesitraukė iš šios žemės“...

L. Brežnevas prisiminimuose apie 1943 m. septynis mėnesius trukusias kautynes, pabrėžia, kad hitlerininkų jėgos buvo gerokai pranašesnės: „...mes turėjome didelių nuostolių. Ir ne kartą mane nusmelkdavo mintis: kiek kris šioje žemėje mūsų vaikinų ir kiek jų negrįš namo? Gailestis kare – sudėtingas dalykas“.

Gal tie buvę metalurgai, šaltkalviai, artojai ir jų šeimų artimieji švytėjo džiaugsmu ir spinduliavo laime, galėdami pademonstruoti savo neribotą komunistinį idėjiškumą, aukodamiesi vardan jo?

Atsakymas į šį klausimą įrašytas šiomis „Mažosios žemės“ frazėmis: „kiekvienos kautynės, kiekvienas mūšis, kad ir kur jie vyktų, tai – ugnis, kraujas, mirtis“, „iki paskutinės dienos mes laidojome ištikimus draugus, sutikome verkiančias motinas, nepaguodžiamas našles, alkanus našlaičius“; „nors apsiprasti su mirtimi normalus žmogus negali, karas verčia nuolat galvoti, kad ji gali ištikti ir tave. Kartais rašoma, kad žmogus tokiais atvejais prisimena savo artimuosius, kad mintyse per akimirką pralekia visas gyvenimas ir kažką svarbaus jis suspėja apie save suprasti“; „mirties baimę jaučia visi, tai suprantama“; „bet žmogus daro tai, ką turi daryti, nieko nepaisydamas“.

Šiauliečių požiūris į karų aukas

Tokia apklausa nevykdyta ir jokios statistikos nėra. Šiauliuose yra ne mažiau 20 kapinių. Į kultūros vertybių sąrašą įrašyti šie objektai: Šiaulių miesto evangelikų liuteronų senosios kapinės (Tilžės g.), išlikusi žydų senųjų kapinių dalis (D.Poškos g.), senosios miesto, arba Talšos, kapinės, Antrojo pasaulinio karo belaisvių pirmosios (7 duobėse palaidota 22560 sovietinių karo belaisvių) ir antrosios kapinės (Vaidoto g.), 1863 m. sukilimo dalyvių egzekucijos vieta ir Pirmojo bei Antrojo pasaulinio karo vokiečių kareivių kapai (Sukilėlių kalnelis), tarybinių karių kapinės prie Bijūnų g., Lazdynų g. ir Prisikėlimo aikštėje...

Pirmosios kapinės mieste atsirado kartu su medine bažnyčia, pastatyta 1445 m., dabartinės Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros teritorijoje. Katalikai buvo laidojami šlaituose aplink bažnyčią.

Šiandien Šiauliuose narpliojama atskirų asmenų (ne visų šiauliečių) susikurta problema – rekonstruojant Prisikėlimo aikštę toleruoti / netoleruoti rusų kareivių kapines, prigludusias prie Katedros tvoros pačiame tos aikštės kamputyje. Jų atsiradimo istoriją aptinkame vieno Rusijos portalo publikuotame (2004 05 07) interviu su Sovietų Sąjungos aviacijos maršalu lakūnu Ivanu Pstygo, kuris pasakojo, kaip 1944 m. Raudonoji Armija galutinai užėmė Šiaulių miestą, kuris ėjo iš rankų į rankas. Traukdamiesi vokiečiai geležinkelio stotyje paliko vagoną spirito. Rusai, švęsdami laimėtą puolimą, prisigėrė iki sąmonės netekimo. Tada sugrįžo vokiečiai, surišo visus ir, net nemušę jų, išsivarė į nelaisvę. Stovi sau rytinėje miesto dalyje. J. Stalinas, tai sužinojęs, iškvietė fronto vadą Bagramianą: „Jei per tris valandas neatsiimsite Šiaulių, Tėvynė neatleis!“ Bagramianas puikiai suvokė, ką reiškia pasakymas„Tėvynė neatleis!“ Tai buvęs vienintelis per visą Antrąjį pasaulinį karą atvejis, kai trys oro armijos veikė kartu. Bombardavo šturmo lėktuvai, bombonešiai, įskaitant sunkiuosius. Lakūnai sugrąžino Šiaulius dukart greičiau, nei įsakė J. Stalinas“ <https:www.15min.lt>.

Taigi, nedidelė laidojimo vieta prie įėjimo į Katedros šventorių šiauliečiams ir jų svečiams primena istorijos faktą, kaip sovietų armija visiškai subombardavo Šiaulius (pasibaigus karui juose buvo likę apie 20 proc. pastatų, mieste styrojo vien kaminai) ir kodėl miestas neturi senamiesčio.

