VISUOMENĖ
10.30. Tylos minutė Vėlinių žvakių šviesoje
Jonas Laurinavičius
Mes gyvename pakeitę tuos, kurie išėjo... Nes gyvenimas nesustoja – karta keičia kartą...
Ar prisimename tuos, kurie buvo?.. Be abejo. Tai žmogiška. Privalu. Jų atminimą pagerbia kiekvienas savaip – savo laiku ir savo vietoje: šeimos narių, giminės, artimųjų, bendradarbių...
Lapkričio 1d. – Visų Šventųjų diena, lapkričio 2 d. – Vėlinės
Tačiau štai ateina Vėlinės – ir visoje šalyje kapinėse sumirguliuoja šimtai tūkstančių žvakių žvakelių, ant sutvarkytų kapų sugula puokštės chrizantemų, dar visokių gėlių. Meldžiamasi. Prisimenami ryškiausi, jautriausi įvykiai iš išėjusiųjų gyvenimo. Linkima jiems amžinos ramybės, Dangaus karalystės jų sieloms...
Kad ir kur Lietuvoje būčiau, jei atsiranda galimybė, visada stengiuos aplankyti šio kaimo, miestelio, miesto kapines. Nes kapinės - tai autentiška šios vietovės istorijos ir dabarties vizitinė kortelė. Žmonės išeina, o jų kapai lieka. Ką jie primena, kokius praeities gyvenimo tarpsnius liudija?
Štai Rumšiškių miestelio kapinės Kaišiadorių rajone. Tas miestelis iš Kauno mariomis užliejamos panemunės perkeltas į aukštą pakrantę. Perkeltos ir kapinės, bent ta dalis, kuri buvo išlikusi, nesulyginta. Eini per jas ir skaitai miestelio istoriją. Štai paminklas Jonui Aisčiui (1904-1973), lietuvių literatūros klasikui. Čia jis prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno, mokėsi, čia palaidoti ir jo tėvai, kiti šeimos nariai, tik jie kitą pavardę turėjo, kokią vaikystėje, jaunystėje turėjo ir Jonas Aistis – Aleksandravičiai. J.Aistis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė Vakarų Europoje, po to – JAV, kur ir mirė. 2000 m. jo palaikai buvo perkelti į Rumšiškes – įvykdyta poeto valia amžinai ilsėtis „in terra Rumsiskensis“ („Rumšiškių žemėje“). Miestelyje stovi J.Aisčio paminklinis biustas, veikia muziejus, jo vardu pavadinta gatvė. Kasmet per Vėlines (ir ne tik per jas) ant didžio rumšiškėno kapo dega žvakės, padėta gėlių. Perkeliant J.Aisčio palaikus į gimtinę iš JAV buvo parskridę jo žmona Aldona Aistienė, dukros...
Prof. K.Kavecko artimųjų kapavietė. Autoriaus nuotrauka
Arba štai Daunių šeimos panteonas. Stasys Daunys – muziejininkas, etnografas, Sibiro lagerininkas. Kelių poezijos knygų autorius. Čia pat ir jo žmonos Joanos Paulavičiūtės-Daunienės kapas. Ji irgi buvo muziejininkė, poetė, O.Milašiaus kūrybos iš prancūzų kalbos į lietuvių vertėja, Vydūno draugijos narė. Keletą paskutiniųjų savo gyvenimo metų buvo ligos prikaustyta prie lovos. Menu dramatišką reginį, kai Vilniuje tragiškai žuvo jūdviejų sūnus Vaidotas Daunys, jos lovą pritraukė arčiau atviro lango, kad ir ji, pakėlusi galvą, galėtų išvysti palydinčius jo karstą...
Visai netoliese Stasio Tijūnaičio kapas. Pažinojau ir jį. Jis buvo mokytojas, prieš karą vaikams leido žurnaliukus „Kregždutę“, „Žvaigždutę“, parašė esperanto kalbos vadovėlį, buvo Seimo narys. Baigiantis karui, žmona, sūnus ir dukra pasitraukė į Vakarus, po to į JAV, siuntė jam siuntinius, bet jis jų iš pašto neėmė, pyko, kad vaikai paliko Lietuvą. S.Tijūnaičio vardu pavadinta Pravieniškių pagrindinė mokykla. Šios mokyklos atstovai per Vėlines ant S.Tijūnaičio kapo uždega žvakes.
Plečiasi ir plečiasi Kaišiadorių miesto kapinės – vis tenka tvora tverti naujus joms skirtus plotus... Bet kaip aptuštėja miestas Vėlinių vakarą, nes šimtai žmonių traukia į kapines, kur mirguliuoja žvakių švieselės. Daugiau kaip penkiasdešimt metų mano gyvenimas, žurnalistinė veikla susijusi su Kaišiadorimis, tai jų kapinės ypač jautri man vieta. Auga jau trečioji karta po to, kai pradėjau dirbti Kaišiadoryse. Tikrovė tokia, kad beveik nieko nepažįstu gatvėse, o kapinėse – kone kiekviena pavardė ant paminklo – pažįstamo žmogaus. Čia mes, redakcija, palydėję savo laikraščio redaktorių Benjaminą Uždravį, ats. sekretorę Vladą Lukenskaitę, fotografą Ričardą Marcinkevičių, buhalterę Jadvygą Sinkevičienę... Kokie jie buvo puikūs žmonės - nuoširdūs, atjautūs, teisingi... Netoliese prof. K.Kavecko artimųjų panteonas. Čia ilsisi knygnešys Jonas Laurinavičius ir jo dukra Jadvyga Laurinavičiūtė, artimiausia S.Nėries draugė. Jie, rodos, ne iš mano giminės, tačiau jausmas nekoks, kai pamatai ant paminklo iškaltą tavo bendravardžio ir bendrapavardžio vardą ir pavardę.
