VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

10.30. Tylos minutė Vėlinių žvakių šviesoje

Jonas Laurinavičius

Mes gyvename pakeitę tuos, kurie išėjo... Nes gyvenimas nesustoja – karta keičia kartą...

Ar prisimename tuos, kurie buvo?.. Be abejo.  Tai žmogiška. Privalu. Jų atminimą pagerbia kiekvienas savaip – savo laiku ir savo vietoje: šeimos narių, giminės, artimųjų, bendradarbių...

Lapkričio 1d. – Visų Šventųjų diena, lapkričio 2 d. – Vėlinės

Tačiau štai ateina Vėlinės – ir visoje šalyje kapinėse sumirguliuoja šimtai tūkstančių žvakių žvakelių, ant sutvarkytų kapų sugula puokštės chrizantemų, dar visokių gėlių. Meldžiamasi. Prisimenami  ryškiausi, jautriausi įvykiai iš išėjusiųjų gyvenimo. Linkima jiems amžinos ramybės, Dangaus karalystės jų sieloms...

Kad ir kur Lietuvoje būčiau, jei atsiranda galimybė, visada stengiuos aplankyti šio kaimo, miestelio, miesto kapines. Nes kapinės - tai autentiška šios vietovės istorijos ir dabarties vizitinė kortelė. Žmonės išeina, o jų kapai lieka. Ką jie primena, kokius praeities gyvenimo tarpsnius liudija?

Štai Rumšiškių miestelio kapinės Kaišiadorių rajone. Tas miestelis iš Kauno mariomis užliejamos panemunės perkeltas į aukštą pakrantę. Perkeltos ir kapinės, bent ta dalis, kuri buvo išlikusi, nesulyginta. Eini per jas ir skaitai miestelio istoriją. Štai paminklas Jonui Aisčiui (1904-1973), lietuvių literatūros klasikui. Čia jis prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno, mokėsi, čia palaidoti ir jo tėvai, kiti šeimos nariai, tik jie kitą pavardę turėjo, kokią  vaikystėje, jaunystėje turėjo ir Jonas Aistis – Aleksandravičiai. J.Aistis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė Vakarų Europoje, po to – JAV, kur ir mirė. 2000 m. jo palaikai buvo perkelti į Rumšiškes – įvykdyta poeto valia amžinai ilsėtis  „in terra Rumsiskensis“ („Rumšiškių žemėje“). Miestelyje stovi J.Aisčio  paminklinis biustas, veikia muziejus, jo vardu pavadinta gatvė. Kasmet per Vėlines (ir ne tik per jas) ant didžio rumšiškėno kapo dega žvakės, padėta gėlių.  Perkeliant J.Aisčio palaikus į gimtinę iš JAV buvo parskridę jo žmona Aldona Aistienė, dukros...

Prof. K.Kavecko artimųjų kapavietė. Autoriaus nuotrauka

Arba štai Daunių šeimos panteonas. Stasys Daunys – muziejininkas,  etnografas, Sibiro lagerininkas. Kelių poezijos knygų autorius. Čia pat ir jo žmonos Joanos Paulavičiūtės-Daunienės kapas. Ji irgi buvo muziejininkė, poetė, O.Milašiaus kūrybos iš prancūzų kalbos į lietuvių vertėja, Vydūno draugijos narė.  Keletą paskutiniųjų savo gyvenimo metų buvo ligos prikaustyta prie lovos. Menu dramatišką reginį, kai Vilniuje tragiškai žuvo jūdviejų sūnus Vaidotas Daunys, jos lovą pritraukė arčiau atviro lango, kad ir ji, pakėlusi galvą, galėtų išvysti palydinčius jo karstą...

Visai netoliese Stasio Tijūnaičio kapas. Pažinojau ir jį. Jis buvo mokytojas, prieš karą vaikams leido žurnaliukus „Kregždutę“, „Žvaigždutę“, parašė esperanto kalbos vadovėlį, buvo Seimo narys. Baigiantis karui, žmona, sūnus ir dukra pasitraukė į Vakarus, po to į JAV, siuntė jam siuntinius, bet jis jų iš pašto neėmė, pyko, kad vaikai paliko Lietuvą. S.Tijūnaičio vardu pavadinta Pravieniškių pagrindinė mokykla. Šios mokyklos atstovai per Vėlines ant S.Tijūnaičio kapo uždega žvakes.

Plečiasi ir plečiasi Kaišiadorių miesto kapinės – vis tenka tvora tverti naujus joms skirtus plotus... Bet kaip aptuštėja miestas Vėlinių vakarą, nes šimtai žmonių traukia į kapines, kur mirguliuoja žvakių švieselės. Daugiau kaip penkiasdešimt metų mano gyvenimas, žurnalistinė veikla susijusi su  Kaišiadorimis, tai jų kapinės ypač jautri man vieta. Auga jau trečioji karta po to, kai  pradėjau dirbti Kaišiadoryse. Tikrovė tokia, kad beveik nieko nepažįstu gatvėse, o kapinėse – kone kiekviena pavardė ant paminklo – pažįstamo žmogaus. Čia mes, redakcija, palydėję savo laikraščio redaktorių Benjaminą Uždravį, ats. sekretorę Vladą  Lukenskaitę, fotografą Ričardą Marcinkevičių, buhalterę Jadvygą Sinkevičienę... Kokie jie buvo puikūs žmonės - nuoširdūs, atjautūs,  teisingi... Netoliese prof. K.Kavecko artimųjų panteonas. Čia ilsisi knygnešys Jonas Laurinavičius  ir jo dukra Jadvyga Laurinavičiūtė, artimiausia S.Nėries draugė. Jie, rodos, ne iš mano giminės, tačiau jausmas nekoks, kai pamatai ant paminklo iškaltą tavo bendravardžio ir bendrapavardžio vardą ir pavardę.