Jei visi vadovautųsi tik principu „patinka – nepatinka“, tai tikrai atsirastų marijampoliečių, pageidaujančių, kad senosiose miesto kapininėse būtų anuliuotas Raudonosios armijos gvardijos kapitono Andrejaus Armando – Vladimiro Iljičiaus Lenino ir Inesos Armand nesantuokinio sūnaus, žuvusio 1944 m. „didvyrio mirtimi kovoje su vokiečiais-fašistais okupantais“ kapas. Ignoruojant toleranciją, jam, aršaus rusų revoliucionieriaus sūnui, lietuviškose kapinėse lyg ir ne vieta būtų. Juk rytinėje pagrindinio tako pusėje stovi antkapinis paminklas-knyga liaudies rašytojai Žemaitei, šiaurės vakarų kampe yra poeto ir vertėjo Petro Armino-Trupinėlio kapavietė, rytinėje kapinių pusėje – mokytojo, lietuvybės žadintojo Petro Kriaučiūno ir pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autoriaus Vinco Pietario kenotafas.

„Kiekvienas amžino poilsio atgulęs daugiau ar mažiau vertas gyvųjų atminimo“, – samprotauja marijampoliečiai. Pasak jų, Lietuvos, kaip Vakarų Europos šalies, pamatą Kristaus pavyzdžiu sudaro krikščioniškosios vertybės, persmelktos tolerancija.

Kažin kuri L. Brežnevo knygoje minimų šachtose ir gamyklose dirbusių darbininkų, artojų ir kombainininkų, statybininkų ir kitų profesijų Sovietų Sąjungos vyrų dalis savo noru veržėsi į karą, į priešakines fronto linijas? Matyt, mažumų mažuma. Turime sutikti, kad buvo įsakymai, kuriuos nori nenori visi privalėjo, vykdyti, kad už nevykdymą – karo lauko teismas ir aukščiausia bausmė – sušaudymas. Tad ar krikščioniška, ar humaniška būtų šiandien netoleruoti žuvusiųjų, nė po mirties neduodant jiems amžinojo atilsio?

Turėtume žinoti, kad nuo 2000 m. visoje Lietuvoje padidėjo dėmesys sovietinių karių kapams – didesnioji dalis jų palaidojimo vietų jau rekonstruota. Rusijos ambasados duomenimis, maždaug iki 2005 m. pertvarkai skirta 1 milijonas JAV dolerių, o 2007 m. – dar 3 milijonai dolerių. Kapų tvarkymai derinti su Lietuvos vyriausybe ir niekam tai neužkliūdavo.

Be to, privalu žinoti, kad bet kuri karių palaidojimo vieta yra ne tik paveldo, bet ir tarptautinės teisės objektas. Lietuva yra ratifikavusi Ženevos konvenciją, pagal ją kario palaikai turi būti gerbiami, dėl jų likimo turi tartis abi pusės.

Dalai Lamos žodžiais tariant, užuojauta ir tolerancija yra ne silpnumo, o didelės stiprybės ženklas. Tad užplūdus, berods, trečiajai kėsinimosi bangai į Prisikėlimo aikštės kamputyje palaidotųjų ramybę, vilčių teikia tvirta ne vieno miestiečio pozicija, kaip antai:

*„Mirusiųjų pagerbimas dabar neliečiamas. Turi nugalėti sveika logika. Mes mieste turime ne mažiau 20 kapinių. Nežinau, kodėl tiktai vienos (kapinės) kliūva. Tie kariai, kurie šiandien guli palaidojimo vietose, jau kartą buvo laidoti. Vykstant karui, kariai laidoti pagal aplinkybes, o apie 1945 metus prasidėjo antrinis perlaidojimas. Noras statistiškai didinti šių objektų skaičių yra. Kodėl? Galimos dvi versijos: ideologinė-politinė arba ekonominė (vietų rekonstravimui skiriamos didelės lėšos, o tai reiškia, kad kažkas turi ir pelno). Kuri versija teisinga, palikime daugtaškį (buvęs Šiaulių meras Justinas Sartauskas, 2014 11 09, <www.diena.lt>http://www.diena.lt./).

*„Reikia pasakyti, kad nors šiauliečių požiūris į šias kapines – ypač sovietinių karių – buvo gana kontroversiškas, nes jos buvo suvokiamos kaip dalis sovietinės politinės sistemos, tačiau nugalėdavo, sakyčiau, žmogiškasis faktorius – pagarba mirusiems. Kas iš to, jei būtų iškėlę – šitaip savo istorijos faktų nei būtume sunaikinę, nei galėję apsimesti, kad jų nebuvo. Juk reikia pasimokyti iš nepavykusių sovietmečio bandymų užbraukti tarpukario Lietuvos istoriją. Rizikuoju būti nepopuliari, bet sakau: ačiū Dievui, kad kapinių nesunaikinome, neperkėlėme į kitą vietą – visus kapus privalome gerbti“ (istorikė Roma Baristaitė „Šiaulių naujienų“ archyvas).

 

Atgal