Šiemet per Vėlines Kaišiadorių katedroje pirmą kartą bus meldžiamasi prie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sarkofago jau kaip prie Palaimintojo arkivyskupo... Palaimintuoju jis buvo paskelbtas birželio mėnesį Vilniuje, Katedros aikštėje...
Visi mes turime išskirtines kapines, kur palaidoti mūsų šeimos nariai, giminės, artimieji... Nepaisydami nuotolio, oro, laiko stokos, važiuojame kad ir per visą Lietuvą, kad valandėlę kitą pastovėtume prie jų kapų, prisimintume jų gyvenimą, susimąstytume dėl savo veiklos prasmės, įvertintumėme savo būtį. Kadangi kadaise gyventojai buvo pakankamai sėslūs, tai ir jų kapai daugiausia toje pačioje parapijoje, seniūnijoje, netoli vieni kitų. Taip daugmaž yra ir su mano artimaisiais – daugiau kaip per šimtą metų ir iš tėvo, ir iš motinos pusės visi šeimynykščiai ilsisi Onuškio seniūnijos (Trakų r.) kapinėse: paties Onuškio miestelio, Dusmenų ir Pasamovio. Neabejoju, kad Onuškio kapinėse Vėlinių žvakes degs prie knygnešių Mečislovo Stankevičiaus, Antano Didiko ir Stasio Baniuškevičiaus kapų, prie žurnalisto Algirdo Kadžiulio kapo, senose kapinėse – prie memorialo pokario metais žuvusiems partizanams, bažnyčios šventoriuje – prie Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko paminklo, prie šimtų kitų. Pasamovio kaimo kapinaitės man neužmirštamos todėl, kad jose palaidotas mano tėvas Vaclovas Laurinavičius, mano krikštatėvis Vyties kryžiaus ordininkas Stasys Pasaulis, Pasamovio, Pajautų ir aplinkinių kaimų žmonės, visi pokario metais mirusieji – mano pažįstami, turbūt visi mano mokyklos laikų rašiniuose rajono laikraštyje suminėti. Čia ilsisi karo, pokario ir kolūkio laikų istorija, kuri su visomis smulkmenomis stovi man prieš akis. Čia, šiose apylinkėse, buvo mano gyvasis Lietuvos būties – kalbos, kultūros, gamtos, etnografijos, tautosakos, architektūros, žemdirbystės ir ko tiktai nori pradžiamokslis. Čia buvo viskas kur kas tikriau, įdomiau, įtaigiau ir teisingiau negu mokyklos vadovėliuose, knygose, periodinėje spaudoje.
Vėlinės... Grįžtame prie savo buvimo pradžios – prie senelių, tėvų kapų, sustojame prie šeimynykščių, artimųjų kauburėlių, prisimename jų padarytus darbus, gal ir nuklydimus, kuriuos tą dieną stengiamės neakcentuoti, o jei buvo kokių nuoskaudų – ir atleisti jas... Gyvenimo kelias nėra iščiustytais kilimais klotas. Tad per daug griežtai neteiskime, kad paskui patys nebūtume teisiami. Stenkimės būti geri. Tai brangiausia vertybė mūsų žemėje...
Vėlinių vakaras Pasamovio kapinėse
Tėvui Vaclovui Laurinavičiui (1898-1958) atminti
Virš tavęs
Chrizantemos,
Virš tavęs
Vaško žvakės,
Virš tavęs
Ašarotos
Mano akys.
Netolies
Teka Samė –
Dar iš tavo
Vaikystės.
Rumbo ąžuolo lapai
Baigia kristi.
Jau nukastos bulvės,
Žemkentėliai pasėti.
Toks laikas ramus,
Kai derlius
Supiltas į klėtį.
Net užbertas žemėm
Tu į dangų žiūri –
Tavo sielai visur
Langai atviri.
Tačiau turbūt
Net ne rojus
Tau rūpi.
O kur kas paprasčiau:
Ar perkelti arklį
Nepamiršau?..
Ar nepaliktas plūgas
Rūdyt palei tvorą?..
Ar aš dar mokytis
Noriu?
Tau metai sustingo
Ir raukšlės tavęs
Nebevagoja...
Tėvuk, ar įsivaizduoji,
Kaip keistai atsitinka,
Kad va:
Aš jau kur kas vyresnis
Esu už tave?!
Ant savo sparnų
Varnėnai pavasarius
Neš čia ir neš...
O žvakę,
Lyg mirksinčią žvaigždę,
Delnu pridengiau aš.
Atgal
.jpg)