Šiemet per Vėlines Kaišiadorių katedroje pirmą kartą bus meldžiamasi  prie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sarkofago jau kaip prie Palaimintojo arkivyskupo... Palaimintuoju jis buvo paskelbtas birželio mėnesį Vilniuje, Katedros aikštėje...

Visi mes turime išskirtines kapines, kur palaidoti mūsų  šeimos nariai, giminės, artimieji...  Nepaisydami nuotolio, oro, laiko stokos, važiuojame kad ir per visą Lietuvą, kad valandėlę kitą pastovėtume prie jų kapų, prisimintume jų gyvenimą, susimąstytume dėl  savo  veiklos prasmės, įvertintumėme savo būtį. Kadangi kadaise gyventojai buvo pakankamai sėslūs,  tai ir jų kapai daugiausia toje pačioje parapijoje, seniūnijoje, netoli vieni kitų. Taip daugmaž yra ir su mano artimaisiais – daugiau kaip per šimtą metų ir iš tėvo, ir iš motinos pusės visi  šeimynykščiai ilsisi Onuškio seniūnijos (Trakų r.) kapinėse: paties Onuškio miestelio, Dusmenų ir Pasamovio. Neabejoju, kad Onuškio kapinėse Vėlinių  žvakes degs prie knygnešių Mečislovo  Stankevičiaus, Antano  Didiko ir Stasio Baniuškevičiaus kapų, prie žurnalisto Algirdo Kadžiulio kapo, senose kapinėse – prie memorialo pokario metais žuvusiems partizanams, bažnyčios šventoriuje – prie Nepriklausomybės akto  signataro Donato Malinausko paminklo, prie šimtų kitų.  Pasamovio kaimo kapinaitės man neužmirštamos todėl, kad jose palaidotas mano tėvas Vaclovas Laurinavičius, mano krikštatėvis Vyties kryžiaus  ordininkas Stasys Pasaulis, Pasamovio, Pajautų  ir aplinkinių kaimų žmonės, visi pokario metais mirusieji – mano pažįstami, turbūt visi mano mokyklos laikų rašiniuose rajono laikraštyje suminėti. Čia ilsisi karo, pokario ir kolūkio laikų istorija,  kuri su visomis smulkmenomis stovi man prieš akis. Čia, šiose apylinkėse, buvo mano gyvasis Lietuvos būties – kalbos, kultūros, gamtos, etnografijos, tautosakos, architektūros, žemdirbystės ir ko tiktai nori pradžiamokslis. Čia buvo viskas kur kas tikriau, įdomiau, įtaigiau ir teisingiau negu mokyklos vadovėliuose, knygose, periodinėje spaudoje.

Vėlinės... Grįžtame prie savo buvimo pradžios – prie senelių, tėvų kapų, sustojame prie  šeimynykščių, artimųjų kauburėlių, prisimename jų padarytus darbus, gal ir nuklydimus, kuriuos tą dieną stengiamės neakcentuoti, o jei buvo kokių nuoskaudų – ir atleisti jas... Gyvenimo kelias nėra iščiustytais kilimais klotas. Tad per daug griežtai neteiskime, kad paskui patys nebūtume teisiami. Stenkimės būti geri. Tai brangiausia vertybė mūsų žemėje...

Vėlinių vakaras Pasamovio kapinėse

Tėvui Vaclovui Laurinavičiui (1898-1958) atminti

Virš tavęs

Chrizantemos,

Virš tavęs

Vaško žvakės,

Virš tavęs

Ašarotos

Mano akys.

 

Netolies

Teka Samė –

Dar iš tavo

Vaikystės.

Rumbo ąžuolo lapai

Baigia kristi.

 

Jau nukastos bulvės,

Žemkentėliai pasėti.

Toks laikas ramus,

Kai derlius

Supiltas į klėtį.

 

Net užbertas žemėm

Tu į dangų žiūri –

Tavo sielai visur

Langai atviri.

 

Tačiau turbūt

Net ne rojus

Tau rūpi.

O kur kas paprasčiau:

Ar perkelti arklį

Nepamiršau?..

 

Ar nepaliktas plūgas

Rūdyt palei tvorą?..

Ar aš dar mokytis

Noriu?

 

Tau metai sustingo

Ir raukšlės tavęs

Nebevagoja...

Tėvuk, ar įsivaizduoji,

Kaip keistai atsitinka,

Kad va:

Aš jau kur kas vyresnis

Esu už tave?!

 

Ant savo sparnų

Varnėnai pavasarius

Neš čia ir neš...

O žvakę,

Lyg  mirksinčią žvaigždę,

Delnu pridengiau aš.

 

 

 

Atgal